Skip to content

Interviu su psichologu-psichoterapeutu Kazimieru Daugėla

    kazimieras daugela

    Kodėl šventės kelia stresą?

    Kodėl šventės vieniems – gražiausias metų laikotarpis, o kitiems – sunkus išbandymas, galintis netgi privesti prie depresinės savijautos? Kaip susitaikyti giminaičiams ir kartu susėdus prie Kalėdų stalo mėgautis ramybe bei pilnatve? Ką dovanoti ir linkėti? Kalbamės su psichologu-psichoterapeutu sisteminės femonemologinės psichoterapijos bei šeimos konsteliacijų specialistu Kazimieru Daugėla.

    Giedrė Gabauskaitė

    Pasiruošimas šventėms yra priskiriamas prie stresą sukeliančių veiksnių. Kodėl taip yra ir kaip jį sumažinti?

    Kiekviena šventė įpareigoja pasiruošti. Tačiau kalbame apie du dalykus – vieni žmonės švenčių laukia, nori, antri – atvirkščiai – jų nemėgsta, laukia, kad greičiau praeitų.

    Pasiruošimas šventėms kelia stresą tiems, kurie turi nelabai harmoningą švenčių patirtį bei nepakankamai pripildytus artumu santykius su šeimos nariais. Žmonės turi įvairių modelių kaip šventės turi vykti. Šie modeliai, scenarijai atsinešti iš šeimos – šventė turi būti būtinai tokia, kokia būdavo pas tėvus – tokia pat graži, tokia pat šilta ir tobula, arba atvirkščiai – „tik ne tokia“.

    Jeigu šventės būdavo gražios, tačiau kamuoja tobulumo poreikis, jis iš tiesų dažniausiai reiškia, kad „turiu prilygti savo mamai, močiutei“, arba „turiu joms įtikti“, „būti tinkama dukra ar tinkamu sūnumi“. Ir natūralu, kad ypač, jeigu tėvai buvo šiek tiek kritiški, tai gali sukelti daug streso. Atsiranda kritikos baimė – galbūt šios salotos nepakankamai pasūdytos, o tortas neatrodo kaip iš konditerių konkurso, o staltiesė nepakankamai išlyginta. Atsiranda baimė vėl tapti „netinkamu“ savo tėvams, būti atstumtiems. Taigi, kuo labiau esame sužeisti vaikystėje, tuo labiau tinkamas pasiruošimas šventėms kelia stresą. Ši būsena išlieka net tada, kai jau esame sukūrę savo šeimas, ir tėvai ne tik kad jau labai seni, bet galbūt netgi išėję į amžinybę. Kai norime tobulai kam nors įtikti, nesvarbu ar tai būtų savo vaikams, vyrui, svečiams, pasąmoningai iš tiesų siekiame įtikti savo motinai ir tėvui. Spręsti tai reikėtų užduodant klausimą kodėl jaučiuosi netinkamas savo tėvams, savo šeimai, arba tinkamas tik tada, jei viską padarau tobulai. Kartais gyvename viltimi, kad jie „pasikeis“ ir mane pagaliau apkabins. Pažiūrėję giliau galime rasti nuoskaudų, liūdnų prisiminimų, įsižeidimų, kurie gali jungti net kelias kartas.

    Žmonės, kurių šeimose šventės nebūdavo gražus laikotarpis, o virsdavo „pijokystėmis“, barniais, švenčių bijo ir nelaukia. Arba nori, kad „viskas būtų kitaip“. Net jei protas žino, kad iš tiesų galėtų būti kitaip, širdyje vistiek kaip paslėptas šventės kodas lieka kivirčai, vienatvė ir nuoskaudos.

    Tokiu atveju reikia vidiniu žvilgsniu pasižiūrėti į savo mamą ir pamatyti tą moterį, kuri buvo tokia, kokia galėjo būti, turėjo tiek meilės kiek turėjo, ir davė tiek, kiek galėjo. Svarbiausias dalykas, kurį davė tėvai, seneliai – tai pats gyvenimas. Visko kito jie davė tik tiek, kiek galėjo. Galbūt sunkus, bet būtent toks buvo vienintelis mano „bilietas“ į gyvenimą. Supratus šią tiesą ir sugebėjus priimti šią dovaną, atsiranda laisvė kurti savo gyvenimą ir savo šventę. Atsiranda teisė į džiaugsmą ir galimybė netęsti netinkamų tradicijų.

    Būna ir sudėtingesnių situacijų. Pavyzdžiui, švenčių gali būti vengiama, nes giminės istorijoje per šventes ar po jų atsitiko koks nors tragiškas įvykis ar netektis: mirtis, tremtis, mylimojo išdavystė, neteisybė. Įdomu, kad žmogus apie šį įvykį gali būti jau visai pamiršęs, o kai kuriais atvejais apie jį netgi iš viso nežinoti, tačiau giminės pasąmonėje likęs „įrašas“, kad šventės susijusios su nelaime. . O kadangi mes esame giminės dalis, tuomet ši patirtis lyg iš naujo iškyla nerimu, baime, tuštuma ar liūdesiu vaikuose ar anūkuose, kurie gali apie tai ir nežinoti, ar būti tik „kažką girdėję“. Šiuos kolektyvinės pasąmonės procesus gana sunku atrasti, tačiau su sisteminės terapijos metodu Šeimos konsteliacija – vidinio pasaulio paveikslų išdėstymu mes gana greitai atrandame ir padedame kad tai baigtųsi. Dalinai tam tikrą savo konsteliaciją galite padaryti ir jūs netgi be specialisto pagalbos. Jeigu ši patirtis žinoma – į ją reikia tiesiog pasižiūrėti iš naujo. Į tą gyvenimo įvykį bei visus jo dalyvius – gerus ir blogus. Tuomet sugebėti pagarbiai nusilenkti visiems jiems ir šeimos likimui. Nes būtent per tai, su šia „kaina“ keitėsi giminės jausmai ir gyvenimo kelias, o todėl esu aš, mano artimieji, vaikai. Tai gilus vidinis procesas, kuris gali labai išlaisvinti.

    Kokia vieta prie šventinio stalo turėtų būti skirta šeimos nariams, kurie nėra kartu (mirusiems, esantiems užsienyje ir t.t.)?

    Švenčių metu norisi pajusti pilnatvę, tačiau ją sunku pajusti, jei kažko ilgimės. Daug kivirčų kyla būtent dėl to, kad norime jog šalia esantis žmogus užpildytų tuštumą, kurią paliko tas, kurio šalia nėra. Tai gali būti žmonės, kurie neseniai mirė, ar tie, kurie tuo metu yra kur nors kitur, pavyzdžiui, kitoje šalyje, ar kažkas, su kuo esame susipykę – ne be reikalo sakoma, kad Kalėdos – puikus laikas susitaikyti. Neišpildyti ryšiai kaip yla iš maišo išlenda būtent švenčių metu. Protas gali apie tai nesusimąstyti, bet širdies neapgausi. Kartais širdį liečia žodžiai apie tą šeimos, giminės narį, kurio net nematėme. Gali trūkti ir kokio nors žmogaus, kuris šeimai yra „netinkamas“, pavyzdžiui, girtaujančio ar kalėjime esančio šeimos nario. Nors garsiai sakome, kad be jo – geriau, širdžiai gali jo trūkti. Todėl svarbu nebijoti prie švenčių stalo pakalbėti apie tą žmogų, užduoti vienas kitam klausimus, kas jį matė, kaip jam sekasi. Svarbu, kad šeima suprastų, jog tas žmogus yra šeimos dalis, tiesiog jis neša kažkokią sunkią naštą, jo vidus sužeistas. Reikia jam duoti vietą širdyje su geru linkėjimu, kad jisai sveiktų. Taip ryšys atsistato, o tuštuma širdyje užsipildo. Kad šventės būtų ramios, reikėtų turėti vietos širdyje visiems šeimos nariams ir jų likimams tokiems, kokie jie yra.

    Švenčių metu gali trūkti ne tik žmonių, kurie yra mirę, ar tų, kurie yra „blogiečiai“, bet ir tų, kuriems nepavyko gimti. Jeigu pora nekalba apie savo negimusius vaikus ir jie geru būdu negyvena tėvų širdyse, tiek švenčių metu, tiek ir kasdien kažko nesuprantamo trūks, o tai maišys ir darniems santykiams.

    Kaip giminėms susitaikyti, kad šventes galėtų švęsti kartu?

    Kokie konfliktai bebūtų, jie dažniausiai kyla iš to, kad vieni šeimos nariai laiko save geresniais ir turinčiais didesnę teisę priklausyti šeimai nei kiti. Todėl pirmas žingsnis susitaikyti yra pripažinimas to, kad visi esame dalis vienas kito. Jei prisiminsime seną animacininį filmuką „Mauglis“, džiunglėse iškilus pavojui jo herojai sakydavo „Aš ir tu – vieno kraujo“. Tą patį, visų pirma, savo pačių širdyse turime pasakyti ir savo artimiesiams. Sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, ar vaikų turinti pora nėra vieno kraujo, tačiau per vaikus jie yra amžiams sujungti. Svarbu pripažinti, kad esame vieno rato žmonės, net jeigu tai skaudu. Tai pirmas žingsnis norint susitaikyti.

