Storosios žarnos vėžys nereta liga; ji virškinimo trakto vėžinių susirgimų tarpe užima 3 vietą ir sudaro 3—15% visų piktybinių navikų. Navikai dažniau vystosi fiziologiniuose žarnos susiaurėjimuose, t. y. daugiausia įvairių dirgiklių ir uždegimo pažeidžiamose vietose: žarnos kepeninėje ir blužninėje kreivėse, aklojoje, riestinėje ir tiesiojoje žarnose. Jis auga pamažu ir vėlai metastazuoja. Iš tų procesų, kurie galėtų skatinti vėžio vystymąsi, galima nurodyti kolitą, pakitusio žarnos turinio dirginamąjį veikimą, polipus ir opas. Dažniausiai serga 40—60 metų žmonės.
Klinika. Liga prasideda lėtai, iš pradžių nepasireikšdama ryškesniais simptomais. Vėliau atsiranda skausmas pilvo plote, neretai užkietėja viduriai, mažėja apetitas ir darbingumas, krinta svoris, išmatose pasirodo kraujas. Tiriant ligonį, norėtai galima apčiuopti naviką, kuris esti kietas, paslankus, spaudžiant skausmingas; jo paviršius nelygus.
Liga užtrunka ilgai. Vėliau prisideda praėjimo kliūtis; kartais navikas visiškai užpildo žarnos spindį. Aukščiau susiaurėjimo žarna išsiplečia, naviko aplinkoje išsivysto kraujuojančios opos, kurios kartais gali perforuotis. Būna sunkių, net mirtinų kraujavimų.
Diagnozė. Diagnozė nustatoma, remiantis anamneze, apčiuopa, išmatų tyrimo duomenimis ir kitais tyrimais. Tiesiosios žarnos vėžį galima apčiuopti, tiriant ją pirštu. Riestinės žarnos vėžys diagnozuojamas, atliekant rektoromanoskopiją ir biopsiją. Svarbią reikšmę turi rentgenologinis tyrimas. Nustatoma prisipildymo defektas, ulceracija, žarnos reljefo pakitimai. Ileocekalinės srities navikus reikia atskirti nuo žarnų tuberkuliozės.
Gydymas. Efektyvi tik radikali operacija.
Profilaktika. Nemažą reikšmę turi kolito gydymas ir jo profilaktika.
