Sergant Krono liga, galinėje plonosios žarnos dalyje dėl neišaiškintų priežasčių vystosi pogleivinio sluoksnio paburkimas, limfinių elementų hiperplazija, limfagyslių obliteracija. Limfagyslėse veša granuliominis audinys su gigantinėmis ląstelėmis. Dėl šio proceso žarnų spindis susiaurėja, susidaro sąaugos.
Klinika. Skiriama ūminė ir lėtinė ligos formos. Ūminis procesas prasideda staigiai ileocekalinės srities skausmu, vėmimu, karščiavimu, leukocitoze, eozinofilija, pilvo raumenų įtempimu ir viduriavimu. Lėtiniam procesui būdinga pasikartojantis skausmas, viduriavimas, pakilusi temperatūra, pagreitėjęs eritrocitų nusėdimas. Per ilgesnį laiką išsivysto anemija ir suliesėjimas. Stenozinių formų atvejais dėl žarnų praėjimo kliūčių palaipsniui blogėja ligonio sveikata, kartais dešinėje pilvo pusėje susidaro fistulės. Siaurėjant žarnų spindžiui ir vystantis opoms, gali trūkti žarnų sienelė, prisidėti peritonitas.
Tiriant rentgenu, nustatoma pažeistos žarnos dalies rigidiškumas, evakuacijos kliūtys, galinės plonosios žarnos dalies susiaurėjimas, kartais— aukščiau esančios žarnos dalies išsiplėtimas, ulceracija, aklosios žarnos deformacija.
Diagnozė. Eozinofilija ir viduriavimas ūminį ileitą padeda atskirti nuo ūminio apendicito. Lėtinis ileitas diagnozuojamas, tiriant rentgenu. Ligą reikia skirti nuo tuberkuliozinio lleotiflito, aktinomikozės, naviko, limfogranuliomatozės.
Gydymas. Lengvesnės ligos formos gydomos sulfanilamidais, antibiotikais (streptomicinu, tetraciklinu), kartais kartu su kortikosteroidais. Išsivysčius žarnų stenozei, taikomas chirurginis gydymas.
