Skip to content

Ūminė geltonoji kepenų distrofija

Patologinė anatomija. Vystantis ūminei distrofijai, kepenys mažėja, atskiros kepenų dalys pasidaro grūdėtos. Gelsvame degeneracinių ir nekrotinių pakitimų fone būna dėmelių — visiškos nekrozės židinių. Procesui kiek ilgiau užtrukus, prasideda regeneracija, vystosi jungiamasis audinys, kepenys įgauna pilką atspalvį, jų paviršius pasidaro nelygus.

Etiologija ir patogenezė. Ūminė geltonoji kepenų distrofija yra antrinė liga, dažniausiai išsivysianti, sergant ūminiu hepatitu, ypač moterims. Tačiau įvairiausios kepenų ligos, net ir lėtinės, gali pereiti į ūminę distrofiją. Distrofiniai pakitimai vystosi, veikiant ne vien virusui, bet ir kitiems papildomiems faktoriams, pvz., žalingam maistui, alkoholiui, infekcijai, kai kuriems medikamentams. Kepenų ligų atvejais ūminė ar poūmė distrofija dažniau išsivysto, kai kepenys yra anksčiau pažeistos įvairių veiksnių. Ūminę distrofiją gali sukelti tokios toksinės medžiagos, kaip chloroformas, fosforas, grybų nuodai. Padidėjus jautrumui, ūminė kepenų distrofija gali išsivystyti nuo kai kurių medikamentų. Kartais šis procesas prasideda nėštumo metu.

Kepenys — tai organas, kuriame sparčiai gali vystytis regeneracija, o atskirais atvejais — ir atrofija. Toks spartus audinių nykimas įmanomas tik tuose organuose, kuriuose sutrikusio reaktyvumo sąlygomis vystosi autolizė.

Klinika. Ūminė kepenų distrofija prasideda staigiai. Labai greit silpnėja ligonio jėgos, atsiranda apatija, nervingumas, kliedėjimas, traukuliai, vėmimas, pritemsta sąmonė, kartais greitai ryškėja gelta, jei jos anksčiau nebuvo. Vystosi hepatmė koma. Kepenys mažėja. Liežuvis pasidaro sausas, pageltimas intensyvėja. Sutrinka kraujo krešumas ir kapiliarų pralaidumas, todėl išaiškėja hemoraginės diatezės simptomai, išmatose pasirodo kraujo, prasideda vėmimas su krauju. Pakyla temperatūra, padažnėja pulsas, kvėpavimas pasidaro gilus, jaučiamas blogas kvapas. Būklei blogėjant, ligonis netenka sąmonės. Šlapime aptinkama baltymų, eritrocitų, cilindrų, leucino ir tirozino kristalų. Pastarieji yra vėlyvas ūminės kepenų distrofijos simptomas. Tiriant kraują, nustatoma leukocitozė, hipoprotrombinemija, o kartais fibrinogenopenija. Padidėja y globulinų kiekis. Liekamojo azoto daugėja, o cholesterino ir kalio kiekis mažėja. Funkciniai mėginiai parodo kepenų veiklos susilpnėjimą.

Liga progresuoja labai greitai. Dažniausiai ligonis miršta per keletą dienų. Tačiau galimos lengvesnės, poūmės, lėčiau progresuojančios formos. Kaį distrofija apima tik dalį kepenų, ligonis gali pasveikti.

Gydymas. Gydymui skiriama angliavandeninė be baltymų ir riebalų dieta ir daug gliukozės. Neleidžiama užkietėti viduriams. Skiriami gliukokortikoidai didelėmis dozėmis ir plataus veikimo spektro antibiotikai. Indikuojami A, B komplekso, C ir K vitaminai. Naudojamas kalio chloridas, kontroliuojant kraujo serumo elektrolitų kiekį.