Riešo kanalo sindromas (Syndromum canalis carpalis) – tai būklė, kai spaudžiamas vidurinis riešo kanalo nervas. Šis sindromas dažniausiai pasireiškia vyresniame amžiuje, o moterys, įvairių autorių duomenimis, serga 2-4 kartus dažniau. Riešo kanalo sindromo požymiai aprašyti praėjusiame šimtmetyje, bet tik šiame amžiuje atrastos ligos priežastys ir pasiūlytas bei pradėtas vartoti „riešo kanalo sindromo” terminas.
Norint suprasti riešo kanalo sindromą, būtina žinoti riešo anatomiją. Riešo centre riešakauliai ir skersinis raištis, t.y. riešo laikiklis, sudaro siaurą kanalą. Riešakauliai formuoja kanalo dugną ir šonines sienas, o labai tvirtas ir kietas skersinis riešo raištis delno pusėje kanalą dengia kaip stogas. Riešo kanale yra lenkiamosios sausgyslės sinoviniuose dangaluose ir vidurinis nervas. Vidurinis nervas inervuoja pirmo, antro, trečio ir stipininės pusės ketvirto pirštų odą, sliekinius ir kai kuriuos nykščio pakylos raumenis. Odos inervacija lemia ne tik jutimą, bet ir odos būklę, riebalinių bei prakaito liaukų funkciją; raumenų inervacija – tai nykščio priešpastatymo kitiems pirštams funkcija ir plaštakos jėga. Taigi dabar suprantama, kodėl sutrinka pirmo, antro, trečio ir pusės ketvirto pirštų jutimas, nors retesniais atvejais gali nukentėti visi pirštai. Taip pat gali sausėti, sutrūkinėti oda, net atsirasti opų pirštų galuose. Tuomet plaštakos jėga susilpnėja ir dėl nykščio pakylos raumenų nejudrumo sunku ką nors čiuopti, suimti smulkius daiktus. Vėlesnėse stadijose nykščio pakylos raumenys sunyksta.
Riešo kanale nervui tampa ankšta, kai sausgyslių sinoviniai dangalai sustorėja dėl amžiaus pakitimų, ypač jeigu dėl darbo buvo būtini dažni plaštakos ir pirštų judesiai, kai riešo srityje yra kaulų lūžiai su poslinkiu, kai dėl uždegimo ar kitų priežasčių patinsta audiniai riešo kanale. Be to, yra ligų, didinančių nervų dirglumą.
Ūminiam riešo kanalo sindromui išsivystyti įtakos gali turėti tokie veiksniai: sausgyslių dangalų uždegimai, diabetas, podagra, augliai, progresuojantis lėtinis poliartritas, netipinė plaštakos raumenų padėtis, kraujotakos sutrikimai, traumos, miksedema, nėštumas. Plaštakos skausmai, pirštų dilgčiojimas arba tirpimas gali užklupti bet kur ir bet kada – tiek darbe, tiek namuose, dieną ar naktį. Tačiau dažniausiai šie požymiai pasireiškia esant ramybės būsenos, ypač nakties metu. Sutrikus nervo mitybai atsiranda nuolatiniai „ramybės” skausmai, o rankų nuleidimas, masažas ir kratymas padeda tik laikinai. Ligai progresuojant skausmai intensyvėja, silpnėja plaštakos jėga, pradeda kristi iš rankų daiktai, ypač indai, sunku užsegti ir atsegti sagas, paimti smulkius daiktus ir pan.
Siekiant gerų gydymo rezultatų svarbi tiksli ir ankstyva diagnostika. Kuo greičiau bus nustatytas riešo kanalo sindromas, tuo greičiau bus galima išvengti nervo ir raumens pažeidimo.
Pokalbio metu gydytojas prašo paciento apibūdinti skausmus, tirpimą, dilgčiojimus, sunkumą pirštuose ir plaštakose. Gydytojas teiraujasi, ar šie požymiai yra ilgalaikiai ir varginantys, ar nestiprūs ir praeinantys. Jam svarbu sužinoti, kuriuo paros metu ligoniui sunkiausia ir kas daroma, kad sumažėtų skausmai.
Gydytojas apžiūri rankas, pirštus, jų odą, tiria jutimus ir atlieka įvairius testus. Diagnozei patikslinti gydytojas gali skirti tyrimus: tiek laboratorinius, tiek rentgenologinius ar elektrofiziologinius. Atsiradus ankstyviems riešo kanalo sindromo požymiams, pradedamas konservatyvus gydymas. Plaštaka ir riešas imobilizuojami įtvaru, skiriami medikamentai. Maksimalūs plaštakos judesiai per riešo sąnarį pablogina ligonio būklę, todėl imobilizacijos tikslas yra išlaikyti riešą neutralioje padėtyje. Skiriami medikamentai, mažinantys uždegimą, edemą, gerinantys nervo būklę: nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai, B grupės vitaminai, kartais – diuretikai.
Jeigu konservatyvus gydymas neefektyvus, ligonį vargina nuolatiniai skausmai, minėti testai yra teigiami, o papildomi tyrimai patvirtina diagnozę, rekomenduojama daryti injekcijas, o kraštutiniu atveju – atlikti operaciją.