Polipinis gastritas

Polipai — gerybiniai skrandžio navikai (papilomos ar adenomos), dažniausiai išsivysiantys, sulaukus 40—50 metų amžiaus. Jie gali turėti kojytę arba platų pagrindą, būti pavieniai arba dauginiai. Polipai dažniau išauga prievarčio prieangyje (antrum), kartais — įvairiose virškinimo trakto vietose. Polipų vystymąsi skatina uždegiminis procesas; taip pat reikšmingas yra organizmo paveldėtas palinkimas į degeneraciją. Vystantis atrofijai, turėtų suaktyvėti dar nepažeistų skrandžio audinių regeneracija, tačiau, sutrikus adaptaciniams mechanizmams, vystosi degeneracinė hiperplazija.

Klinika. Skrandžio polipai gali nepasireikšti jokiais simptomais. Neretai ligoniai skundžiasi nedideliu skausmu duobutėje po krūtine, atsirūgimais, kartais šleikštuliu. Polipams išopėjus, skausmas padidėja, kartais vemiama su krauju. Smarkaus skausmo priepuolis prasideda, užsisukus polipo kojytei ar jam įstrigus į dvylikapirštę žarną. Nutrūkus kojytei, gali prasidėti kraujavimas.

Polipų nepažeistoje skrandžio dalyje gleivinė gali būti beveik nepakitusi arba atrofinė. Pastaruoju atveju būna sekrecijos sutrikimas ir rūgštingumo sumažėjimas.

Polipai diagnozuojami remiantis rentgenologiniu tyrimu, kurio metu nustatomas prisipildymo defektas. Palpuojant jie neužčiuopiami. Abejotinais atvejais daroma gastroskopija.

Gydymas. Skrandžio polipai, ypač esant histaminui atspariai achilijai, gydomi chirurginiu būdu. Pavienių polipų atvejais, nesant skrandžio funkcijos sutrikimų ir neigiamos dinamikos, nuo operacijos galima susilaikyti. Kai polipų yra ir skrandyje, ir žarnyne, operacija kontraindikuojama. Ligoniai dispanserizuojami.

Paskelbta Ligos, negalavimai ir kova su jomis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.