Ūminis gastroenterokolitas

Gali būti gastroenteritas, enterokolitas arba gastroenterokolitas. Dažniau pasitaiko pastarasis.

Etiologija. Ūminį gastroenterokolitą gana dažnai sužadina esanti apgedusiuose maisto produktuose toksikoinfekcija. Šia liga dažniau susergama vasarą, nes šiltomis dienomis greičiau genda maisto produktai. Ligą gali sukelti ne vien infekcija, bet ir netinkamas maistas, kuris betarpiškai pažeidžia žarnyno sieneles arba sutrikdo virškinimo organų sekrecinę bei motorinę funkcijas. Esant lėtiniam gastritui ir virškinimo organų funkcijos tam tikram sutrikimui, dažniau išsivysto ūminis gastroenterokolitas, kurio eiga sunkesnė. Kartais viduriavimas kyla dėl padidėjusio jautrumo kai kuriems maisto produktams ar medikamentams.

Klinika. Liga prasideda po keleto valandų, suvalgius žalingų produktų. Ligoniai skundžiasi silpnumu, apetito nebuvimu, pykinimu, kartais ir vėmimu, skausmu pilvo plote, vėliau ir viduriavimu. Nusiskundimai ir simptomai priklauso nuo proceso lokalizacijos. Esant daugiau pažeistam skrandžiui, vyrauja ūminio gastrito požymiai, jų tarpe ir vėmimas. Uždegimui vystantis daugiau plonojoje žarnoje, vėmimo gali nebūti. Viduriavimo pobūdis priklauso nuo proceso aktyvumo ir nuo jo lokalizacijos. Juo procesas vystosi arčiau tiesiosios žarnos, juo tuštinamasi dažniau. Skausmo intensyvumas gana įvairus. Jį gali padidinti spazmai. Išmatos skystos, su gleivėmis.

Ligonis esti išbalęs, jo liežuvis apsinešęs, kartais net sausas; temperatūra neretai pakyla iki 38—39°. Pilvas įdubęs, kartais dėl meteorizmo kiek išsipūtęs. Palpuojant, ypač bambos srityje, ligonis junta skausmą, auskultuojant girdima sustiprėjusi žarnų peristaltika; neretai iš tolo girdimas vidurių gurguliavimas. Išmatos skystos su gleivėmis. Tiriant mikroskopu, randama didelis kiekis nesuvirškintų maisto liekanų; riebalų, riebiųjų rūgščių, muilų, krakmolo, raumenų skaidulų. Kartais kiek padidėja kepenys, kraujyje padaugėja neutrofilinių leukocitų; šlapime gali būti baltymų, leukocitų, cilindrų.

Ligos trukmė priklauso nuo jos sunkumo. Esant lengvesnei eigai, ligoniui nesmarkiai viduriuojant, patologiniai reiškiniai praeina per keletą dienų. Temperatūra nepakyla ar esti subfebrilinė. Sunkiais atvejais būna karščiavimas, viduriavimas, silpnumas ir intoksikacija, sumažėja kraujospūdis, išsivysto leukocitozė, pagreitėja eritrocitų nusėdimas. Kai labai sunki ligos eiga, dėl didelio skysčių netekimo ji primena cholerą, išsivysto akrocianozė ir kolapsas. Ši forma vadinama cholera nostras. Sunkių formų atvejais gali prisidėti cholecistitas, cholangitas, hepatitas, pielitas ar tromboflebitas.

Diagnozė nustatoma, remiantis anamneze, iš kurios paaiškėja nusižengimas dietai, ir būdingais ligos simptomais. Nereikia pamiršti simptominio viduriavimo, sergant infekcinėmis ligomis: vidurių šiltine, paratifu, dizenterija. Čia nesti būdingos enterokolitui anamnezės, tiriant nustatoma specifinė infekcija. Gali būti nervinis viduriavimas, kurio atveju nebūna nei temperatūros, nei intoksikacijos. Alerginiam viduriavimui būdinga daug eozinofilų išmatose, kartais būna alerginis odos pakenkimas.

Gydymas. Pakilus temperatūrai, būtinas gulėjimas. Pirmomis valandomis po žalingų produktų suvalgymo plaunamas skrandis, duodama adsorbuojančių medžiagų (karboleno), jei silpnas viduriavimas — paleidžiamųjų. Pirmą, kartais ir antrą ligos dieną būtinas badavimas; leistini tik saldūs gėrimai. Tolesnes 2—3 dienas galima valgyti gleivingas sriubas, kisielių, ryžių nuovirą, vandenyje virtas košes. Vėliau palaipsniui dieta išplečiama. Skausmo mažinimui skiriama atropinas, beladona, papaverinas, tifenas ir kiti spazmolitikai, dedamas termoforas. Esant infekcijai ir karščiavimui, skiriami antibakteriniai preparatai. Iš sulfanilamidų grupės teikiama pirmenybė sulginui ir ftalazoliui, kurie lėtai rezorbuojasi ir ilgai išsilaiko virškinimo trakte. Dozė priklauso nuo ligos formos. Kai sunki eiga, pirmąsias 1—2 dienas duodama po 6 g; vėliau dozė palaipsniui mažinama. Plačiai naudojami antibiotikai, ypač levomicetinas, tetraciklinas, oletetrinas. Lengvesniais atvejais gali padėti enteroseptolis, vartojamas po 0,75—1,5 g (3—6 tabletes) per parą. Atsižvelgiant į ligonio būklę, skiriamos įvairios pagalbinės priemonės. Esant sunkiam viduriavimui, po oda leidžiama fiziologinis tirpalas su 5% gliukozės (iki 1 1 per parą), švirkščiama askorbininė rūgštis, B komplekso vitaminai. Kraujotakai sutrikus, ypač krintant kraujospūdžiui, skiriama kofeinas, strichninas, kordiaminas ir kiti cardiaca. Nežymaus viduriavimo atvejais nereikia griežtos dietos, kartais ir antibakterinių preparatų. Esant alerginiam procesui, būtina pašalinti ligos priežastį, skirti priešalerginius medikamentus.

Prognozė. Prognozė paprastai gera; tik nusilpusiems nsmenims ir sutrikusio reaktyvumo atvejais išsivysto pielitas, cholecistitas, cholangitas ar kitos komplikacijos, kurios labai retai pasibaigia mirtimi. Dažniau kartojantis ūminiam enterokolitui, liga gali pereiti į lėtinę formą.

Profilaktika. Pagrindinę reikšmę turi racionalus maitinimasis, geras maisto produktų laikymas, saugojimasis netinkamo maisto ir persivalgymo. Ypač daug dėmesio reikia skirti dietai, sergant lėtiniu gastritu. Burnos ertmės sanavimas lr lėtinių virškinimo organų sutrikimų gydymas turi didelę reikšmę.