Osteochondrozė – tai chroniški susirgimai, atsirandantys dėl stuburo tarpslankstelinių diskų degeneracijos. Ligos pradžiai turi reikšmės pasikartojančios mikrotraumos, kurių metu mažėja kremzlinio audinio elastingumas. Procesas dažniau būna stuburo kaklo srityje arba juosmeninės dalies slanksteliuose.
Kaklo osteochondrozė
Stuburo sritis kaklinėje dalyje labai judri, todėl tarpslanksteliniams diskams šioje srityje tenka didelis fizinis krūvis, ypač tarp IV-V ir V-VI kaklo slenkstelių. Skersinės kaklo slankstelių ataugose yra ertmės, sudarančios kanalą, kuriuo praeina stuburo arterija, vena bei simpatinis nervas. Viršutinė, dengiamoji, kaklo slankstelių plokštelė iš šonų atskirta vertikaliu kauliniu apvadu – kabliuko formos atauga, esančia netoli kaklo slankstelių skersinių ataugų ertmės. Tarpslankstelinis diskas – tai kremzlinė plokštelė, kurios kraštai suaugę su šoninėmis slankstelio kūno plokštelėmis. Jis sudarytas iš skaidulinio fibrozinio žiedo, esančio periferijoje, aplinkui centre esantį drebutinį branduolį.
Branduolys labai stangrus, todėl atlieka amortizuojančią funkciją.
Nustatyta, jog vaikų stuburo tarpslanksteliniai diskai yra maitinami tų pačių kraujagyslių, kurios aprūpina kremzlinį audinį šoninėse slankstelių kūno dalyse. Su amžiumi kraujagyslės ištuštėja, o diskai tampa bekraujėmis plokštelėmis, besimaitinančiomis iš audinių skysčio difuzijos būdu. Kaklinėje dalyje dažnai susiformuoja ekzostozės (kaulinės išaugos), atsiradę slankstelių kūno sąnarinių paviršių kraštuose.
Iš šono kaklinės dalies stuburo slanksteliai atrodo tarsi smailėjantys, smailiuoju galu nukreipti atgal. Diskų forma sąlygoja ir kaklo lordozės atsiradimą. Dėl didelio judrumo ir įtampos osteochondrozė dažniausiai vystosi tarpsklanksteliniuose diskuose tarp IV-V ir V-VI kaklo slankstelių. Šioje vietoje labiausiai pasireiškia ir kaklo lordozė. Didžiausią reikšmę turi kabliuko formos ataigos susijungimas su aukščiau esančio slankstelio kūnu, kai susiformuoja taip vadinama unkovertebralinė jungtis. Manoma, jog kabliuko formos išaugos padidėjimas gali užspausti kraujagyslinį-nervų pluoštą, praeinantį skersinių kaklo slankstelių ataugų ertmės viduriu.
Stuburinė arterija yra atšaka poraktikaulinės arterijos. Ji įlenda į skersinių kaklo slankstelių ataugų ertmės kanalą ties VI kaklo slanksteliu, išeina per angas skersinių ataugų paviršiuje (ties II kaklo slanksteliu), o tada pro didžiąją pakaušinę angą įeina į kaukolės vidų. Kaukolės viduje dešinioji bei kairioji stuburo arterijos susijungia, sudarydamos vieną pagrindinę arteriją, kuri savo šakomis maitina užpakalines galvos smegenis. Stuburo arterijos atšakos maitina taip pat ir kaklinę nugaros smegenų dalį bei jos apvalkalus.
Suspaudus stuburo arteriją, atsiranda maitinimo sutrikimų užpakalinių galvos smegenų srityje, nors iš dalies kraujotaka kompensuojama per vidinės miego arterijos atsišakojimus.
Stuburinės venos surenka veninį kraują kaukolės viduje bei giliųjų kaklo raumenų audiniuose. Vėliau jos įsilieja į bevardės venos šakas. Sąstingis stuburo venose sukelia stuburo arterijų užspaudimą, dėl ko ir atsiranda klinikiniai kaklo osteochondrozės reiškiniai. Kai deformuojasi kaklinės dalies stuburo slanksteliai, tarpslankstelinių diskų aukštis sumažėja ir susiaurėja tarpslankstelinės ertmės, todėl spaudžiamos pro jas einančios nugarinių nervų šaknelės bei jas maitinančios kraujagyslės.
Viena iš priežasčių osteochondrozei atsirasti yra vertikalus spaudimas į stuburą, kurio metu labai suspaudžiami tarpslanksteliniai diskai, jie blogai aprūpinami krauju, dėl to čia daug anksčiau prasideda kremzlės degeneracija. Traumos, infekcijos intoksikacijos paprastai pagreitina degeneracijos procesus. Dar pradinėje ligos stadijoje, sutrikus aprūpinimui maisto medžiagomis, visuomet pakinta ir fizinė-cheminė drebutinių branduolių sudėtis. Vėliau tarpslankstelinis diskas suplonėja, netenka amortizacinių savybių. Fibrozinis žiedas sutrūkinėja, jame atsiranda plyšiai.
