Skip to content

Stemplės spazmai

    Spazmai paprastai būna fiziologiniuose stemplės susiaurėjimuose, dažniausiai jos galuose.

    Stemplės „burnos" spazmai. Jais dažniau serga moterys, ypač sulaukusios 18—30 metų. Spazmai gali kilti dėl nervinių veiksnių, maisto dirginimo ir refleksinių sutrikimų. Juos gali nukelti per karštas, per šaltas ar nepakankamai sukramtytas muistąs, ypač valgant paskubomis. Šiais atvejais spazmai iš dalies priklauso nuo per daug jautrių savisaugos mechanizmų, kurių paskirtis neleisti praeiti į skrandį žalingiems maisto produktams. Dėl padidėjusio jautrumo ir spazmų dažnų pasikartojimų, išsivysčius sąlyginiams refleksams, net mažai dirginantis nuilstas gali sukelti spazmus. Esant kitų virškinimo organų patologijai, kai centrinėje nervų sistemoje sutrinka dirginimo, iindiacijos ir koncentracijos procesai, taip pat gali atsirasti refleksiniaii stemplės „burnos" spazmai.

    Rydamas ligonis pajunta, kad viršutinė stemplės dalis užgniaužia ir maistas susilaiko. Esant smarkiam spazmui, prisideda dusulio ir kosulio priepuolis, ligonio veidas parausta ar net kiek pamėlynuoja. Kąsnį prarijus arba jį išvėmus, priepuolis praeina.

    Ligos eiga dažniausiai priklauso nuo nervų sistemos būklės. Spazminiai užspringimai gali kartotis dažniau arba rečiau, bet paprastai praeina be komplikacijų.

    Diagnozė nustatoma, remiantis anamneze, ezofagoskopija ir rentgenologiniu tyrimu. Spazmo metu kontrastinė masė pmeina tik plona srovele.

    Gydant svarbiausią reikšmę turi nervų sistemos funkcijos sutrikimo atstatymas ir taisyklingas valgymas. Reikia vengti dirginančio maisto, neskubėti valgant, gerai sukramtyti maistą. Kartais po diagnostinės ezofagoskopijos spazmai nesikartoja. Šiais atvejais jie praeina, ligoniui įsitikinus, kad sunkia liga neserga. Be to, tyrimo trauma kiek desensibilizuoja viršutinę stemplės dalį. Gydymui naudojami spazmolitiniai ir ganglijus blokuojantys medikamentai.

    Kardiospazmas (cardiospasmus). Stemplės spazmai gali būti kardijos srityje. Valgant maistas susilaiko apatinėje stemplės dalyje, sukeldamas nemaža kankinančių reiškinių.

    Etiologija ir patogenezė. Kardiospazmo kilmės klausimu esama keleto teorijų. Pagrindinės jų yra: įgimto, idio-patinio stemplės išsiplėtimo teorija ir neurogeninė teorija. Dalis autorių, remdamiesi pasitaikančiu įgimtu stemplės išsiplėtimu (megaesophagus), ypač susijusiu su storosios žarnos išsiplėtimu ar net bronchektazijomis, pirminiu ligos komponentu laiko įgimtą organo anomaliją, o spazmą tik antriniu veiksniu. Įgimtas kardiospazmas pasireiškia anksti vaikystėje; 20—35 m. amžiuje susergama, nesant įgimtų stemplės anomalijų.

    Pastaruoju metu didelį susidomėjimą sukėlė achalazijos teorija, pabrėžianti kardijos atsidarymo reflekso išnykimą rijimo metu. Normaliai, priartėjus stemplės peristaltikos bangai, kardija atsiveria. Dėl n. vagus funkcijos sutrikimo ryjant ji lieka uždara, ir maistas susilaiko stemplėje. Šie funkciniai sutrikimai gali būti susiję su stemplės sienelės nervinių rezginių uždegimu, dėl kurio neretai išnyksta ganglinės ląstelės. Kai kurie autoriai mano, kad ganglinių ląstelių atrofija gali būti įgimtas reiškinys. Įgimti stemplės pakitimai gali nulemti žymius funkcinius sutrikimus, bet reikšmingiausi yra funkciniai sutrikimai, susiję su įgytais veiksniais.

    Nemažą reikšmę gali turėti ne vien stemplės, bet ir skrandžio bei žarnyno diskinezijos. Jų atvejais, ypač kai skrandžio sekrecija sutrikusi, išsivysto vadinamasis refliuksinis ezofagitas. Dėl skrandžio retroperistaltikos jo turinys dažnai patenka į stemplę, ją dirgina, padidina jos jautrumą, sukelia uždegimą, o kartais net stemplės opą. Šie funkcinės kilmės pakenkimai gali būti ganglinių ląstelių atrofijos ir achalazijos priežastimi. Vadinasi, įvairūs funkciniai veiksniai gali paskatinti uždegimo vystymąsi. Dėl pastarojo kardija randėja, o tai per ilgesnį laiką apsprendžia organinį jos susiaurėjimą. Todėl daugiau pagrįsta yra neurogeninė teorija, kurios žinomi du variantai: vegetacinių sutrikimų teorija ir diafragmos spazmų teorija. Pastaroji ligos pradžią sieja su spazmine diafragmos kojelių kontraktūra, kuri sulaiko maistą, išplečia stemplę ir sukelia ezofagitą. Eksperimentiniai tyrimai ir klinikiniai stebėjimai nepatvirtina diafragmos spazmų teorijos. Kardiospazmas yra funkcinis sutrikimas, kartais pasireiškiantis ir dėl organinių pakitimų. Jis, sulaikydamas maistą, iš pradžių sukelia kompensacinę stemplės raumenų hipertrofiją, o vėliau stemplės išsiplėtimą ir ezofagitą, susijusį su maisto susilaikymu ir gastroezofaginiu refliuksu.

