Ūminis cholecistitas

Patologinė anatomija. Ūminis cholecistitas gali būti serozinis-fibrininis, pūlinis, opinis-nekrotinis. Sunkioms cholecistito formoms priklauso tulžies pūslės empiema. Opinei- nekrotinei formai būdinga ulceracija, sienelės flegmoninė infiltracija, pericholecistitas. Sunkiais atvejais galima tulžies pūslės perforacija.

Etiologija ir patogenezė. Ūminis cholecistitas gali būti abakterinis ir bakterinis. Sergant abakteriniu cholecistitu, dėl tulžies latakų diskinezijos aktyvios kasos sultys, patekusios į pūslę, ją dirgina, sukelia uždegiminius ir net opinius pakitimus.

Bakterinį cholecistitą dažniausiai sukelia žarninės lazdelės, enterokokai, rečiau — streptokokai, stafilokokai, anaerobinė infekcija. Atskirais atvejais tulžies pūslės uždegimą sukelia šiltinės ar paratifo lazdelės, labai retai — tuberkuliozės mikobakterijos.

Infekcija į tulžies pūslę gali patekti ascendentiniu keliu, per kraują arba limfą. Pirmuoju atveju infekcijos išplitimui didžiulę reikšmę turi įvairūs pagalbiniai faktoriai. Lėtinis gastritas, achilija padeda autoinfekcijai išplisti aukštesnėse virškinimo trakto dalyse. Tulžies latakų, ypač hepatopankreatinės ampulės sfinkterio, diskinezija sudaro sąlygas autoinfekcijai iš dvylikapirštės žarnos patekti į tulžies latakus. Pavienės bakterijos ne taip retai patenka į tulžies latakus, bet, nesant tinkamų sąlygų, jos žūva arba kartu su tulžimi grįžta atgal į žarnas. Sumažėjus tulžies latakų arba tulžies pūslės atsparumui, ypač kai jų sieneles pažeidžia proteolitiniai fermentai, vystosi infekcinis cholecistitas. Neretai iš pradžių būna abakterinis cholecistitas, kuris vėliau pereina į bakterinį. Tulžies pūslės akmenys, sutrikdantys tulžies nutekėjimą ir dirginantys pūslės sieneles, padeda cholecistitui vystytis. Esant infekcijos židiniams ir sutrikusiems imunologiniams mechanizmams, į tulžies pūslę infekcija gali patekti per kraują. Gretimų organų uždegimo atvejais infekcija į tulžies pūslę ir latakus gali atitekėti su limfa.

Klinika. Uždegimui vystantis labai ūmiai, ligonis skundžiasi dideliu skausmu, šalčio krėtimu, aukšta temperatūra, kartais pykinimu ir vėmimu. Didelis skausmas esti po dešiniuoju šonkaulių lanku, jis persimeta į nugarą, dešiniąją mentę, dešinįjį petį, vidurinę pilvo dalį ir ileocekalinę sritį. Temperatūra aukšta, kartais remituojanti. Apetitas pranyksta.

Tiriant pastebima apsinešęs, neretai sausas liežuvis, išpūstas pilvas. Palpuojant kepenis, ligonis junta skausmą, kartais užčiuopiama kiek padidėjusi tulžies pūslė. Pilvaplėvės dirginimo ir pericholecistito atvejais pilvo raumenys būna įtempti. Ištyrus kraują, nustatoma didelė leukocitozė, neutrofilų branduolinis poslinkis į kairę, pagreitėjęs eritrocitų nusėdimas. Šlapime padaugėja urobilino. Neretai pasitaiko mažiau audringos formos, pasižyminčios lėtesne eiga, mažesniu skausmu, žemesne temperatūra ir ne tokiais ryškiais kitais simptomais.

Nesant komplikacijų, po keleto ar keliolikos dienų liga aprimsta, ir ligonis pamažu pasveiksta. Kartais liga pereina į lėtinę formą. Galimos ir kitos komplikacijos, žymiai pakeičiančios ligos eigą. Uždegimui išplitus, gali prisidėti ūminis cholangitas, ūminis cholecistopankreatitas. Pūlinis, opinis-nekrotinis procesas gali nulemti pūslės perforaciją. Išsivysčius pericholecistitui, susidaro sąaugos, pūslė sulimpa su gretimais organais, deformuojasi. Sergant kalkuliniu cholecistitu, gali prisidėti visos tos komplikacijos, kurios pasitaiko tulžies akmenligės atvejais. Anaerobinė, dujas išskirianti infekcija sukelia pneumocholecistitą arba emfizeminį cholecistitą.

Diagnozė. Diagnozė nustatoma, remiantis skausmo ir padidėjusio jautrumo lokalizacija, aukšta temperatūra ir leukocitoze, atskirais atvejais — tulžies pūslės padidėjimu. Sergant apendicitu, skausmas lokalizuojasi ileocekalinėje srityje, nebūna cholecistitui būdingų komplikacijų. Dvylikapirštės žarnos opaligei nebūdinga karščiavimas, pilvo raumenų įtempimas, aukšta leukocitozė. Opos perforacijos atvejais išsivysto ūminis peritonitas. Reikia nustatyti ne vien cholecistito diagnozę, bet ir jo komplikacijas, kurios pasitaiko neretai.

Gydymas. Esant labai ūmioms formoms, aukštai temperatūrai, padidėjusiai tulžies pūslei, didelei leukocitozei, vieliniam pilvo raumenų įtempimui, ligonis turi būti guldomas ( chirurginį skyrių ir, esant reikalui, operuojamas. Lengvesniais atvejais gydoma konservatyviai. Būtinas lovos režimas. Ligonis maitinamas dažnai ir ne po daug, skystu maistu. Visų pirma skiriami antibakteriniai preparatai. Esant reikalui, galima skirti po 1—2 g plataus veikimo spektro antibiotikų. Prisidėjus komplikacijoms, taikomas atitinkamas gydymas.

Prognozė. Sergant sunkiomis ligos formomis, prognozė priklauso nuo chirurginės intervencijos laiko ir komplikacijų. Lengvesniais atvejais prognozė dažniausiai būna gera, nors galimas ligos perėjimas į lėtinę formą. Cholecistitas po kurio laiko gali atsinaujinti.

Profilaktika. Nemažą reikšmę turi tulžies latakų diskinezijos ir lėtinio gastrito gydymas, toksikoinfekcijų profilaktika, racionalus maitinimasis ir infekcijos židinių gydymas.