Skip to content

Lėtinis kolitas

Sergant lėtiniu kolitu, būna uždegiminiai ir degeneraciniai storosios žarnos pakitimai.

Patologinė anatomija. Patologinis procesas gali pažeisti tiek visą storąjį žarnyną, tiek ir atskiras jo dalis. Sergant katariniu uždegimu, uždegiminis procesas būna nesmarkus. Gleivinė esti kiek paburkusi, apsidengusi gleivėmis, kraujagyslės kiek išsiplėtusios. Per ilgesnį laiką liaukų epitelis pradeda degeneruotis, vystosi gleivinės atrofija. Patanatominiu požiūriu, be katarinio, gali būti folikulinis, pūlinis, opinis ir gangreninis kolitas.

Etiologija ir patogenezė. Ūminis kolitas neretai būna, sergant dizenterija, šiltine, paratifu, salmonelioze ar kitomis infekcinėmis ligomis. Ūminiam procesui praėjus, gali likti storųjų žarnų kataras, uždegiminiai ir degeneraciniai pakitimai. Daug dažniau kaip dirginamasis faktorius veikia disbakteriozė ir autoinfekcija, kai jos virulentiškumas pakyla. Disbakteriozės atvejais mikrofloros padaugėja 10—15 kartų, sumažėja žarnų ir acidofilinių lazdelių, padidėja stafilokokų ir puvimo mikrobų kiekis. Autoinfekcijos žalingumas priklauso nuo aplinkos ir organizmo reaktyvumo. Nežalingi mikroorganizmai, dėl neinfekcinių faktorių pasikeitus jų gyvenimo sąlygoms, gali virsti patogeniniais. Nemažą reikšmę turi padidėjęs organizmo jautrumas tiek žarnų turinio medžiagoms, tiek ir mikroorganizmams. Disbakteiiozė gali būti susijusi su skrandžio ir kasos funkcijos sutrikimais, su skrandžio sulčių antibakterinio aktyvumo susilpnėjimu. Balantidioze susergama, tik išsivysčius atrofiniam gastritui.

Visi tie faktoriai, kurie sukelia lėtinį gastritą, gali paskatinti ir lėtinio kolito vystymąsi. Taigi, neracionalus maitinimasis, per dažnas įvairių medikamentų vartojimas turi nemažą reikšmę.

Storąją žarną gali dirginti ir plonosios žarnos sultys bei fermentai, kai jie čia patenka didesniu kiekiu. Esant sutrikusiam virškinimui, per greitai plonosios žarnos turiniui pereinant į storąją žarną, jame esančios blogai suvirškintos maisto medžiagos veikia dirginančiai ir per ilgesnį laiką sukelia katarinį procesą. Šiais atvejais viduriavimas kartu yra ir savisaugos procesas, bet, per anksti į storąją žarną patekus plonosios žarnos turiniui, jame pasilieka daug nesunaudotų maisto medžiagų.

Žalingai veikia ne vien viduriavimas, bet ir vidurių užkietėjimas. Žarnyno motorinė funkcija gali tiek sustiprėti, tiek ir susilpnėti dėl vegetoneurozės. Ištisomis dienomis neišsituštinant, didelis kiekis žarnų turinio dirgina jų sieneles. Žarnas sudirginti gali dažnos klizmos ir dažnai vartojami paleidžiamieji. Storosios žarnos pakitimai paprastai susiję su aukščiau esančių virškinimo organų ir vegetacinės nervų sistemos funkcijos sutrikimais.

Kolitas gali būti infekcinis, autoinfekcinis, toksinis, alimentinis, mišrus ir neišaiškintos etiologijos. Sergant kai kuriomis sunkiomis ligomis, gali išsivystyti simptominis kolitas. Katarinis kolitas dažniausiai priklauso polietiologinėms ligoms, tačiau vienais atvejais didesnį vaidmenį atlieka toksinai, kitais — alimentinis, trečiais—nervinis faktorius.

Klinika. Ligoniai skundžiasi pilvo skausmu, vidurių pūtimu, viduriavimu ar vidurių užkietėjimu. Kadangi patologiniai pakitimai neretai neapsiriboja vien storąja žarna, ligoniai turi nemaža bendro pobūdžio nusiskundimų. Būdinga pablogėjęs apetitas, prakaitavimas, galvos skausmas, nervingumas.

Spaudimo jausmas ir skausmas pilvo plote gali būti susiję su meteorizmu. Šiuo atveju, išėjus dujoms, skausmas paprastai išnyksta. Sergant kolitu, dažniausiai būna nedidelis skausmas, nors dėl spazmų ar proceso paūmėjimo jis gali padidėti. Skausmas gali lokalizuotis tai daugiau ileocekalinėje srityje, tai ties bamba, tai kairėje pilvo pusėje. Skausmo sritis iš dalies priklauso nuo proceso lokalizacijos; esant transverzitui, ligonis junta skausmą daugiau vidurinėje pilvo dalyje. Skausmas gali būti susijęs su įvairiomis kolito komplikacijomis.

Esant lėtiniam kolitui, neretai ligoniai viduriuoja. Tuštinamasi keletą kartų per dieną; išmatos skystokos ar košės konsistencijos, su gleivėmis, pasižymi blogu kvapu, šarmine reakcija. Tiriant mikroskopu, randama nemaža jungiamojo audinio, augalinės ląstelienos, įvairių bakterijų. Kasos funkcijos nepakankamumo atveju būna daug išmatų, kreatorėja ir steatorėja. Kartais laikas nuo laiko viduriavimą pakeičia vidurių užkietėjimas, kartais visą laiką vyrauja obstipacija. Pastaruoju atveju ligoniai tuštinasi ne kiekvieną dieną, išmatose esti gleivių.

Tiriant ligonį, neretai nustatoma odos ir gleivinių blyškumas, sumažėjęs svoris. Palpuojant pilvą, storosios žarnos srityje ligonis junta skausmą. Viduriams užkietėjus, ypač kairėje pusėje, užčiuopiama išmatomis prisipildžiusi storoji žarna. Kartais gerai užčiuopiama ir prisipildžiusi kylančioji storosios žarnos dalis, kiek primenanti pailgą, gerai ribotą auglį, kuris po aukštos klizmos išnyksta.

Tiriant rentgenu, pastebima tai spazmai, tai atonija. Neretai išryškėja haustracija, sumažėja gleivinės raukšlių skaičius. Dauguma rentgenu pastebimų pakitimų susiję su funkciniais sutrikimais, kurių intensyvumas gali keistis. Kurį laiką neradus šių pakitimų, negalima paneigti kolito. Procesui pažeidus tiesiąją ir riestinę žarną, rektoskopijos metu galima stebėti žarnų gleivinės būklę, jos hiperemiją, paburkimą, atrofiją, gleivių susikaupimą ir kitus požymius.

Lėtinis kolitas retai būna kaip nuo kitų organų patologinių pakitimų izoliuota liga. Gali būti sutrikusi skrandžio funkcija ar net lėtinis gastritas, todėl neretai, sergant lėtiniu kolitu, sutrinka apetitas, atsiranda kiti, lėtiniam gastritui būdingi simptomai. Galvos skausmas, prakaitavimas, blogas miegas gali būti susiję su virškinimo organų ligomis. Šiais atvejais neretai nustatoma visceroneurozė, kuri gali būti tiek virškinimo organų ligos pasekmė, tiek ir pirminis veiksnys, skatinantis morfologinius pakitimus. Esant išplitusiems skrandžio ir žarnyno funkciniams ir organiniams pakitimams, dažniau išsivysto žarnų ir tulžies latakų diskinezija, cholecistitas ir cholangitas, kartais ir kasos funkcijos sutrikimo ar net pankreatito reiškiniai.

Ligos eiga labai įvairi. Sergant lengvomis formomis, kituose organuose būna nedaug pakitimų. Ligoniai mažai kuo skundžiasi. Negalavimas tarpais praeina, ir ligoniai gali jaustis praktiškai sveiki. Žymiai daugiau nusiskundimų virškinimo organais būna, sergant vidutinio sunkumo lėtiniu kolitu, tačiau ir šiais atvejais ligoniai neretai pasveiksta. Sergant sunkiu kolitu, dažniau pasitaiko ligos paūmėjimai. Išmatose gali pasirodyti kraujo ar pūlių. Ligoniai liesėja. Kartais pakyla temperatūra ir dažniau pasitaiko gretimų organų pakitimai. Toks kolitas gali pereiti į opinę ligos formą.

Diagnozė. Diagnozė nustatoma, remiantis anamneze, rektoromanoskopija, žarnų aspiracine biopsija, išmatų tyrimu ir rentgenoskopija. Opinis kolitas pasižymi sunkia eiga, viduriavimu, kraujavimu iš žarnų, atitinkamais rentgenologinio tyrimo ir rektoromanoskopijos duomenimis. Sergant žarnų tuberkulioze, dažnokai būna plaučių tuberkulioziniai pakitimai, neretai išaiškėja būdinga lokalizacija ileocekalinėje srityje, aptinkamos tuberkuliozės mikrobakterijos išmatose. Žarnų navikui būdinga kraujas išmatose ir atitinkami rentgenologiniai duomenys.

Gydymas. Stacionarinis gydymas reikalingas, tik ligai paūmėjus. Dieta skiriama, atsižvelgus į pagrindinius simptomus. Esant ryškesniam uždegiminiam procesui su rūgimu ar puvimu, rekomenduojama 4 dieta, į kurią neįeina augalinė ląsteliena, pienas, kiaušiniai, sūrūs patiekalai. Kai neryškus uždegiminis procesas, galima skirti 4b dietą, draudžiančią augalinę ląstelieną, bet leidžiančią vartoti cheminius dirgiklius. Dietą parenkant, atsižvelgiama ir į ligonio virškinimo trakto individualų jautrumą. Medikamentinis gydymas derinamas su pagrindiniais ligos simptomais. Svarbią reikšmę turi antideficitinė terapija. Kai kartu yra skrandžio ar kasos funkcijos nepakankamumas arba atrofinis gastritas, reikia skirti druskos rūgštį pepsiną, esant reikalui, abominą, pankreatiną ir kitas aukščiau nurodytas priemones. Vitaminų trūkumą pašalinti padeda jų preparatai. Esant spazmams, reikia skirti papaveriną, Uloną, beladonos ekstraktą arba atropiną; kartais taikoma trumpabangė diatermija.

Uždegiminiam procesui paūmėjus, indikuojama antibakterinė terapija: ftalazolis, sulginas, enteroseptolis, tetraciklinas,biomicinas ir t. t. Alerginių kolitų atvejais skiriamos desensibilizuojančios priemonės. Esant viduriavimui be uždegiminių įeiškinių, gali padėti tanalbinas, bismuto subnitratas. Viduriams užkietėjus, skiriama atitinkama dieta, subakvalinės vonios.

Prognozė. Ligos pradžioje prognozė esti gera; vėliau ji priklauso nuo morfologinių pakitimų išplitimo. Esant žymiems atrofiniams skrandžio ir žarnyno pakitimams, gydant gali išnykti eilė ligos simptomų. Kai kuriais atvejais susirgimas gali pereiti į sunkesnę formą — opinį kolitą.

Profilaktika. Svarbiausią reikšmę turi racionalus maitinimasis, vegetacinės nervų sistemos funkcijos reguliavimas ir visos tos priemonės, kurios taikomos lėtinio gastrito profilaktikai.