Dažnai šeimose atsiranda priežasčių, dėl kurių reikia išsiskirti su vaiku.
Kartais tai būna vienadieniai atsiskyrimai, nesukeliantys stipresnių išgyvenimų nei vaikui, nei tėvams. Tokie atsiskyrimai yra neišvengiami ir netgi būtini sveikai vaiko raidai. Kartais išsiskyrimai tampa ilgi: komandiruotės, vasaros pas senelius, tėvų darbas užsienyje. Blogiausia, kai savimi negalintį pasirūpinti vaiką palieka abu tėvai ,,savarankiškam“ gyvenimui, prižiūrint kaimynei ar senelei, kai jų nesieja emocinis ryšys.
Kaip tuomet jaučiasi vaikas?
Vaiko ir tėvų ryšys. Kūdikėlis gimsta bejėgis, todėl suaugusiųjų globa ir rūpestis yra būtina jo išgyvenimo sąlyga. Nuo pat gimimo vaikas pradeda mokytis pažinti naują, jam nepažįstamą pasaulį. Atsiliepdama į kūdikio poreikius, suteikdama jam švelnumo, dėmesio ir meilės, motina kuria ypatingą tarpusavio ryšį, saugumu ir pasitikėjimu alsuojančią aplinką. Psichologijoje toks ryšys vadinamas prieraišumu. Per pirminį ryšį su motina vaikas jau nesąmoningai pajunta, kad yra geidžiamas, mylimas ir saugus. Tai yra pagrindinė sąlyga vystytis pilnaverčiam žmogui. Daugybė psichologinių tyrimų byloja, kad jei kūdikis netenka mamos, yra paliekamas ar dėl įvairių priežasčių apleidžiamas, jo asmenybės raida smarkiai sulėtėja ar sutrinka. Blogiausia, kad šiuos padarinius jaučia ir užaugę žmonės: jie daug dažniau linkę į depresiją, nerimo sutrikimus, turi bendravimo ir savivertės problemų. Kiek vėliau formuojasi ryšys su tėvu, dar vėliau su seneliais ir giminaičiais, jei tik pastarieji skiria vaikui pakankamai laiko ir dėmesio. Tik apie trečiuosius metukus, vaikas pradeda suvokti, kad mamos ir tėčio nebuvimas šalia, dar nereiškia atsiskyrimo, ar, tiksliau sakant, jeigu kažko nematau, tai dar nereiškia, kad to nėra.
Vaiko brendimas. Paauglystėje prieraišumo ryšys transformuojasi, vaikas bręsta, tačiau būtent iš šio šulinio geria patirtį, žinias ir suvokimą apie gyvenimą. Paaugliai pradeda ,,matuoti ant savęs“ suaugusiojo rūbą ir siekia atsiskirti nuo šeimos, tapti bendraamžių grupės nariais, tačiau , kaip taisyklė, jiems sekasi tik tada, kai jaučiasi saugūs šeimoje. Atsiskyrimas nuo tėvų, atvirkščiai, sukuria nesaugumo jausmą, nes vaikai netenka mylimų ir patikimų žmonių paramos ir patarimų. Jiems reikia pagalbos tuoj pat, o jos nėra.
Tuo tarpu subrandintas ryšys tarp artimiausiųjų žmonių neretai tampa didžiulė paspirtis ir suaugusiesiems, nes būna sudėtingų situacijų, kai artimųjų parama, žodžiai ir palaikymas tampa neįkainojamu turtu.
Paprastai nesunku intuityviai atskirti brandų žmogų nuo vėjavaikio. Psichologinė branda – tai yra gebėjimas spręsti iškilusias problemas, suformuoti savąsias vertybes, laikytis vidinės disciplinos, jausti atsakomybę, pasirinkti draugus, priimti teisingus sprendimus, pasiskirstyti laiką, žodžiu, sugebėti savarankiškai išgyventi. Tam, kad žmogus taptų brandžiu, reikia suaugusiųjų rankos: t. y. gilaus ir prieraišaus ryšio su tėvais. Seneliai, vaikystėje galėję pavaduoti užsiėmusius tėvus, vėliau to vaidmens atlikti negali, nes dėl didelio amžiaus skirtumo ir gyvenimo tempo neatitikimų susiformuoja atskirtis.
Atsiskyrimo stresas. Tėvams išvykstant, jų ryšys yra nutraukiamas, ir vaikas išgyvena labai stiprų stresą. Ilgalaikis atsiskyrimas vaiko išgyvenamas kaip netektis. Jis pasijunta vienišas, apleistas, išduotas mylimiausių žmonių šiame pasaulyje. Jį kamuoja baimė ir abejonės kaip sugebės išgyventi vienas. Į tokį atsiskyrimą nuo tėvų vaikų reakcija gali būti įvairi, tačiau vyrauja dvejopa: depresyvioji ir agresyvioji.
Esant pirmajai reakcijai, vaikas tampa uždaras, atsiriboja nuo draugų, pradeda labiau nepasitikėti savimi, nes jaučiasi nevisavertis, nereikalingas. Dažnai savaip interpretuodamas šią situaciją, jaučiasi kaltas ir mano, kad jei būtų buvęs geresnis, tėvai būtų jį mylėję ir neapleidę. Visa, kas anksčiau jį domino ir džiugino tarsi netenka prasmės.
Agresyviai į tėvų nebuvimą reaguojantys vaikai taip pat išgyvena didžiulį skausmą, kuris būna sumišęs su pykčiu ir neapykanta, nukreiptu į aplinką. Palikti paaugliai savame draugų rate tampa ,,kitokie“, o jiems tokiais būti, kaip žinia, labai sunku. Dažnai tokiais atvejais išgyvenamą bejėgiškumą bando paversti privalumu, pasirodyti stipresniais rūkydami, vartodami alkoholį, nelankydami pamokų. Tokių paauglių širdyse atsiskyrimo nuo tėvų ir išdavystės skausmas dažnai išsilieja destruktyviu elgesiu bendraujant su aplinkiniais.
Apibendrinant reikia pripažinti, kad per ankstyvi ir per dažni atsiskyrimai nuo tėvų sąlygoja skausmingas patirtis, kurios nebepataisomai iškreipia santykius ne tik su artimaisiais, bet ir visą tolimesnį gyvenimą.
Virginija Babrauskė