Kepenų vėžys gali išsivystyti arba iš kepenų ląsteiių, arba iš tulžies latakų epitelio. Kartais jis sudaro vieną stambų mazgą, kartais vystosi daugiau mazgų. Piktybinis procesas paprastai prasideda lėtinio cholecistito, hepatito, cirozės ir kitų procesų pažeistose kepenyse. Dažniausiai serga 50—60 metų žmonės. Tačiau, kai aukščiau nurodytos ligos prasideda jauniems žmonėms, vėžys gali išsivystyti žymiai anksčiau.
Ligoniai kurį laiką naujų nusiskundimų gali neturėti, išskyrus tuos, kuriuos nulemia ikivėžiniai kepenų pakitimai. Vėliau atsiranda spaudimas ar net skausmas kepenų srityje, sutrinka apetitas, kiek pakyla temperatūra, ima pykinti. Tiriant nustatoma, kad kepenys padidėjusios, kietos, nelygios, mažai skausmingos. Temperatūra dažnai esti subfebrilinė, kartais aukštesnė kaip 38°. Ji susijusi tiek su audinių irimu, tiek ir su tulžies latakų infekcija. Pilvas dėl meteorizmo gali būti papūstas. Neretai kraujyje mažėja hemoglobino, daugėja neutrofilinių leukocitų. Nepaisant sunkios būklės, ligoniai dėl euforijos tikisi pasveikti.
Liga progresuoja sparčiai. Kepenų audinio įgimta savybė regeneruoti skatina vėžio augimą. Galima pastebėti, kaip kas savaitė padidėja kepenys. Ligonis silpnėja, vystosi anemija. Gelta dažniausiai pasirodo gana vėlai, paskutinėmis ligos savaitėmis. Smarkiai padidėjus kepenims, jaučiamas didesnis jų skausmas.
Diagnozė. Tiriant ligonį, nustatoma, kad kepenys padidėjusios, kietos, nelygios. Vėžys nuo kepenų cirozės skiriasi greitu progresavimu, pakilusia temperatūra, kepenų didėjimu, blužnies pakitimų nebuvimu. Dažniausiai diagnozė nustatoma, tik ilgesnį laiką stebint ligonį. Pastaruoju metu pradedama naudotis skeneriais, kuriais galima, ligoniui davus radioaktyvių medžiagų, užregistruoti jų pasiskirstymą organizme. Šis būdas duoda vertingą informaciją apie kepenų topografiją, formą, dydį ir pakitimų lokalizaciją. Kepenų biopsija, kartais ir ultragarsinė echograma padeda anksti diagnozuoti vėžį.
Gydymas simptominis. Ligos pradžioje galima chirurginė intervencija.