Skip to content

Lėtinis gastritas

    Lėtinis gastritas — dažnai pasitaikanti liga. Jis gali būti pirminiu arba lydinčiu susirgimu, kartais tik vienu iš daugelio sudėtingo susirgimo sindromų, ypač sergant piktybine anemija, Adisono ar kitomis ligomis.

    Patologinė anatomija. Esant lėtiniam gastritui, vystosi distrofiniai, atrofiniai ir degeneraciniai gleivinės pakitimai. Žymiausi pakitimai randami skrandžio liaukose. Jų skaičius mažėja, ląstelėse vystosi riebalinė degeneracija ir protoplazmos vakuolizacija. Palaipsniui paviršinis gastritas pereina į atrofinį. Greta atrofinio proceso vėliau vystosi epitelio ląstelių metaplazija: skrandžio gleivinėje atsiranda tik žarnynui būdingos taurinės ląstelės. Kai kuriais atvejais skrandžio gleivinė apsidengia gleivėmis. Sergant opiniu gastritu, susidaro epitelio defektai, išsivysto erozijos ir opelės.

    Etiologija ir patogenezė. Skrandžio gleivinės pakitimai gali išsivystyti, sergant žarnyno ar apskritai infekcinėmis ligomis. Net židininė infekcija gali neigiamai veikti skrandžio gleivinę, tačiau dažniausiai pakitimai atsiranda be ryšio su infekcija. Didžiulę reikšmę turi intoksikacija, tiek egzogeninė, tiek ir endogeninė. Skrandžiui gali pakenkti intoksikacija švinu, metalo dulkėmis, tačiau dažniau pasitaiko intoksikacija, susijusi su žalingais įpročiais. Daug rūkant, nikotinas, kenkdamas vegetacinei nervų sistemai, sutrikdo skrandžio funkciją ir sukelia distrofinius pakitimus. Alkoholis — taip pat nervų nuodas, bet daugiau reikšmės turi jo betarpiškas veikimas į skrandį. Bet kuris stiprus dirgiklis iš pradžių sužadina hipersekreciją, per ilgesnį laiką galinčią pereiti į hiposekreciją.

    Žalingai gali veikti netinkami maisto produktai, infekcijos, A, Bi, B2 ir PP vitaminų trūkumas. Ilgai vartojant medikamentus, ypač gydant lėtines ligas, gali išsivystyti gastritas. Iš gastritą sukeliančių medikamentų galima nurodyti salicilatus, butadioną, diuretiną, paraaminosalicilo rūgštį, digitalio preparatus ir kt. Simptominį gastritą gali sukelti endogeniniai toksinai, ypač azotinės medžiagos, sergant sunkiu lėtiniu nefritu. Didžiulę reikšmę turi racionalus maitinimasis. Net nežalingas maistas gali pakenkti skrandžiui, jei vartojami produktai yra per šalti ar per karšti, jei valgoma nereguliariai. Neritmingas maitinimasis kartais susijęs su kelionėmis, komandiruotėmis, kartais — su darbu, o kartais priklauso nuo nesugebėjimo sutvarkyti dienos režimą. Valgant per retai, tik 2 kartus per dieną, arba darant per ilgą pertrauką tarp pusryčių ir pietų, po keleto valandų trunkančios skrandžio afunkcijos seka jo hiperfunkcija, per daugelį metų išsekinanti skrandžio sekrecinius mechanizmus, nulemianti gleivinės atrofiją. Nors ir dažnai, bet nesaikingai valgant, neretai pakenkiama skrandžiui. Skubant valgyti ar dėl dantų kaltės blogai sukramtant, labai apsunkinama skrandžio funkcija.

    Nemažą reikšmę gali turėti nervinis faktorius. Esant vegetoneurozei, hipersekrecijai ir padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, ilgalaikė nervinės kilmės hiperfunkcija baigiasi sekrecinio aparato išsekimu ir distrofiniais pakitimais. Esant padidėjusiam skrandžio sulčių aktyvumui, kai tuščias skrandis, arba dėl motorikos sutrikimų dažnai patenkant dvylikapirštės žarnos turiniui į skrandį, pastarasis dirginamas, o tai padeda vystytis gastritui.

    Tam tikrą reikšmę gali turėti alerginis faktorius. Esant padidėjusiam jautrumui kai kuriems maisto produktams, dažnai pasikartojantis ūminis alerginis gastritas gali pereiti į lėtinį susirgimą. Bet kurios kilmės besikartojantis ūminis gastritas nulemia lėtinius morfologinius skrandžio gleivinės pakitimus. Kai kurie autoriai atrofinį gastritą sieja su autoimunoagresija.