    Prie šventinio stalo galime jautis prastai ir kai esame ne savo vietoje, atliekame ne savo „rolę“. Pavyzdžiui, vaikai, kurie nori nurodinėti savo tėvams, juos auklėja, tampa jų „tėvais“. O kartais vaikai jaučiasi tėvų draugais, partneriais – visiems žinomi tokios partnerystės pavyzdžiai yra „mamytės sūnelis“ ar „tėvelio dukrelė“. „Mamytės sūnelis“ negali pats sukurti šeimos, o jei sukuria – nesugeba ja tinkamai rūpintis, nes iš tiesų yra „vedęs“ savo mamą. Tėvai turi būti dideli, vaikai – maži. Rolių sumaišymas labai trukdo santykiams ir sukelia galybę konfliktų arba „pastato sienas“ tiek tarp tėvų ir vaikų, sutuoktinių, brolių ir seserų. Atstačius tvarką konfliktai išnyksta, o artumas didėja.

    Ką ir kaip dovanoti, kaip priimti dovanas ir ko prie šventinio stalo vienas kitam linkėti?

    Visų pirma dovanojant reikia galvoti apie patį žmogų, o ne tai, kas patinka man – įsijausti į tą žmogų, pabūti jo kailyje. Kartais galime išrinkti nedidelę nebrangią dovaną, tačiau ji bus labai reikšminga, jei mes pridėsime svarbią intenciją – kodėl ją dovanoju ir ko linkiu.

    Kaip priimti dovanas – iš tiesų, yra žmonių, kuriems sunku tai daryti. Čia reikėtų sugrįžti į mūsų pokalbio pradžią, kur kalbėjome apie iš vaikystės atsineštus egzistencinius klausimus – ar esu tinkamas/tinkama, vertas/verta. Sunku priimti dovanas, tame tarpe ir gyvenimo dovanas, jeigu viduje yra nevertumo ar kaltės jausmas, t.y. jei esu pats netinkamas, arba netinkami mano tėvai – tie žmonės, per kuriuos aš gavau gyvenimą.

    Dėl linkėjimų, dažnai prisimenu žinomo šviesuolio, filosofo Omraamo Mikhaelio Aivanhovo žodžius, kuris sakė, kad žmonės vieni kitiems dažnai linki laimės, laimės ir dar kartą laimės – kad joks debesėlis netemdytų padangės. Neduok dieve, – sakė jis. Žmonės nesupranta, ko linki. Todėl, kad asmenybė bręsta tik susidūrusi su iššūkiais ir sunkumais. Todėl nereikėtų linkėti gyvenimo, kuriame žmogus negalėtų tobulėti. Tai vaikiškas linkėjimas!

    Geriau linkėkime dvasios šviesos, stiprybės priimti gyvenimo iššūkius ir atrasti kažką svarbaus, sugebėti pereiti gyvenimo sunkumus ir per juos pasimokyti, sugebėti džiaugtis tuo, kas yra ir atrasti jėgų kurti ką nors naujo.

    Daugybė žmonių užsibrėžia, kad nuo Naujųjų metų nebegers, neberūkys, sveikiau maitinsis. Tačiau šie pažadai dažnai ir lieka pažadais. Kodėl?

