Ūminis ir lėtinis stemplės uždegimas – kas juos sukelia ir kaip juos gydyti:
ŪMINIS STEMPLĖS UŽDEGIMAS
Ūminį stemplės uždegimą gali sukelti terminiai, cheminiai, mechaniniai ir bakteriniai agentai. Stemplė gali nukentėti nuo per karšto ar per šalto maisto, stipraus alkoholio, rūgščių ar šarmų, kai kurių medicininių procedūrų (ezofagoskopija, zondavimas). Kartais ligos etiologijos nepavyksta išaiškinti.
Nesant opinių pakitimų, nusiskundimų būna nedaug: nedidelis skausmas ryjant, kartais ir judinant kaklą. Tiriant ezofagoskopu, pastebima, kad gleivinė paraudusi ir paburkusi. Sunkiais atvejais būna išopėjimas ir hemoragijos. Ligos eiga priklauso nuo ją sukėlusios priežasties. Ūminiai infekciniai ezofagitai praeina, išgydžius ligonį nuo pagrindinės ligos. Esant išopėjimui dėl nudegimo, išsivysto randai ar net stemplės susiaurėjimai. Lengvos uždegimo formos praeina, pašalinus jų priežastį.
Sergant ūminiu ezofagitu, reikia vartoti skystą, šiltoką maistą, aliejų, skystus kiaušinius. Skausmui mažinti duodama gerti novokaino tirpalo. Sergantiesiems draudžiama vartoti alkoholį.
LĖTINIS STEMPLĖS UŽDEGIMAS
Dažnai pasikartojant veiksniams, sukeliantiems ūminį ezofagitą, gali prasidėti lėtinis procesas. Kartais liga išsivysto dėl refleksinių sutrikimų ir vidinių dirgiklių. Dažniausiai pakilimai
būna apatinėje stemplės dalyje; kartais skrodžiant randamas šios dalies išsiplėtimas ir joje susilaikęs skrandžio turinys. Neretai stemplę pažeidžia ne maisto produktai, o dėl regurgitacijos į ją patekęs virškinimo trakto turinys (refluxesophagitis). Tai būna ir diafragmos angos (hiatus esophageus) išvaržų atveju. Sklandžio sultys, esant dideliam rūgštingumui bei pepsino aktyvumui, kartais ir tulžies priemaišai, gali labai pažeisti nuo suvirškinimo neapsaugotą stemplę. Prisidėjus kardijos spazmams, žalingas maistas labiau pažeidžia apatinę stemplės dalį.
Klinika. Ligonis skundžiasi rėmeniu, graužimu ir sunkumu už krūtinkaulio, atsirūgimais, kartais ir disfagija. Stemplės apatinės dalies uždegimas gali paskatinti kardiospazmų atsiradimą. Kai pakitimai žymesni, šie negalavimai esti pastovūs; lengvesniais atvejais rėmuo ir graužimas jaučiami tik išvargus, susinervinus, nevalgius, taip pat naktimis, kai, sutrikus sekrecijai ir refleksiniams mechanizmams, išryškėja gastroezofaginis refliuksas.
Ligos eiga nevienoda. Kartais po keleto mėnesių ar metų, aprimus funkciniams sutrikimams, liga praeina. Kitais atvejais būna ligos recidyvai arba uždegimas pereina į gilesnius sluoksnius, gleivinė išopėja, išsivysto flegmona, polipai ar net vėžys.
Diagnozė nustatoma, remiantis ezofagoskopija ir stemplės rentgenologiniu tyrimu. Kartais ezofagitas sukelia skausmus, primenančius lėtinį vainikinės kraujotakos nepakankamumą. Pastaruoju atveju nustatomi atitinkami elektrokardiogramos pakitimai.
Gydant skiriamas nedirginantis maistas, uždraudžiamas alkoholis; jei yra opelių, endoskopijos metu jos tepamos 2— 10% sidabro nitrato tirpalu. Šalinama virškinimo trakto diskinezijos ir kiti funkciniai sutrikimai, reguliuojamas vegetacinės nervų sistemos tonusas. Esant rėmeniui, regurgitacijai iš skrandžio, padidėjusiam rūgštingumui, gydoma skrandžio patologija. Nekomplikuoto lėtinio ezofagito atvejais, pašalinus funkcinius sutrikimus, ligos reiškiniai praeina.