Jei procesas apima tik disko pokyčius, ši stadija vadinama pirmine. Ypatingų pasikeitimų nesimato ir rentgenogramoje.
Antrinėje stadijoje pažeidimai fiksuojami taip pat ir gretutinių slankstelių kūnai. Dėl tarpslankstelinių diskų pokyčių gretimų slankstelių kūnai suartėja, susimaišo tarpslankstelinių sąnarių briaunos ir pakinta jų judėjimo mechanizmas.
Dėl šios priežasties slankstelių sąnarių kraštuose formuojasi egzostozės.
Trečioje ligos stadijoje atsiranda osteofitai ir stuburo judrumas labai sumažėja.
Deformuotos kabliuko formos ataugos gerokai susiaurina kanalą, kuriuo praeina stuburo arterija. Jos spaudžia ne tik arteriją, bet ir simpatinį nervą.
Kaklo srities stuburo osteochondrozė prasideda nepastebimai, lėtai progresuoja, o ypač žmonėms, kurių darbas susijęs su ilgalaikiu sėdėjimu, palenkus galvą (buhalteriai, apskaitininkai, sekretorės, kirpėjos, dantų gydytojai, masažuotojai), dažniau suserga moterys. Fizinį darbą atliekantys žmonės osteochondroze serga retai. Osteochondrozė sudaro sąlygas vystytis aterosklerozės reiškiniams. Kraujagyslinis-nervų pluoštas, praeinantis pro kaklo slankstelių skersinių ataugų angas, gali būti suspaudžiamas dalies iššokusio disko (išvaržos). Per didelis krūvis, intoksikacija, infekcinės ligos, medžiagų apykaitos sutrikimai sukelia ligos paūmėjimus.
Pirmoji ligos stadija besimptomė. Antroje stadijoje atsiranda ligos simptomai, susiję su stuburo arterijos, simpatinio nervo ir nugarinių nervų šaknelių suspaudimu, nors šie struktūriniai dariniai gali būti spaudžiami ir disko išvaržos. Išskiriamas šaknelinis sindromas, atsirandantis dėl tarpslankstelinių angų susiaurėjimo, bei – cerebralinių pokyčių sindromas.
Vienas iš osteochondrozės simptomų – tai ūmus, varginantis galvos skausmas, atitinkamai pasukus galvą. Šis skausmas turi griežtai apibrėžtą sklidimo teritoriją (vienoje galvos pusėje) – prasidėjęs kaklo srityje, toliau sklinda į pakaušinę dalį, viršugalvį bei smilkinį, pasiekia ausį, kaktą ir akį. Didesni galvos skausmai pasireiškia naktį arba ryte, o dieną jie sumažėja ar visai pranyksta.
Toks ligos simptomų pasireiškimas aiškinamas tuo, jog dieną, kai pacientas (tiesiog refleksiškai) stengiasi išlaikyti galvą atitinkamoje padėtyje, stuburo osteofitai neužspaudžia stuburo arterijos ir simpatinio nervo. Naktį, kada pagalvė (paciento žodžiais) dėl skausmų darosi „kieta kaip akmuo”, menkiausias neatsargus galvos pasukimas sukelia stiprius skausmus. Šiltu, sausu ir saulėtu oru tokie ligoniai jaučiasi geriau, galvos skausmai sumažėja.
Nukritus slėgiui barometro stulpelyje ir padidėjus drėgmės kiekiui ore, galvos skausmas vėl sustiprėja. Stipraus skausmo periodu plaukuotosios galvos dalies paviršiuje atsiranda labai išreikšta odos hiperalgezija, skausmas juntamas, vos palietus plaukų paviršių. Galvos skausmą sukelia nuolatinis dirginimas simpatinio nervo (kuris driekiasi kartu su stuburo arterija) ir – kraujotakos sutrikimas pagrindinės arterijos aplinkoje. Stipraus galvos skausmo metu ligoniui pradeda skaudėti akis, skaitant šis skausmas dar labiau užaštrėja. Sutrikimų pasėkoje nusilpsta regėjimo aštrumas. Pacientas mato lyg pro miglą arba regėjimo lauke mirguliuojančias „museles”. Tai susiję su nepakankama galvos smegenų pakaušinės dalies mityba. Neretai pasireiškia taip pat ir klausos nusilpimas, triukšmas ausyse, kartais – galvos svaigimas. Praėjus galvos skausmo priepuoliams, klausa atsistato, galvos svaigimo ir triukšmo ausyse nebelieka. Kaklo osteochondrozės metu gali būti jaučiami skausmai kakle bei pečių juostos srityje. Būdingi taip pat ir šakneliniai skausmai, stiprėjantys ilgalaikės vienodos galvos padėties metu.
Šoninės diskų išvaržos pasireiškia kaklo-krūtinės radikulitu ar pleksitu. Pacientai skundžiasi skausmų paūmėjimu kakle bei rankoje, tam tikru kampu pasukant galvą. Dažniausiai skausmai sklinda išoriniu žasto bei dilbio paviršiumi iki rankos nykščio ir smiliaus. Atsiradus pažeidimams segmentuose C 5 – C 6, pastebimai sumažėja refleksai dvigalvio žasto raumens audiniuose. Kai pažeidžiami segmentai C 6 ir C 7, skausmai persiduoda į III ir IV rankos pirštus (taip pat sumažėja jų jautrumas), tuo tarpu, pažeidimai segmentuose C 7 ir C 8 sukelia skausmus vidiniuose žasto bei dilbio paviršiuose ir IV, V rankos pirštuose. Be to, sumažėja trigalvio žasto raumens refleksai.
Labai svarbus kaklo osteochondrozės požymis – kaklo traškėjimas, sukiojant galvą į šonus ir lenkiant į priekį. Šie pojūčiai fiksuojami ne tik rytais, bet ir liečiant kaklą taktiliniu būdu. Kartais pažeistoje kūno pusėje gali atsirasti rankos tirpimo arba „skruzdėlyčių bėgiojimo” pojūčiai, taip pat – raumenų silpnumas. Tokiems pacientams gali būti diagnozuota cervikalinė hipertonija. Palpuojant jaučiamas skausmingumas paravertebralinės linijos srityje, keterinių slankstelio ataugų vietose, ties pažeistais tarpslanksteliniais diskais, – taškuose, kur išeina didysis ir mažasis pakaušiniai nervai.
Kaklo osteochondrozės atveju paprastai skiriamas galvos ir apykaklinės zonos (taip pat – pečių juostos), stuburo paviršiaus (kaklo bei viršutinėje krūtinės dalyje) masažas, rankos (pažeistoje kūno pusėje) masažavimas.
Juosmens osteochondrozė
Degeneracijos procesams apėmus stuburo juosmens tarpslankstelinius diskus, jie suplonėja, tarpslankstelinės angos susiaurėja ir dėl to spaudžiamos ir nugarinės (spinalinės) šaknelės, ir greta jų einančios kraujagyslės. Šoninės disko išvaržos gali spausti ne vien nervines šakneles, o taip pat ir stuburo smegenis bei jų apvalkalą – tokie reiškiniai sukelia skausmus. Vėliau, ligai progresuojant, atsiranda egzostozės. Klinikiniu požiūriu tai apibūdinama kaip deformuojančioji spodilozė. Deformacijos proceso laipsnis gali būti nuo nežymaus iki labai ryškaus (pilno slankstelių susijungimo).
Dažniausiai pažeidžiami tarpslanksteliniai diskai, esantys tarp IV ir V segmentų ir tarp V juosmens bei I kryžmeninės dalies stuburo slankstelių. Pacientai, sergantys juosmens osteochondrozėmis, skundžiasi skausmais juosmeninėje dalyje, kurie sklinda išilgai sėdimojo nervo. Kai kada pasireiškia refleksų sumažėjimas, raumenų atrofija ir netgi periferinės parezės. Skausmai gali sukelti refleksinę skoliozę (stuburo iškrypimą), dėl nuolat įtemptų raumenų, susijusių su skausmo pojūčiu. Charakteringi požymiai, sergant juosmens osteochondroze, tai stuburo traškėjimas, sukant liemenį arba lenkiant kūną į priekį, riboti judesiai ir juosmeninės dalies lordozės išsilyginimas. Jei ligos pradžioje skausmai praeinantys, tai vėliau, ligai įsisenėjus, tampa pastovūs. Pacientai skundžiasi skausmais stuburo srityje, kurie atsiranda rytą ir dienos pabaigoje, taip pat – po fizinio krūvio.
Pirmame gydymo etape rankinio masažo procedūromis siekiama pagerinti kraujotaką audiniuose, išvengti perineurinių sąaugų bei tolesnės raumenų hipotrofijos, todėl masažuojant atliekamas glostymas ir lengvas trynimas kryžmeninėje-juosmens dalyje, – šie veiksmai malšindavo skausmus, mažino raumenų hipertonusą.
Išijas atveju ir šeivinio raumens parezės metu nervo sklidimo kryptimi atliekamas tikslinis pažeistų raumenų masažas.
Antro etapo metu atliekamas rankinis masažas, siekiant sustiprinti nugaros bei juosmeninės dalies raumenis: gilus trynimas, maigymas, padaužymas.
Trečiajame etape tęsiamas nugaros ir kryžmens-juosmeninės dalies masažas, derinant veiksmus su fiziniais pratimais, pradinė paciento padėtis – stovint masažuojamo paviršiaus pusėje.
Kompleksinis gydymo kursas turėtų tęstis ne mažiau kaip vieną mėnesį, kasdien. Masažo kursą būtina kartoti reguliariai, su 1-1.5 mėnesio pertraukomis, kol gaunamas aiškus gydymo rezultatas.
Masažo tikslas: tarpslankstelinių diskų bei minkštųjų audinių (supančių stuburo kamieną) mitybos pagerinimas, kaklo ir juosmens raumenų hipertonuso sumažinimas, sąstingio reiškinių stuburo venose panaikinimas, tolimesnių degeneracijos procesų, deformuojančių stuburo struktūras, sustabdymas, rankų ir kojų raumenų stiprinimas (jų nusilpimo prevencija).