Kepenų sifilis gali būti įgimtas arba įgytas. Pirmuoju atveju dėl dauginių miliarinių gumų būna intersticinio hepatito vaizdas. Kepenys kietos. Geltos paprastai nesti.
Esant įgytam sifiliui, kepenys daugiausia pažeidžiamos tretiniame periode. Ūminis sifilinis hepatitas, išryškėjantis antriniame periode, mažai kuo skiriasi nuo kitų infekcinių hepatitų. Tretiniame periode, neretai praėjus daugeliui metų po apsikrėtimo, vystosi kepenų gumos.
Ligoniai skundžiasi kepenų srities skausmu. Jis būna stipresnis ligos pradžioje, bet neretai juntamas per visą sirgimo laiką. Temperatūra normali, kartais — subfebrili ir net aukštesnė kaip 38°. Karščiavimas susijęs su uždegiminio proceso suaktyvėjimu. Kepenys kietos, jų paviršius nelygus, skausmingas. Atskiroms gumoms irstant, atitinkamose vietose kepenys suminkštėja. Gelta pasitaiko retai.
Ligos eiga priklauso nuo proceso išplitimo. Esant pažeistai nedidelei kepenų daliai, gydomi ligoniai taisosi, gumos rezor-buojasi, likusi kepenų parenchima kompensuoja pažeistos dalies funkciją. Kai suardyta didesnė kepenų dalis, dėl jų funkcijos nepakankamumo būna tokie pat negalavimai, kaip ir kepenų cirozės atvejais. Gali išsivystyti portinė hipertenzija, kraujuoti iš virškinimo trakto; kartais gumos supūliuoja.
Prognozė iš dalies priklauso ir nuo kitų organų sifilinių pakenkimų.
Diagnozė nustatoma, remiantis anamneze, antisifilinio gydymo efektyvumu, teigiama Vasermano reakcija. Neigiama Vasermano reakcija dar nepaneigia sifilinių pakitimų. Kai abejojama, reikia padaryti kepenų punkciją. Tiriant punktatą, galima rasti blyškiųjų spirochetų.
Svarbiausias profilaktinis vaidmuo priklauso kovai su venerinių ligų paplitimu ir jų ankstyvam ir taisyklingam gydymui.