    Klinika. Lėtiniu gastritu dažniausiai sergama, sulaukus per 30 metų amžiaus. Ligoniai skundžiasi silpnėjančiu apetitu, noru valgyti aštrius maisto patiekalus, atsirūgimu oru ir skrandžio turiniu, nemalonaus skonio ar net sugedusių kiaušinių kvapo jutimu burnoje, vidurių pūtimu, spaudimu ir skausmu duobutėje po krūtine. Neretai ligonius vargina rėmuo, pykinimas, o kartais ir vėmimas.

    Iš pradžių apetitas gali būti net kiek padidėjęs, tačiau, ligai progresuojant, jis mažėja. Kartais ligoniai nemėgsta tik kai kurių patiekalų, tačiau mėgsta valgyti sūrius, rūgščius ir aštrius maisto produktus. Rūgštūs produktai mėgstami dėl rūgščių trūkumo skrandyje, o aštrūs valgiai skatina sekreciją. Sutrikus virškinimui, ligoniai pajunta nemalonų skonį burnoje. Neretai po valgio jis gali išsilaikyti keletą valandų; kartais net rytą jaučiamas nemalonus vakarienės skonis, blogas kvapas. Spaudimas ar skausmas skrandžio srityje dažniau jaučiamas po sunkesnio ar blogai toleruojamo valgio.

    Skiriama paviršinis su liaukų pažeidimu be atrofijos, atrofinis ir erozinis gastritas. Tačiau nusiskundimai ne visuomet atitinka anatominius pakitimus. Vienais atvejais, ypač jautrūs ligoniai, gali labai skųstis jau ligos pradžioje, tačiau dalis ligonių beveik niekuo nesiskundžia, net esant žymiai atrofijai. Kartais skrandžio funkcijos nepakankamumą kompensuoja kiti virškinimo organai, ir virškinimas mažai sutrinka.

    Tiriant neretai pastebimas apsinešęs liežuvis, nustatomas skausmingumas epigastriumo srityje. Skrandžio sultyse dažniausiai būna sumažėjęs druskos rūgšties kiekis, sunkiais atvejais— achilija. Iš pradžių gali būti normalus ar net kiek padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas. Rūgštingumas dažniausiai padidėja, sergant skrandžio neuroze arba opine liga. Tačiau lėtinio gastrito pradžioje, kai gleivinė mažai pažeista, sekrecija gali būti nesutrikusi arba dėl dirginimo net kiek padidėjusi. Be to, funkcinė hipersekrecija gali palaipsniui pereiti į lėtinį gastritą; jo atveju kurį laiką išsilaiko aukštas ar normalus rūgštingumas. Ištyrus skrandžio sultis, randama nemaža gleivių, nuosėdose — daug leukocitų, epitelio ląstelių ir įvairių bakterijų, ypač enterokokų ir žarninių lazdelių. Skrandyje aptinkama bakterijų, kurios paprastai gyvena žemesnėse virškinimo trakto dalyse. Pastarųjų buvimas susijęs su skrandžio sulčių dezinfekuojančios galios susilpnėjimu ir virškinimo proceso sutrikimu bei antiperistaltika. Sergant atrofiniu gastritu, skrandyje būna žarnyno tipo virškinimas.

    Kalbant apie skrandžio sulčių rūgštingumą, reikia pažymėti, kad normaliai 20—40 vienetų laisvos druskos rūgšties būna, naudojant Boaso—Evaldo pusryčius. Toks pat rūgštingumas nustatomas, tiriant frakciniu būdu ir naudojant silpną dirgiklį, t. y. geriamą vandenį arba vandenį su kofeinu. Toks stiprus dirgiklis, kaip histaminas, normaliai gali pakelti laisvos druskos rūgšties koncentraciją iki 60—80. Kartais, tiriant skrandį, panaudojama kopūstų sultys arba riebalų neturintis buljonas. Tačiau kokį rūgštingumą sveikam žmogui sukelia stipresni dirgikliai, nenustatyta, o jiems taikyti silpnų dirgiklių normas yra neteisinga.

    Gastroskopijos metu kartais pastebima gleivinės paburkimas, erozijos ar polipai. Gastroskopija ne visuomet atskleidžia atrofinius pakitimus. Sutrikusią skrandžio motorinę funkciją galima nustatyti rentgenoskopijos ir elektrogastrografijos būdu.