    Užsibrėžti tikslus yra gerai, tačiau vertėtų nors trumpai pakalbėti apie tai kas tai yra blogi įpročiai. Juos įtakoja įvairios priežastys ir jų atsikratyti vien užsispyrimo dažniausiai neužtenka. Vien užsispyrimo dėka tai gali padaryti tik žmogus, pasižymintis pakankama vidine branda didesne negu jame pačiame paslėptas sunkumas. Po blogais įpročiais slepiasi kiti dalykai. Dažnai tame ir menkavertiškumo pojūtis, vienišumas, jausmas, kad esi nereikalingas. Neretai ir jau minėta šeimos istorijos patirtis kur mūsų sunkumas tik lyg sujungia mus su mamos, senelio ar kitų kalte, skausmu, našta, noru jiems padėti su meile. Todėl kova su blogais įpročiais tokiu atveju lyg kova su pačiu savimi ar prieš ištikimybę ir meilę mamai, tėvui, šeimai, ar kažkuriam nežinomam bet svarbiam mano kilmei asmeniui. Čia labai padeda šeimos konsteliacijos metodas, kurią kaip kalbėjome galite bent pradėti ir patys. Blogi įpročiai yra sielos ligos požymis. Todėl kad atsisakyti blogų įpročių, gali tekti pakeisti pakankamai daug. Todėl žmogus pasižadėdamas, kad nuo šiol gyvens kitaip, kartais sau užsideda tik papildomą krūvį – visų pirma jis turi ateiti iki tokio momento, kur turės pakankamai jėgos keistis. Pažadą geriau reikėtų duoti kiek kitokį – kad šiais metais padėsiu sau, stengsiuosi išgyti, sustiprėti ir užaugti vidumi, surasti gyvenimo pilnatvę ir kad man taptų nebereikalingas svaiginimasis, lošimas ar persivalgymas. Ir svarbu – priimsiu kitų pagalbą kaip gyvenimo dovaną. Taigi, toks įsipareigojimas tampa ne tikslu, o kelione. Kelione, kurią įdomu keliauti.

    Psichologai vis dažniau kalba apie žiemos depresiją ir netgi sako, jog ji kamuoja iki 10% labiau į Šiaurę nutolusių šalių gyventojų. Kas tai per negalavimas ir kaip jo išvengti?

    Bet kokios depresijos sudėtinė dalis – artumo su mums svarbiu žmogumi trūkumas. O kūnas yra vidinio pasaulio atspindys, poveikis į kūną atsispindi psichikoje ir atvirkščiai. Ne atsitiktinai yra tokie terminai kaip „sielos šviesa“, „širdies šiluma“. Žinoma, daugiau šviesos ir šilumos patiriame vasarą – egzistenciškai ši šiluma veikia kaip nemokamai gaunamos dovanos – žmogus ją gauna tiesiog šiaip sau, už ją nereikia nei mokėti, nei kaip nors atidirbti. Šis jausmas – kad esu šildomas nemokamai, primena būvimą mamos pilve ar mamos glėbyje, ir suteikia didesnį pilnavertiškumo pajūtį, atsipalaidavimą – esu šildomas, nesvarbu kaip elgčiausi, ką daryčiau – ši šiluma dovanojama vien už tai, kad esu. Tuo tarpu šaltuose kraštuose už šilumą ir šviesą reikia mokėti, atsiranda pojūtis, kad „manimi niekas nesirūpina“, ir „už viską reikia mokėti“. Tai susiliečia su vidumi – vidinis vaikas, norintis, kad juo rūpintųsi ir šildytų nemokamai, šio rūpinimosi nebegauna ir ima liūdėti – jam reikia pačiam pasirūpinti savimi, tačiau jis dar nėra tam pasiruošęs. Kai kažko trūksta ir ilgai negalime gauti ateina kita savijauta – „nieko nebereikia“.

    Dėl to pietiečiai apskritai laimingesni nei šiauriečiai – pietiečiai gauna daugiau nemokamai, tokiu būdu palaikomas egzistencinis įsitikinimas, kad „aš esu priimamas ir vertas toks koks esu, man nereikia ypatingai ko nors daryti, kad išgyventi“. O atšiauriose salygose kova už būvį, išgyvenimą, sunkesnė.

    Kas padeda nuo žiemos depresijos? Šviesos įsijungimas, karšta vonia, sauna. Tačiau svarbiausia susigrąžinti įsitikinimą jog esu tinkamas/tinkama, vertingas/vertinga. Atstatykime šiltus ryšius su artimaisiais žmonėmis. Su esančiais šalia, toli ir širdyje – su jau išėjusiais. Nebijokime ir nesikuklinkime, o gal ir išdrįskime priimti priimti pagalbą – specialisto, artimojo, o tikintieji – Dievo, kuris nepamirškime rūpinasi mumis per žmones. Tas kuris priima Gyvenimo dovaną, priima ir visas kitas jo dovanas – šventines, ir tiesiog ateinančias galimybes, pagalbą. Su dėkinga širdimi. O dėkingai širdžiai norisi duoti.

    kazimieras daugela
    Kazimieras Daugėla (straipsnio autorės nuotrauka)

    Psichologas-psichoterapeutas Kazimieras Daugėla pataria nebijoti priimti pagalbą. „Nepamirškime, kad Dievas rūpinasi mumis per žmones“, – sako jis.

    Komentaras

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *