Skrandžio vėžys

Skrandžio vėžys yra dažniausia vėžinių susirgimų forma ir sudaro daugiau kaip 1/3 visų piktybinių navikų. Nuo jo miršta daugiau ligonių, negu nuo bet kurio kito organo vėžio.

Dažniausiai skrandžio vėžys atsiranda mažojoje kreivėje, netoli nuo prievarčio. Neretai jis aptinkamas subkardijinėje dalyje. Palyginti retai pažeidžiama didžioji kreivė, rečiausiai — jos pagrindas.

Labiausiai paplitusi J. Sokolovo ir A. Rudermano skrandžio vėžio klasifikacija. Pagal ją skrandžio vėžys gali būti: 1) egzofitinis, kai navikas išsikiša į skrandžio ertmę, 2) endofitinis, kai navikas infiltruoja skrandžio sieneles, bet neišsikiša į skrandžio ertmę, ir 3) mišrus arba egzoendofitinis. Pastaroji forma pasitaiko dažniausiai.

Etiologija ir patogenezė. Dažniausiai skrandžio vėžiu susergama, sulaukus 40—60 metų amžiaus. Dalis ligonių esti jaunesni. Vyrai serga žymiai dažniau, negu moterys. Skrandžio vėžio etiologija iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų vėžinių susirgimų etiologijos. Nemažą reikšmę turi paveldėjimas ir egzogeninės bei endogeninės kilmės kancerogeninės medžiagos. Rūkytame maiste neabejotinai yra kancerogeninių medžiagų. Įvairūs kiti skrandžio dirgikliai, kaip alkoholis, stiprūs prieskoniai, gali turėti tam tikrą reikšmę.

Dažniausiai vėžys išsivysto jau kitų ligų pažeistame skrandyje. Ikivėžiniams susirgimams priskiriama atrofinis gastritas, skrandžio polipai ir kaliozinė skrandžio opa.

Klinika. Pradiniai vėžio simptomai nėra būdingi. Neretai pasitaiko tokių formų, kurios iš pradžių nepasireiškia jokiais požymiais. Kartais negalima išaiškinti, kada baigėsi buvusio gastrito ar opos požymiai ir kada prasidėjo vėžiniai negalavimai. Ligoniai skundžiasi apetito sumažėjimu, skrandžio diskomforto reiškiniais, skausmu duobutėje po krūtine, pykinimu ar net vėmimu. Šie nusiskundimai būna nevienodo laipsnio, bet visada progresuoja. Iš pradžių sumažėja apetitas, vėliau jo netenkama arba atsiranda net pasišlykštėjimas maistu. Skrandžio diskomforto reiškiniams priklauso pasitenkinimo jausmo netekimas valgant, skrandžio išpūtimas ir sunkumo jausmas. Ilgą laiką gali būti nedidelis skausmas, tačiau vėlyvoje stadijoje, ypač procesui perėjus į pilvaplėvę ir kitus organus, jis sustiprėja, kartais esti sunkiai pakenčiamas. Ligai būdingas vėmimas kavos spalvos masėmis, tačiau jis priklauso vėlyviems reiškiniams, kurie ne visuomet būna.

Nemažą reikšmę turi bendri simptomai: psichinė depresija, apatija, nesidomėjimas aplinka, silpnumas, greitas nuovargis, darbingumo sumažėjimas, išbalimas ir suliesėjimas. Vėlyvoje ligos stadijoje išsivysto kacheksija; liesėjimas gali prasidėti gana anksti, tačiau neretai kurį laiką išsilaiko patenkinama būklė. Nereti atvejai, kai, atsigulus į stacionarą, nuo simptominio gydymo svoris laikinai net kiek padidėja. Dažnai ligoniai, anksčiau sirgę nepiktybine skrandžio liga, pastebi, kad jų ligos eiga pasikeitė, sveikatos būklė pablogėjo, atsirado naujų, anksčiau nepastebėtų požymių.

Pilvo palpavimas — vienas iš plačiausiai taikomų tyrimo metodų. Palpuojant galima nustatyti skausmo lokalizaciją ir užčiuopti naviką. Nereikia užmiršti, kad ne tik ankstyvas, bet ir toli pažengęs skrandžio vėžys, ypač esant infiltruojančiai jo formai ar augant jam prie kardijos, gali būti neapčiuopiamas. Kartais, esant dar neryškiems kitiems simptomams, bet gerokai pažengusiam procesui, skrandžio srityje užčiuopiamas navikas. Vėlyvose stadijose dažniau pavyksta užčiuopti ne pirminį naviką, o jo metastazes. Palpuojant reikia patikrinti kairiąją antraktikaulinę sritį, kairiąją pažastį, bambos sritį ir kitas vietas, kur gali pasitaikyti metastazės.

Iš laboratorinių metodų reikšmingiausias yra skrandžio sulčių tyrimas. Dažniausiai randama sumažėję rūgštingumas ir sekrecija, neretai achilija. Druskos rūgštis neišsiskiria, net veikiant histaminui. Neretai nevalgiusio ligonio paimtas skrandžio turinys esti kavos spalvos. Achilijos atveju dažnai aptinkama pieno rūgšties lazdelių. Tai nėra specifinis vėžio simptomas. Tiriant mikroskopu, randama leukocitų, kartais eritrocitų. Kad esama kraujo, sprendžiama ne iš eritrocitų, kurie dažnai esti suvirškinti, o iš benzidino reakcijos. Kartais galima aptikti vėžinių ląstelių.

Išmatų tyrimas, ar nėra jose kraujo, turi nemažą reikšmę. Beveik 90% ligonių randama kraujo pėdsakų. Jei, pakartotinai tiriant, benzidino reakcija esti neigiama, visų pirma reikia ieškoti nevėžinių virškinimo organų susirgimų.

Tiriant kraują, išaiškinama progresuojanti anemija ir pagreitėjęs eritrocitų nusėdimas.

Vertingų duomenų gaunama, ligonį tiriant rentgenu. Pažeistoje vietoje gleivinės raukšlės netenka joms būdingo taisyklingumo, peristaltikos bangos pranyksta, skrandžio paslankumas sumažėja. Būdingiausias vėžio simptomas yra prisipildymo defektas, dažniausiai nelygiais išgraužtais kontūrais. Esant kai kurioms vėžio formoms, dėl ulceracijos prisipildymo defekto srityje gali susidaryti niša. Kai nebūdingi rentgenologiniai duomenys, galima atlikti parietografiją (rentgenologinis tyrimas, padarius pneumoperitoneumą ir įpūtus oro į skrandį). Reikšminga gastroskopija. Tyrimo metu pastebimas išopėjęs, neretai kiek kraujuojantis navikas. Kai kuriais atvejais diagnostikai gali padėti biopsija. Medžiaga tyrimui paimama arba gastro- skopijos metu, arba specialiu zondu (aspiracinė skrandžio gleivinės biopsija). Pastaruoju atveju vertingi tik teigiami duomenys, nes vėžio galima nerasti, jei gleivinė aspiruojama iš sveikos skrandžio dalies.

Liga progresuoja pamažu. Pirmieji simptomai esti nebūdingi, ir dažnai kurį laiką diagnozė nenustatoma. Anksčiau ilgą laiką sirgę gastritu ligoniai pastebi, kad ligos eiga pakito, sustiprėjo skausmai, pablogėjo apetitas. Negydomi ligoniai miršta po 1—2 metų nuo ligos pradžios. Kartais susirgimas užtrunka kiek ilgiau. Ligos eiga priklauso nuo vėžio formos ir ligonio amžiaus. Jauniems žmonėms vėžys progresuoja greičiau. Iš lėto didėja skausmas, atsiranda silpnumas, anemija, vėliau ir kacheksija. Ligos vystymąsi pagreitina komplikacijos. Kartais prisideda prievarčio stenozė ar žymus kraujavimas, mirtimi pasibaigianti skrandžio perforacija. Neoperuotiems ligoniams anksčiau ar vėliau atsiranda metastazės. Pastarosios vystosi įvairiuose organuose: limfmazgiuose, pilvaplėvėje, kepenyse, plaučiuose, kauluose, smegenyse, kiaušidėse, sėklidėse, antinksčiuose ir kt. Ypač greit auga kepenų metastazės.

Diagnozė. Vėžį reikia atskirti nuo skrandžio neurozės, lėtinio gastrito, opaligės ir gerybinių navikų. Skrandžio funkcinių sutrikimų, ypač prievarčio spazmų, atvejais, kai kurie subjektyvūs reiškiniai gali atitikti vėžio simptomus, tačiau, tiriant skrandį, kraują ir išmatas, nerandama organinių pakitimų. Gastritui būdinga ilgalaikė skrandžio ligos anamnezė, bet jo fone išsivystęs vėžys šiuo atžvilgiu mažai kuo skirsis nuo gastrito. Diferencijuoti padeda rentgenologinis tyrimas, gastroskopija, skrandžio sulčių, jo gleivinės ir kiti tyrimai. Esant gastritui, dažniausiai nesti pagreitėjusio eritrocitų nusėdimo, anemijos, progresuojančio liesėjimo. Šie požymiai nėra būdingi ir opaligei. Tik dėl jos komplikacijų gali pagreitėti eritrocitų nusėdimas. Opaligei būdinga niša, o vėžiui — prisipildymo defektas. Vėžiui išopėjus, gali būti nišos simptomas. Diagnozė nustatoma, remiantis kompleksinio tyrimo duomenimis ir ligos eiga. Skrandyje gali augti gerybiniai navikai, ypač polipai. Pastarieji iš pradžių nesukelia jokių reiškinių, vėliau jie taip pat nepasižymi sunkesniais simptomais. Diferencijuojant nereikia pamiršti ir tokių retų ligų, kaip skrandžio tuberkuliozė, limfogranuliomatozė, sifilis. Progresuojant skrandžio patologijai ir nerandant būdingų reiškinių, indikuotina diagnostinė laparotomija.

Gydymas. Efektyvus gali būti tik chirurginis gydymas. Dėl metastazių ar ligonio didelio silpnumo neoperuotinais atvejais skiriama lengvas maistas, druskos rūgštis, spazmolitiniai preparatai. Nepakenčiamas skausmas malšinamas narkotikais. Endoksanas ir kiti citostatiniai vaistai mažai efektyvūs. Nepagydomi ligoniai neturi žinoti savo diagnozės. Tik operuotinais atvejais, jei ligonis nesutinka pasinaudoti chirurginiu gydymu, reikia pranešti apie galimą vėžį.

Profilaktika. Lemiamą reikšmę turi onkologinis budrumas, sergančiųjų ikivėžinėmis ligomis dispanserizavimas ir jų efektyvus gydymas. Linkusiems į vėžį žmonėms reikia saugotis kancerogeninių medžiagų. Jiems reikia uždrausti rūkyti, gerti alkoholinius gėrimus, valgyti rūkytus maisto produktus, rekomenduoti vengti aštrių prieskonių, rūpestingai gydyti pradinius skrandžio negalavimus. Vystantis maisto pramonei, vis daugiau chemikalų naudojama maisto produktų konservavimui, dažymui, emulgavimui, aromatizavimui, neutralizavimui, baltinimui ir stabilizavimui. Kai kurie iš jų gali įjautrinti organizmą, o per ilgesnį laiką, kaip nurodo kai kurie autoriai, kumuliuotis ir veikti kaip kancerogenai. Jei maisto pramonėje naudojami chemikalai per metus nepakenkia eksperimentiniams gyvuliams, jie laikomi nežalingais, bet kas nepakenkia per vienerius metus, gali pakenkti per daugelį metų, ypač dažnai valgant konservuotą maistą. Sveikatai palaikyti didelę reikšmę turi natūralūs, švieži maisto produktai.

Paskelbta Ligos, negalavimai ir kova su jomis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.