geles merginu veidai

Kas atsakingas už mano likimą?

Toks jau likimas…Nuo likimo nepabėgsi…. Jei lemta paskęsti, žaibas nenutrenks… Tokias ir daugybę kitokių panašaus turinio frazių mes girdime nuolat, nuo pat vaikystės. Yra daugybė žmonių, kurie šia filosofija vadovaujasi. Iš tikrųjų nepaneigsi: mes nesirenkame savo šalies, laikmečio, šeimos, gimimo datos… Dažnas nesirenka su kuo ir kur dirbti, mes esame priklausomi nuo oro sąlygų, politikų valios ir netgi nuo mėnulio fazių… Be abejonės, tai yra labai daug, bet negi ir tuos dalykus, kur turėtų reikštis mūsų nuomonė ir laisva valia, norime atiduoti likimui?

Fatališkasis požiūris. Psichologai mano, kad fatališką (lot. fatum – likimas) požiūrį apsprendžia keletas pagrindinių dalykų. Pirmiausia, įsitikinimas apie išankstinę lemtį. Tokie žmonės galvoja, kad viskas iš anksto nulemta ir pakeisti likimo neįmanoma.

Ši pasaulėžiūra sukuria bejėgiškumo ir aukos poziciją gyvenime. Labai dažnai ji formuojasi dar vaikystėje. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje vyravo labai griežtas autoritarinis auklėjimo modelis, vaikai mokėsi besąlygiško paklusimo ir priklausymo nuo vyresniųjų nuomonės.

Antras svarbus veiksnys – požiūris į sėkmę. Fatališkai mąstantys žmonės mano, kad bet kuris pasisekimas gyvenime yra visiškas atsitiktinumas, gražus aplinkybių sutapimas. Dabar dažnai girdima frazė: atsidūriau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje… Ypač keistai atrodo kai toks gyvenimo vertinimas perkeliamas į bendravimo ar sveikatos sritis. Susergama, rodos, tik dėl to, kad nusigręžė sėkmė, bet niekada dėl to, kad pats savęs netausojau, nesiėmiau profilaktinių priemonių, nesportavau. Konfliktuojama su kaimynu, nes jų nepasirinksi, bet tik ne dėl to, kad pats esu netaktiškas, netolerantiškas, irzlus, nemoku kaip išsakyti kritiką.

Dar vienas svarbus veiksnys psichologiniu požiūriu – nepamatuotas pesimizmas. Tai neigiamas, depresyvus savęs ir gyvenimo įvykių interpretavimas. Pesimistinę būseną paprastai lydi atskirties, beviltiškumo, vienišumo išgyvenimas. Žmogus nemato išeities ir netiki, kad aplinkybės gali keistis. Akivaizdu, kad visi trys fatalizmą išreiškiantys veiksniai yra glaudžiai susiję ir papildo vienas kitą. Esminė fatališkų pažiūrų žmonių patirtis tokia: aš nesu savo gyvenimo šeimininkas ir praktiškai viskas priklauso ne nuo manęs.

Psichologiniai tyrimai sako, kad toks požiūris būdingas emocionalioms, aukštu nerimo ir depresijos lygiu pasižyminčioms asmenybėms. Kartais dėl ligos ar ypatingai susiklosčiusių negatyvių veiksnių jiems trūksta jėgų keistis, imtis iniciatyvos – tuomet būtina artimųjų, psichologų pagalba. Tačiau tikėtina, kad dažniausiai žmogus, negalintis ar nesugebantis išbristi iš krizinės situacijos ir dėl to jaučiantis neviltį, o dažnai dar ir girdintis artimųjų priekaištus, daug saugiau jaučiasi apkaltinęs likimą. Tokiu būdu nusimetama atsakomybės našta ir pasijuntama geriau. Kai nepavyksta dėmesio pritraukti kitaip – smagu jausti užuojautą ir gailestį… Kartais toks susikurtas ,,neįgalumas“, paremtas fatališkais argumentais, tampa tikru narvu, trukdančiu asmenybei vystytis ir tobulėti. Pamažu taip gyventi tampa tiesiog patogu… Taip prarandama galia tapti atsakingu, kontroliuojančiu, savo galva gyvenančiu žmogumi.

Laisvos valios požiūris. Žymus austrų psichoterapeutas, humanistas Viktoras Franklis rašė: ,,Jeigu išties žmonių likimus valdytų tik išorinės jėgos, būtų beprasmiška laikyti ką nors atsakingu už tai, ką jis ar ji galėtų padaryti: pažeidėjai nebūtų atsakingi už savo nusikaltimus, o teisėjai – už savo nuosprendžius“. Jeigu esame pavaldūs tik aukštesniam planui, tuomet neturėtų likti apdovanojimų, o už žmonių laimėjimus turėtume šlovinti palankiai susiklosčiusį jų likimą. Bet taip manant visai pamirštama, kad norint ko nors pasiekti, reikia ne tik gabumų, kuriais apdovanojo gamta, bet ir didelio darbo, reikiamų žinių, pastangų, vidinės drausmės ir ryžto ką nors pasiekti ar nuveikti.

Netgi labai sergant turime dvi galimybes: laukti kuo visa tai baigsis arba dėti visas pastangas pasveikti; o dar svarbiau – tikėti, mokytis tikėti, kad galiu dar kažką padaryti. Netekties atveju galima ilgai pykti ant žiaurios lemties, bet galima ir susitaikyti, priimti, pradėti iš naujo. Tokiais atvejais laisvos valios suvokimas yra ypatingai svarbus. Apie tokios valios egzistavimą kalbama visose kultūrinėse kryptyse: religijose, psichologijoje, literatūroje, etikoje ir netgi astrologijoje. Patyrę astrologai visada akcentuoja, kad į horoskopą nereikėtų žiūrėti kaip į nuosprendį, o kaip į pilną užduočių kelią. Nepalankus žvaigždžių išsidėstymas nurodo, kad vienoje ar kitoje situacijoje reikės daug daugiau pastangų, tačiau jokiu būdu nerekomenduoja tik nuleisti rankas.

Sudėtingose, kritinėse situacijose, kai emocijos užgožia sveiką mąstymą ir protą, yra sunku pamatyti pasirinkimo galimybes. Tokiais atvejais rekomenduotina tartis…su savimi. Gal reikia palaukti, gal išsiverkti, gal poilsio, pašnekesio, o gal miego… Svarbu suvokti, kada mes pajėgūs ką nors keisti, o kada – ne….

,,Likimas – išmintingųjų pusėje“- jau kadais sakė Euripidas

Virginija Babrauskė

Šis įrašas buvo paskelbtas Psichologija ir pažymėtas , , , , ,

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.