    Gali būti nemaža funkcinių sutrikimų ar net morfologinių pakitimų kituose virškinimo organuose. Kartais sutrinka kasos funkcija. Dalis ligonių skundžiasi vidurių užkietėjimu, tačiau dažniau užkietėjimai kaitaliojasi su viduriavimu. Nemaža ligonių dėl sutrikusio virškinimo viduriuoja gana dažnai, ypač bent kiek nusižengę dietai.

    Šiems ligoniams dažniau būna tulžies latakų diskinezija. Vėliau gali išsivystyti cholecistitas, kartais net cholangito ir pankreatito reiškiniai. Atrofija gali išplisti žarnyne. Esant atrofiniam gastritui, greičiau išsivysto gretimų organų infekciniai ir parazitiniai pakenkimai. Šie ligoniai apsikrėtę gali susirgti balantidioze.

    Ligos eiga lėtinė, ji trunka daugelį metų, tačiau progresuoja nevienodai greit. Neretai jos pradžią sunku nustatyti.

    Didėjant atrofiniams pakitimams, dažniau pasitaiko gastrito paūmėjimai, enteritas, kolitas ir įvairūs funkciniai virškinimo organų sutrikimai. Esant achilijai, neretai ypač moterys, suserga hipochromine anemija. Kai kuriais atvejais nustatomas polipinis gastritas. Pati pavojingiausia komplikacija yra skrandžio vėžys, kuris sveikame skrandyje neišsivysto.

    Diagnozė. Diagnozė nustatoma, remiantis skrandžio sulčių tyrimu, gastroskopija, aspiracine biopsija. Ligonių nusiskundimai dažniausiai nėra būdingi vien lėtiniam gastritui, tačiau aštrių valgių pamėgimas, ypač noras valgyti rūgščiai, rodo galimą sulčių rūgštingumo sumažėjimą. Pastarasis nustatomas, remiantis skrandžio sulčių tyrimu. Vieną kartą radus sumažėjusį sulčių rūgštingumą, negalima diagnozuoti atrofinio gastrito, nes laisvos druskos rūgšties gali sumažėti arba laikinai ji išnykti dėl įvairių funkcinių sutrikimų. Reikia pažymėti, kad nėra tokių funkcinių tyrimų, kurių duomenys visais atvejais atitiktų morfologinius pakitimus. Tačiau po tokio stipraus dirgiklio, kaip histaminas, funkcinės kilmės sumažėjęs rūgštingumas pasitaiko labai retai, tik esant dideliems ir ūminiams nervų sistemos funkcijos sutrikimams. Jei kartotinis paprastas skrandžio sulčių tyrimas rodo geroką rūgštingumo sumažėjimą, galima įtarti lėtinį gastritą.

    Rentgenologinis tyrimas mažai padeda nustatyti atrofinius skrandžio gleivinės pakitimus, nes iš raukšlių stambumo negalima spręsti apie gleivinės būklę. Rentgenoskopija labai padeda atskirti gastritą nuo kitų skrandžio ligų.

    Gastroskopija turi didesnę reikšmę, ji atskleidžia uždegiminius pakitimus, tačiau šį metodą ne visada galima pritaikyti. Kai kuriais atvejais gleivinės vaizdas mažai ką pasako apie jos struktūrą. Vienu iš gleivinės atrofijos požymių laikomos per gleivinę prasišviečiančios kraujagyslės, tačiau šis simptomas gali būti ir paviršinio gastrito ar net normalios skrandžio gleivinės atveju. Padidėjęs gleivių išskyrimas taip pat gali būti vien funkcinio pobūdžio.

    Prognozė. Liga vystosi iš lėto, trunka ilgai. Gydant dauguma subjektyvių reiškinių pranyksta. Kai išplinta atrofinis procesas, anatominiai pakitimai neatsistato, tačiau kiti virškinimo organai gali kompensuoti skrandžio funkcijos nepakankamumą, ir ligonis, jei neprisideda komplikacijos, gali ilgai gyventi. Lėtinio gastrito pradžioje, kai dar neryškūs atrofiniai pakitimai, galima tam tikra regeneracija ir sumažėjusio rūgštingumo padidėjimas. Prognozė pagerėja, kai pašalinama ligos priežastis.

    Gydymas. Sergantieji lėtiniu gastritu gydomi ambulatoriškai. Tik paūmėjimo metu, ypač esant neaiškiai diagnozei, neturi sunkiai virškinamų maisto produktų. Ligoniams leidžiama valgyti baltą nešviežią duoną, daugelį pieno produktų, mėsą, silkę, daržoves, vaisius. Negalima valgyti standžių, sunkiai virškinamų, taip pat perdaug stipriai dirginančių maisto produktų. Nerekomenduotina žalia rūkyta mėsa, lašiniai, riebi sausgyslinga mėsa. Valgyti reikia dažniau, bent 4—5 kartus per dieną, bet mažesniais kiekiais, neskubėti, gerai sukramtyti, vengti karštų ir per šaltų patiekalų.