    Neurozės ir vietinių morfologinių pakitimų atvejais, padidėjus stemplės apatinės dalies jautrumui, stipresni dirgikliai sužadina paradoksines reakcijas, t. y. vietoje kardijos išsiplėtimo—jos spazmus, apsprendžiančius įvairių organinių pakitimų vystymąsi. Šios paradoksinės reakcijos iš dalies priklauso mechanizmams, saugantiems skrandį nuo žalingų maisto produktų, bet, kai jos pasireiškia, valgant tinkamą maistą, atlieka visiškai priešingą vaidmenį.

    Kartais dėl sutrikusių refleksinių reakcijų gretimų organų patologiniai pakitimai gali būti kardiospazmo priežastimi. Jį gali sukelti skrandžio vėžys arba opa, ypač šiems patologiniams procesams vystantis arti kardijos, virškinimo trakto divertikulai, tulžies pūslės ar inkstų akmenligė.

    Klinika. Ligoniai skundžiasi disfagija, stempliniu vėmimu, skausmu už krūtinkaulio. Susilaikęs maistas, sustiprėjus stemplės peristaltikai, gali patekti į skrandį. Kitais atvejais po eilės nesėkmingų mėginimų nuryti atsiranda stemplės antiperistaltika, ir ligonis nusiramina, tik išvėmęs jos turinį. Ilgiau susilaikius maistui, ligonis išvemia jau kiek pakitusį, kartais net dvokiantį stemplės turinį.

    Skausmas už krūtinkaulio rijimo metu priklauso nuo padidėjusio spaudimo apatinėje stemplės dalyje, jos ištempimo, sustiprėjusios peristaltikos ir kardiospazmų. Dažnai užspringstant ir maistui susilaikant, išsivysto ezofagitas, kuris dar labiau sustiprina skausmą. Vien dėl ezofagito ar skrandžio turinio refliukso ligonis gali justi graužimą už krūtinkaulio.

    Liga dažniausiai prasideda pamažu. Iš pradžių stemplėje tik retai susilaiko sprangus, dirginantis, nepakankamai sukramtytas, sausas maistas. Tačiau galima užspringti net skystais patiekalais, jei jų temperatūra per aukšta ar per žema. Dažniau spazmai atsiranda, esant prislėgtai nervinei būklei, neigiamoms emocijoms; paradoksinių reakcijų atvejais ir teigiamos emocijos gali būti ligos pablogėjimo priežastimi. Kartais kardiospaz- mas gali kartotis dėl refleksinių sutrikimų, esant stipriems ekstrastempliniams dirgikliams. Vienam mūsų ligoniui jis išryškėdavo tik inkstų akmenligės priepuolių metu. Retkarčiais pasitaikanti disfagija gali praeiti ir kurį laiką ar net daugelį metų nesikartoti. Kitais atvejais kardiospazmas vis dažniau kartojasi, rijimas palaipsniui sunkėja. Stemplė išsiplečia. Pasitaiko atvejų, kai rijimas sutrinka gana ūmiai ir aukščiau minėti pakenkimai išsivysto per palyginti trumpą laiką.

    Galima išskirti 3 ligos stadijas: kompensacijos, dekompensacijos ir kacheksijos. Esant pirmai stadijai, kardija dar nesurandėjusi, stemplė neišsiplėtusi arba nelabai išsiplėtusi. Šie funkciniai sutrikimai gali praeiti, nepalikdami pėdsakų. Ligai toliau vystantis, prasideda antra, dekompensacijos, stadija. Spazmams nesiliaujant, disfagijai progresuojant, toliau pažengus randiniam procesui, stemplė išsiplečia, jos peristaltinis pajėgumas susilpnėja, ir ligonis negali nuryti viso maisto. Stemplėje susilaikęs maistas savo svoriu padeda prastumti dalį maisto į skrandį; dalis stemplės turinio išvemiama. Vėliau stemplė smarkiai išsiplečia, jos dydis beveik pasiekia skrandžio, joje nuolat būna maisto. Dėl to juntamas už krūtinkaulio nuolatinis sunkumas, išryškėja stemplės spaudimo į gretimus organus požymiai. Ezofagitas yra neišvengiamas ligos palydovas; kartais išsivysto divertikulai. Dėl uždegiminio proceso per ilgesnį laiką kardija žymiai susiaurėja, ir liga pereina į kacheksijos stadiją, kuriai būdingi organizmo badavimo simptomai: suliesėjimas, mažakraujystė, bendras organizmo išsekimas.

    Diagnozė. Ligai atpažinti didelę reikšmę turi disfagija ir stemplinis vėmimas. Šie simptomai būna, tiek sergant kardiospazmu, tiek ir stemplės vėžiu. Pastarojo atveju liga vystosi, dėsningai progresuodama. Iš pradžios sunku nuryti tik sausą, kietą, nepakankamai sukramtytą maistą. Vėliau, palaipsniui siaurėjant stemplės spindžiui, įmanoma nuryti tik skysčius. Sergant vėžiu, anksčiau pagreitėja eritrocitų nusėdimas, kurio pakitimai kardiospazmo atvejais būna tik kacheksijos stadijoje.

    Iš objektyvių tyrimo metodų pagrindinis vaidmuo priklauso ezofagoskopijai ir rentgenologiniam tyrimui. Ezofagoskopijos metu, esant kardiospazmui, pastebima, kad stemplės sienelės lygios, o ji pati išsiplėtusi; kartais nustatomas jos sienelių uždegimas. Sergant vėžiu, konstatuojama stemplės susiaurėjimas, jos sienelių išopėjimas, irimas. Rentgenologinis tyrimas susiaurėjimo srityje atskleidžia nelygias, suardytas stemplės sieneles, t. y. tokius reiškinius, kurių negali sukelti funkciniai stemplės sutrikimai. Disfagija gali atsirasti dėl stemplės divertikulų, tarpusienio navikų, aortos aneurizmos ir kitų ekstrastemplinių pakitimų. Visais šiais atvejais bendras organizmo ištyrimas, ypač krūtinės ląstos organų rentgenoskopija, padeda nustatyti diagnozę ir išaiškinti disfagijos priežastį.

    Gydymas. Ligonis turi valgyti neskubėdamas, gerai sukramtyti maistą, vengti karštų, šaltų ir dirginančių patiekalų. Iš medikamentų dažniausiai skiriami spazmolitiniai ir ganglijus blokuojantys preparatai. Esant ryškiai bendrai neurozei, indi- kuojami bromo preparatai ir kitos atitinkamos priemonės.

    Ryškaus stemplės išsiplėtimo ir ezofagito atvejais stemplė plaunama silpnu šarminiu vandeniu ar silpnu sidabro nitrato tirpalu. Kardiospazmą galima gydyti, kasdien nevalgiusiam ligoniui įstumiant storą skrandžio zondą ir jį palaikant iš pradžių 2—3 minutes, o kiekvieną sekantį kartą —kelias minutes ilgiau. Įpratę ligoniai zondą išlaiko iki pusės valandos. Toks zondavimas padeda išsivalyti stemplei, sumažina jos jautrumą, išplečia kardiją. Negalint įstumti storo zondo, naudojami bužai. Pradedama nuo plono bužo, vėliau imami storesni; bužas stemplėje laikomas po keletą minučių. Atskirais atvejais kardijai išplėsti galima panaudoti Plamerio (Plummer) hidrostatinį dilatatorių, kuris įstumiamas į kardijos sritį ir atsargiai pripildomas vandens, arba Starko kardiodilatatorių. Abiem atvejais kardija išplečiama, kontroliuojant rentgenu. Nepadedant išvardytoms priemonėms, ypač kai susiaurėjusi kardija ir labai išsiplėtusi stemplė, taikomas chirurginis gydymas. Jis efektyvus, bet kartais, ypač kartojantis gastroezofaginiam refliuksui, būna recidyvai.

    4 thoughts on “Stemplės spazmai”

    1. Laba diena
      Noreciau informacijos. Tetis guli renimacijoje. Jam yra sutrikes kvėpavimas kvėpuoja tik su deguonimi, kaukėmis. plauciuose yra uzdegimas. O vakar daktare pasake, kad yra isdidejusi diafragma. kokiu budu galima ja sumazinti? Taip pas ji yra antsvoris. Labai Aciu.
      Jurgita

    2. Man jau darė bužavimo procedūrą. Pradžiai su narkoze išplėtė stemplę, kad raumenys nesipriešintų. Po to buvo bužavimas ir nuo 1 mm kai atvykau išplėtė iki 12 mm bužavimą pratėjo nuo 6 mm bužo. Procedūra labai nemaloni. Įkiša žarną. Per žarną įkiša vielą. žarną ištraukia paliekant vielą ir mauna bužą. Skausmas didelis kol bužas atsiduria savo padėtyte ir reikėdavo kasdien kartoti procedūrą su vis didesniu bužu. Vienos procedūros krukmė apie 90 min. Kol įstato ir valandą gulėti su bužu. Koks būna palengvėjimas kai bužą ištraukia…
      Po paskutinio bužavimo praėjo jau 3 metai ir jaučiu diskomfortą. Reikia kartoti procedūras bet gal po visų pandemijų ir karantinų ir pan…

    Komentaras

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *