Korozinis gastritas

Korozinis gastritas išsivysto, išgėrus koncentruotos rūgšties arba šarmo. Dažniausiai geriama, norint nusižudyti, retai — per klaidą. Neretai išgeriama nuo pusės iki stiklinės žalingos medžiagos, dažniausiai acto, atskirais atvejais draskos, sieros rūgšties, natrio ar kalio šarmo.

Patologinė anatomija. Rūgštys ir šarmai pakenkia virškinimo trakto gleivinei ir gilesniems sluoksniams. Kartais pogleivinis sluoksnis ar net giliau esantys audiniai nekrozuojasi (koaguliacinė nekrozė). Pakenkiamos burnos, stemplės, skrandžio, o kartais ir žarnų sienelės. Nekrozavusis gleivinė vietomis atsiskiria, ir tokiu būdu stemplėje ir skrandyje išsivysto opos. Sunkiais atvejais skrandis perforuojasi, išsivysto peritonitas. Iš pažeistų gleivinės vietų kraujuoja. Procesui gyjant, daugiau pažeistose vietose lieka randai; neretai jie susiaurina stemplę ir deformuoja skrandį.

Klinika. Ligoniai pajunta deginimą ir skausmą burnoje, stemplėje, už krūtinkaulio ir duobutėje po krūtine. Kiek vėliau prasideda pykinimas ir vėmimas. Vemiama išgertu skysčiu su gleivėmis ir nemaža kraujo priemaiša. Sunkiais atvejais dėl žarnyno sudirginimo prasideda viduriavimas, išmatose pasirodo apvirškinto kraujo. Virškinimo trakto pakitimus lydi vegetacinės nervų sistemos funkcijos sutrikimai. Atsiranda silpnumas, tachikardija, išpila šaltas prakaitas, krinta kraujospūdis, kartais išsivysto kolapsas.

Ligoniai esti išbalę, burnos gleivinė apdeginta, vietomis matomos opos. Epigastriumo sritis palpuojant skausminga; didesnių pakenkimų atvejais pilvo raumenys būna įtempti. Ligoniai vemia. Vėmaluose galima rasti nekrozavusių virškinimo trakto gleivinės gabalėlių. Temperatūra iš pradžių normali, vėliau prasideda karščiavimas.

Nuodams patekus į gerklas, jos pabrinksta. Vėliau gali išsivystyti židininė pneumonija. Dėl intoksikacijos nukenčia visas organizmas. Pakenkiamos kepenys; kartais išsivysto gelta. Šlapime randama baltymų ir eritrocitų. Kraujyje mažėja hemoglobino kiekis, daugėja leukocitų.

Ligonis gali mirti po keleto valandų nuo sunkios intoksikacijos ar šoko. Po vienos kitos dienos mirtis galima dėl įvairių komplikacijų: peritonito, mediastinito, pneumonijos. Pavojingiausias pirmosios 3 dienos. Šiuo metu dalis nuodingų medžiagų išsiskiria iš organizmo, dalis neutralizuojama, ir ligonis, jei nemiršta, po 4—5 dienų, o lengvesniais atvejais ir anksčiau, pradeda taisytis. Gerėja apetitas, mažėja skausmas ryjant.

Prognozė. Per klaidą išgėrus vieną antrą gurkšnį, sunkių komplikacijų nebūna. Kartais, opoms užgijus, išsivysto stemplės stenozė, skrandžio deformacija, prievarčio stenozė.

Išgėrus daugiau žalingos medžiagos ir pagijus, lieka dideli randai stemplėje ir skrandyje. Ligoniai daug metų skundžiasi lėtinio gastrito reiškiniais. Dėl skrandžio gleivinės difuzinio pakenkimo gali išsivystyti piktybinė anemija.

Diagnozė. Dažnai pats ligonis nurodo, kokį kiekį ir kurios toksinės medžiagos yra išgėręs. Apie nuodų kokybę galima spręsti iš kvapo. Diagnozė patikslinama, remiantis toksinės medžiagos tyrimu, kuri randama vėmaluose, nebaigtame gerti inde ar ant rūbų. Tokios komplikacijos, kaip peritonitas arba mediastinitas, nustatomas iš joms būdingų simptomų. Ūminis mediastinitas pasireiškia skausmu už krūtinkaulio ir kt.

Gydymas. Viena pagrindinių gydymo priemonių yra skrandžio plovimas. Bijotis perforacijos nėra pagrindo. Skrandis gali plyšti, tik išgėrus didelį nuodų kiekį, kuris jau suspėjo pragraužti žymią skrandžio sienelės dalį. Čia jis plyštų ir neplaunamas. Skrandį plauti nėra prasmės tik pavėluotais atvejais (po 1—2 vai.). Į skrandį įstumiamas storas zondas, išteptas vazelinu ar kitokiu aliejumi. Plaunama šiltu vandeniu. Apsinuodijus rūgštimis, į vandenį įpilama keletas šaukštų degtosios magnezijos; apsinuodijus šarmais, galima panaudoti silpną citrinos ar acto rūgšties tirpalą. Sunkiais atvejais atliekamas pakaitinis kraujo perpylimas. Pakeičiama 3—4 l kraujo.

Dideliems skausmams sumažinti skiriamas promedolis ar morfinas. Davus keletą kartų išgerti po 1—2 šaukštus 0,5% no- vokaino tirpalo ir po 1—2 šaukštelius alyvų aliejaus, sumažinamas skrandžio gleivinės jautrumas. Išsivysčius kraujotakos nepakankamumui, skiriama kordiaminas, efedrinas, mezatonas, gliukokortikoidai ir kt. Jei kolapsas vystosi dėl nukraujavimo, indikuotina lašinė kraujo transfuzija. Visais sunkesniais atvejais skiriama penicilinas ar kiti antibiotikai, nes infekcinės komplikacijos pasitaiko gana dažnai. Kartais drauge su antibiotikais tikslinga skirti AKTH ar hidrokortizoną. Ligoniui negalint gerti, į tiesiąją žarną ar po oda leidžiama fiziologinio tirpalo su 5% gliukozės. Kaip priešnuodis, apsinuodijus rūgštimis, skiriama degtoji magnezija (žr. receptus), apsinuodijus šarmais, silpnos acto rūgšties arba 2—3% citrinos rūgšties tirpalas. Pirmąsias dienas ligonis badauja. Mažėjant skausmui stemplėje, ligoniui leidžiama gerti, o vėliau ir valgyti. Iš pradžių galima gerti tik arbatą ir vaisių sultis, vėliau pieną, kisielių, valgyti skystus kiaušinius, košę, sviestą. Po 7-10 dienų ligonis jau gali pradėti valgyti džiuvėsius, varškę, kapotą šviežią mėsą ir kt. Reikalingi vitaminai, ypač C, B1, B6.

Išsivysčius peritonitui, mediastinitui, pneumonijai ar kitoms komplikacijoms, taikomas atitinkamas gydymas. Kai siaurėja stemplės spindis ir sutrinka rijimas, gyjant opoms, stemplė praplečiama bužu. Bužavimą galima pradėti po 2 savaičių.

Paskelbta Ligos, negalavimai ir kova su jomis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.