    Negalima rūkyti ir vartoti degtinės bei kitų stiprių svaiginamųjų gėrimų, o didesniu kiekiu — ir silpnų. Ligoniai mėgsta rūgštų, kiek sūresnį ir aštrų valgį. Tačiau reikia atsižvelgti ir į maisto kancerogenines savybes. Sergant atrofiniu gastritu, greičiau gali išsivystyti skrandžio vėžys, todėl reikia vengti rūkytų maisto produktų, didesnio kiekio aštrių prieskonių ir kitų stipriai dirginančių medžiagų. Maistas turi būti pakankamai vitaminingas. Žiemą ir pavasarį, sumažėjus maisto vitaminingumui, skiriama C, Bi, B2, B6 vitaminai, nikotininė rūgštis. Esant labai sumažėjusiam sulčių rūgštingumui ar achilijai, skiriama druskos rūgštis, pepsinas ar natūralios sultys. Šie vaistai geriami su vandeniu, dozė išgeriama dalimis bevalgant. Jei nustatoma, kad rūgštingumas sumažėjęs, bet ligoniai rūgščių nemėgsta, tai nereikia jų versti gerti druskos rūgštį. Nors tyrimas rodo, kad sulčių rūgštingumas mažas, tačiau bevalgant išsiskiria pakankamai sulčių.

    Profilaktika. Kova su rūkymu, alkoholizmu ir higieniškas maitinimasis turi pirmaeilę reikšmę. Reikia vengti nebūtino ilgalaikio vaistų vartojimo. Rūpestingas ūminio gastrito gydymas sumažina lėtinio proceso pavojų. Esant padidėjusiam rūgštingumui, būtina sureguliuoti skrandžio funkciją, nes hiperfunkcija vėliau gali pereiti į hipofunkciją. Reguliarus maitinimasis, vengimas persivalgymo ir žalingų maisto produktų turi didžiulę reikšmę. Sergančiuosius lėtiniu gastritu su sumažėjusiu rūgštingumu reikia dispanserizuoti; atrofinio gastrito atvejais būtina periodiškai tikrinti, ar nesivysto vėžys.

    1 thought on “Lėtinis gastritas”

    1. Man periodiskai karts nuo karto uzeina labai stiprus skausmai yoac paumeje nevalgius bet tai kartais galima istverti kartais ne pries sventes buvau isgerus kelias stiklines vyno isveze i ligonine su baisiausiaos skausmais ir vemimu vemiau kelis kartus ir cia ne pirmas kartas kai mane del skrandzi9 veza i ligonine arba vos samoninga yoac pavartojus stiprius gerimus pastoviai jauciu rugstuma burnoj negana to norisi dar kazko rugstaus man rastas pries pora metu lwtinis hastritas niekas nedaro tyrimo del pilori infekcojos nors jauciu kad ja turiu skrandis gurgia tarytum ne skrandis gurgtu o kad ten kazkas apsigyveno nezinau ar tai pilori ar tai koks kitas padaras kuris leidzia garsius nemalonius garsus net ir pavalgius kartais su draugu is to pasijuokiam o vel skrandis nori valfyt nors pries kokia 10min valgei bet jis vistiek leidzia nemalonius garsus kazkada daktarei minejau del tos bakterijos vaistu prirase antibiotiku ne nes kiek zinau reik vartot dvejopus vaistus kad ja isnaikint as garantuoju kad ja turiu bijau vel tu baisiu skausmu nezinau ar keist daktare ar ka daryt bijau kad nebutu blogiau nors ligoninese nenustate nei kart letinio gastrito bet kai ryjau zarna man ta liga ir nustate buvo uminis db letinis gastritas tikiu kad kazkas skaitys straipsni paskaitys mano komentarus gal duos kokiu patarimu tikrai nenoriu atsisakyti skanaus maisto del kazkokios dietos vien koses ir sriubos tyreles ir ons maistas be priedu padazu ir tt skausmas niekam nelinkeciau tokio pajausti kai subado visa uzpakali vaistais ir prraina skausmas po 4 5 val ar ilgiau viskas prasidejo nuo 10 12 metu kai apsinuodijau maistu turejau dvilikapirstej opalige. Viskas perejo i letini gastrita visur kue tik imanoma skaiciau kad gastrita nulemia ta negrazi nemaloni bakterija aciu visiems pasisakiusiems

    Komentaras

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *