Etiologija ir patogenezė. Šis K. Skriabino ir R. Šulco pasiūlytas pavadinimas jungia dvi artimas helmintozes: 1) ankilostomidozę, sukeliamą dvylikapirštinio kreivagalvio (Ancylostoma duodenale), ir 2) nekatorozę, sukeliamą amerikinio nekatoriaus (Necator americanus). Kreivagalvis (gr. aricylos — kreivas, stoma — burna) kai kuriose šalyse labai paplitęs. Ankilostomidoze dažniau sergama Europoje, o nekatoroze — Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Tačiau abi parazitų rūšys aptinkamos bet kurioje šalyje. Reikia pastebėti, kad šis parazitas ir dabar ne visuomet atpažįstamas, todėl pasitaiko, kad pagrindine liga laikomi sutrikimai, išsivystę, veikiant šiam parazitui.
Ancylostoma duodenale ir Necator americanus priklauso apskritųjų kirmėlių klasei. Subrendusios kirmėlės yra 10— 16 mm ilgio, parazituoja dvylikapirštėje žarnoje ir viršutinėje plonosios žarnos dalyje; jų čia būna iki 2000 ir daugiau. Parazito patelė žarnose per parą padeda nuo 5000 iki 25 000 kiaušinėlių. Žarnose parazitai gyvena 4—8 metus. Iš kiaušinėlio, patekusio į išorę, esant palankioms sąlygoms, jau per 24— 36 valandas išsivysto lerva, kuri vėliau išsilaisvina iš apvalkalo. Išorėje lerva per 3—5 dienas subręsta iki invazinės formos, kuri toliau vystosi jau žmogaus organizme. Invazijos šaltiniu yra žmogus, sergąs ankilostomidoze; iš jo parazitų kiaušinėliai patenka į aplinką. Apsikrečiama, per sveiką odą invazinėms lervoms patekus į žmogaus organizmą (pvz., basam vaikštant arba dirbant lauke, šachtose ir t. t.), o kartais vartojant užterštą vandenį. Parazitas, pragrežęs odą, su limfa ir krauju nuteka į plaučius, iš kur pro burną patenka į žarnyną; čia per 3—8 savaites jis subręsta. Lervos, patekusios į didįjį kraujotakos ratą, išsisėja visame organizme ir gali būti aptinkamos bet kuriame organe. Užsikrėtus ankilostomidoze pro burną, parazitas nemigruoja, o vystosi žarnyne. Parazitai prisitvirtina prie žarnos gleivinės, siurbia iš jos kraują, kartu išskirdami kraujo krešumą mažinančias medžiagas. Jie sunaudoja daug kraujo, dėl to vystosi anemija. Jos vystymąsi skatina kraujavimas; kraujuoja parazito sužalota žarnų gleivinė.
Patologinė anatomija. Skrodžiant mirusįjį nuo ankilostomidozės, be anemijos, randama taškinių kraujosrųyų galvos smegenyse, riebalinė širdies, kepenų ir inkstų distrofija. Plonoji žarna parazito fiksavimosi vietose padengta kruvinomis gleivėmis, vietomis išopėjusi.
Klinika. Parazitų invazijos pro odą simptomatologija ištirta nepakankamai. Ligoniai skundžiasi odos niežėjimu, dilgėliniu išbėrimu, gali būti piodermija ir kiti odos pakitimai. Lervų migravimo metu būna bendro pobūdžio negalavimai, odos niežėjimas ir išbėrimas, alerginio bronchito reiškiniai; kraujyje gali būti eozinofilija. Kirmėlėms parazituojant žarnyne, ligonių nusiskundimai būna tokie pat, kaip įr kitų helmintozių atvejais. Tiriant kraują, nustatoma anemija, mikrocitozė, retikuliocitų skaičiaus padidėjimas, vidutinip laipsnio leukopenija; eozinofilija esti ne visuomet.
Diagnozė nustatoma, aptikus parazito kiaušinėlių ligonio išmatose.
Gydymas. Ligonį gydymui reikia gerai paruošti: 2 dienas skiriama lengvai virškinamas, vidurių nekietinantis maistas, paleidžiamieji, klizmos. Esant anemijai, indikuojamas antianeminis gydymas.
Prognozė, ligonį gydant, paprastai gera.
Profilaktikos pagrindą sudaro sergančiųjų ankilostomidoze išaiškinimas, dispanserizavimas ir gydymas bei aplinkoje esančių lervų naikinimas.