Podagra — liga, kuria sergant sutrinka purininių medžiagų apykaita, kaupiasi natrio uratas sąnarių kremzlėse ir kituose audiniuose.
Etiologija ir patogenezė. Ligos priežastis dar nepakankamai aiški. Manoma, kad tam tikrą reikšmę turi lytis, nes podagra vyrai serga dažniau, negu moterys. Didelė reikšmė skiriama maistui ir gyvenimo būdui. Pastebėta, kad podagra dažniau serga asmenys, kurių gyvenimo būdas mažai judrus, kurie vartoja daug turtingo purininių medžiagų maisto (žuvies, mėsos, riebalų) bei alkoholinių gėrimų. Tam tikras vaidmuo priklauso paveldėjimui. Yra duomenų, kad mikroelemento molibdeno padaugėjimas dirvožemyje, taip pat lėtinė intoksikacija švinu gali būti vienu iš podagros etiologinių faktorių.
Ligos patogenezė dar galutinai neišaiškinta. Pastaruoju metu rimčiausias dėmesys kreipiamas į purininių medžiagų apykaitos sutrikimą. Sergančiųjų podagra purininių medžiagų rezorbcija iš virškinimo trakto nesiskiria nuo sveikų asmenų. Tačiau purininės medžiagos, pasigaminusios organizme arba gautos su maistu, blogiau išskiriamos su šlapimu, tulžimi ir prakaitu. Dėl to sergančiųjų kraujyje ir įvairiuose organizmo skysčiuose padaugėja šlapimo rūgšties (urikemija). Šlapimo rūgšties padaugėjimas kraujyje bei padidėjęs audinių (ypač blogai aprūpintų krauju, pvz., kremzlių ir kt. afinitetas nulemia jos kaupimąsi audiniuose. Manoma, kad, vystantis podagrai, nemažas vaidmuo priklauso alergijai. Maisto arba endogeniniai alergenai gali sukelti ūminius ir lėtinius audinių pakitimus. Alergijos patogenetinę reikšmę liudija AKTH, kortizono, prednizono ir kitų gliukokortikoidinių preparatų efektyvumas podagros priepuolių metu.
Patologinė anatomija. Sergant podagra, adatų formos natrio uratas susikaupia kremzlėse, sąnarinių maišelių sinoviniame sluoksnyje, po kremzle esančiuose kauluose. Natrio urato kristalai dirgina bei spaudžia aplinkinius audinius, o tai nulemia uždegiminius jų pakitimus ir atrofiją. Apie natrio urato kristalų susikaupimo židinį (tophus) esti gigantinių ląstelių infiltracija, jungiamojo audinio žiedas. Židinio viduje ir pakraščiuose — daugiabranduolinės gigantinės ląstelės, kurios fagocituoja kristalines nuosėdas.
Klinika. Labai būdingas ūminis podagros priepuolis, kuris mūsų šalyje pastaruoju metu pasitaiko retai. Dažniausiai susiduriama su lėtine podagros forma.
Podagros priepuolis paprastai prasideda naktį dėl kokio nors provokuojančio faktoriaus (meteorologinių sąlygų pakitimo, nušalimo, ilgo fizinio arba protinio darbo, vaikščiojimo su nepatogia avalyne ir kt.) poveikio. Prieš priepuolį gali būti bendros savijautos pablogėjimas, depresija, tačiau jis gali prasidėti ir be jokių savijautos pakitimų, taip pat be minėtų provokuojančių faktorių poveikio. Paprastai pažeidžiamas pėdos didžiojo piršto padikaulio-pirštikaulio sąnarys, tačiau gali būti pažeidžiami ir kiti sąnariai. Priepuolis pasireiškia labai stipriu (morfininiu) skausmu, vieno, dviejų, rečiau keleto sąnarių patinimu. Oda sąnario srityje parausta, purto šaltis, pakyla temperatūra iki 38—39° ir daugiau. Tiriant kraują, nustatoma leukocitozė, branduolinis neutrofilų poslinkis į kairę. Eritrocitų nusėdimas visuomet pagreitėjęs. Priepuolis užtrunka 5—8 die¬nas. Kartais jo metu būna dispeptiniai reiškiniai (pykinimas, vėmimas, viduriavimas), tačiau jų gali ir nebūti. Priepuoliai kartojasi, pažeidžiama vis daugiau sąnarių. Ilgainiui, susikaupus dideliam natrio urato kiekiui, dėl mazgelių spaudimo kojų ir rankų pirštų, alkūnės sąnarių, ausų grybelių ir kitų sričių oda atrofuojasi, prakiūra, pro ją sunkiasi gelsvas skystis bei išsiskiria gelsvai balkšvi kristalai. Mazgeliai, esantys arti kaulo, jį spaudžia, dėl to sąnariniai kaulų paviršiai pakinta, uzuruojasi. Tai galima konstatuoti rentgenologinio tyrimo metu. Dėl minkštųjų audinių ir kaulų pakitimų sąnarys deformuojasi, sutrinka jo judrumas ir funkcija. Pažymėtina, kad podagriniai mazgeliai gali atsirasti, dar prieš išsivystant priepuoliams. Paprastai jie aptinkami ausų grybeliuose. Sergant podagra, neretai būna hipertenzija, bendra aterosklerozė, nefroangiosklerozė, tulžies ir inkstų akmenligė, pielitas, cistitas, bronchitas, pneumonija, cukrinis diabetas. Būdingas podagros požymis yra urikemija. Paprastai sergančiųjų podagra kraujyje esti 5—18 mg% šlapimo rūgšties.
Diagnozė. Būdingais atvejais podagrą diagnozuoti lengva. Sunkumų sudaro lėtinės podagros diagnostika. Diferencijuojant reikia turėti omenyje įvairias sąnarių ligas, jų tarpe reumatoidinį bei gonorėjinį poliartritą. Diferencijuoti padeda visapusiškas ligonio ištyrimas.
Gydymas. Ūminio podagros priepuolio metu būtinas lovos režimas. Ligonis privalo nieko nevalgyti, daug gerti. Skausmą malšina šiluma, sąnario imobilizavimas, nes kiekvienas judesys labai skausmingas.
Didelį dėmesį reikia skirti ligonio dietai: ribojami maisto produktai, kuriuose gausu purininių medžiagų, skiriamas pakankamas skysčių kiekis. Ligoniams draudžiama valgyti smegenis, kepenis, inkstus, keptą mėsą ir žuvį, agrastus, rūgštynes, ridikėlius, pupas, pupeles, šokoladą.
Teigiamai veikia įvairios fizioterapinės procedūros (masažas, diatermija, parafino bei kitos aplikacijos) ir gydymasis kurorte.
Prognozė. Ligos baigtis priklauso nuo podagrinių pakitimų sąnariuose ir kituose vidaus organuose laipsnio. Sunkiais atvejais, kai pažeista daugelis sąnarių, yra jų deformacija, sutrikusi kardiovaskulinės sistemos (koronarosklerozė) ir kitų: vidaus organų veikla, ligoniai nedarbingi.
Profilaktika. Profilaktinę reikšmę turi sportas, gydomoji mankšta, ypač asmenims, kurie dirba mažai judrų darbą. Draudžiama vartoti alkoholį, ypač asmenims, linkusiems sirgti podagra.
