Etiologija ir patogenezė. Tulžies pūslė ir latakai skirti tulžies surinkimui, koncentravimui ir nutekėjimui. Pro bendrojo tulžies latako gale esančią hepatopankreatinę ampulę paprastai praeina tulžis ir kasos sultys. Tulžies ir kasos turinio nutekėjimą reguliuoja ištekamųjų latakų lygieji raumenys ir hepatopankreatinės ampulės sfinkteris. Tulžies latakų, ypač duetus choledochus, negalima laikyti pasyviais vamzdeliais tulžiai nutekėti. Juose yra sudėtinga inervacija ir muskulatūra, dėl kurios peristaltinių judesių pagreitėja ar sulėtėja latakų išsituštinimas. Diskinezijos atvejais sutrinka hepatopankreatinės ampulės sfinkterio funkcija, kartais būna jo hipertonija, kartais — atonija. Sfinkterio ir tulžies latakų spazmai sutrikdo tulžies nutekėjimą, ji susitvenkia kepenyse. Esant stazei, tulžies ir kasos latakus gali dirginti ir jiems pakenkti jų pačių turinys. Dėl hepatopankreatinės ampulės sfinkterio spazmo ir tulžies susitvenkimo atsiranda tulžies latakų ontiperistaltika, ir ampulės turinys su kasos sulčių priemaiša patenka į tulžies latakus ir tulžies pūslę.
Diskinezijos atvejais, be sfinkterio, sutrinka visos hepatopankreatoduodeninės sistemos funkcija. Gali sutrikti dvylikapirštės žarnos peristaltika, pakilti intraduodeninis slėgis ir viršyti slėgį tulžies latakuose.
Hepatopankreatoduodeninės sistemos funkciniai sutrikimai yra tik atskira neurozės forma. Tulžies latakų spazmai primena kai kurias histerines reakcijas. Neurozė kyla dėl smegenų žievės pagrindinių procesų — dirginimo ir slopinimo — pusiausvyros sutrikimo ar šių procesų paslankumo pertempimo. Užribiniai dirginimai iradiacijos ir indukcijos būdu sutrikdo tiek smegenų žievės, tiek ir požievinių centrų funkciją, sukelia vegetacinės nervų sistemos distoniją ir atitinkamų organų veiklos sutrikimus. Neurozė dažniausiai kyla ne dėl kurio nors vieno faktoriaus, o dėl daugelio veiksnių, dažniausiai susijusių su stipriomis emocijomis ir sunkiais pergyvenimais.
Bendros neurozės fone kartais daugiau nukenčia vieni, kartais kiti organai. Funkcinių sutrikimų lokalizacijos priežastį ne visuomet lengva išaiškinti. Jų lokalizaciją virškinimo aparate dažnai nulemia įgimtos, nors ir nedidelės anomalijos, enteroptozė, ypač atsiradusi po gimdymo, per riebaus maisto vartojimas ar kiti maitinimosi nenormalumai, atsitiktinė infekcija ir kiti veiksniai. Persirgus, pvz. vidurių šiltine, dėl jos sukeltų žarnų ir tulžies latakų pakitimų funkciniai sutrikimai gali labiausiai paliesti hepatopankreatoduodeninę sistemą.
Tulžies latakų diskinezija dažniau serga vidutinio amžiaus moterys, linkusios į nutukimą ir hipertoninę ligą.
Klinika. Iš įvairių diskinezijos formų dažniausiai pasitaiko hipertoninė ir atoninė. Sergant hipertonine tulžies latakų diskinezija, daugiausia vargina kepenų srities skausmas, kuris gali būti kepenų kolikos pobūdžio, kaip sergant tulžies akmenlige. Diskinezijos priepuoliai dažniausiai trunka neilgai, 20— 60 minučių, ir tik retais atvejais 2—4 valandas. Jų metu paprastai nepakyla temperatūra, nors kai kurie autoriai nurodo, kad gali būti subfebrilitetas, priklausantis nuo organizmo padidėjusio jautrumo. Priepuolių metu paprastai nesti vėmimo ir geltos, tačiau negalima paneigti vadinamojo icterus ex emotione, susijusios su neigiamomis emocijomis ir jų sukeltais spazmais. Palpuojant priepuolio metu, kepenų sritis kartais būna kiek skausminga, kartais ligoniai skausmo beveik nejunta.
Jei spastinė cholestazė primena kolikos tipo priepuolį, tai cholecistoatonija pasireiškia buku, bet ilgiau užtrunkančiu skausmu dešinėje pašonėje, padidėjančiu nuo judėjimo ir aprimstančiu po valgio ar zondavimo. Skausmą sukelia tulžies latakų spazmai ir jų turinio nutekėjimo sutrikimas. Kasos sultys gali dirginti tulžies pūslę, o tulžis — kasą. Pastaruoju atveju ligoniai skausmą junta ne vien kepenų plote, bet ir kairėje epigastriumo dalyje; skausmas persimeta į strėnas ir kitus aplinkinius organus. Pilvo skausmas gali priklausyti tiek nuo tulžies latakų pažeidimo, tiek ir nuo virškinimo aparato diskinezijos, neretai lydinčios tulžies latakų funkcinius sutrikimus. Dėl prievarčio diskinezijos neretai įstumtas zondas pavėluotai patenka arba visai nepatenka į dvylikapirštę žarną.
Patekus zondui į dvylikapirštę žarną ir įleidus dirginančio tirpalo, priklausomai nuo vegetacinės nervų sistemos tonuso, tulžies B porcija išsilieja tai per anksti, tai per vėlai, arba visai nepasirodo. Tulžies stazės atvejais B porcija būna tamsi, labai koncentruota.
Tiriant mikroskopu, tulžies porcijose paprastai nebūna padidėjusio nei leukocitų, nei kristalų kiekio. Tačiau ne kiekvieną leukocitų padaugėjimą tulžies B ir C porcijose galima laikyti uždegimo simptomu. Tulžies latakų diskinezijos priepuolio metu atsirandančio chaoso hepatopankreatoduodeninėje sistemoje sąlygomis sudirginama tulžies pūslė ir latakai, jų sienelėse susitelkia daug leukocitų, kurių daugiau gali patekti ir į tulžį. Todėl, remiantis tik vienkartiniu nežymiu leukocitų pagausėjimu tulžies porcijose diskinezijos priepuolio metu, negalima nustatyti infekcinio cholecistito ar cholangito diagnozės.
Tiriant rentgenu, nepastebima pūslės deformacijos ir pericholecistito reiškinių, tulžies pūslė gali atrodyti normali, hipertoninė arba a toninė. Hipertonijos atvejais pūslė dažniau būna kiek sumažėjusi, apvali, obuolio formos, atonijos — padidėjusi, kriaušės formos, pavėluotai išsituštinanti. Greta tulžies latakų refleksinių sutrikimų neretai pasitaiko bendri neurozės ar vegetacinės nervų sistemos distonijos reiškiniai: nervinis jautrumas, prakaitavimas, rankų pirštų drebėjimas, širdies plakimas, greitas pavargimas ir t. t.
Sergantieji tulžies diskinezija neretai skundžiasi širdies skausmu. Daugumą sergančiųjų vargina stenokardijos priepuoliai. Širdies skausmas kartais būna kartu su pilvo skausmu, kartais, pilvo skausmui aprimus, atsiranda širdies srities skausmas, arba atvirkščiai.
Neretai susiduriama su priešingu reiškiniu, kai funkcinės ar organinės kilmės tulžies latakų funkcijos sutrikimai sukelia stenokardiją.
Funkcinių sutrikimų pagrindu per ilgesnį laiką gali išsivystyti įvairios komplikacijos, susijusios su morfologiniais poslinkiais. Esant diskinezijai, dažniau išsivysto tulžies akmenligė, cholecistitas, cholangitas ir pankreatitas.
Diagnozė. Diferencijuoti diskineziją ir tulžies latakų uždegimą padeda skausmo pobūdis, temperatūra, eritrocitų nusėdimo greitis, tulžies A, B ir C porcijų tyrimas. Sergant akmenlige, greta diskinezijos simptomų rentgenogramoje, neretai matomi akmenų šešėliai. Jei kepenų priepuolis trunka ilgai, pakyla temperatūra, tulžies B porcijoje padaugėja leukocitų ir kristalų, tai galima įtarti akmenligę, esant net neigiamiems rentgenografijos duomenims. Periodinės eigos abdomininė forma pasireiškia smarkiu pilvo skausmu, tačiau priepuolių metu esti aukšta temperatūra, jie kartojasi periodiškai, užtrunka 1— 2 dienas. Diskinezijos atvejais, neatlikus pilnutinio ištyrimo, negalima paneigti organinių susirgimų. Tik rūpestingai ištyrus ligonį ir neradus somatinių pakitimų, turinčių ryšį su funkciniais tulžies latakų sutrikimais, diskineziją galima laikyti neurozės požymiu.
Gydymas. Diskinezijos gydymą reikia pradėti nuo dietos. Kadangi ji skatina akmenų susidarymą, profilaktikos sumetimais skiriama tokia dieta, kuri naudojama tulžies akmenligės atvejais. Nedirbantiems fizinio darbo asmenims didelę reikšmę turi fizkultūra. Jei funkciniai sutrikimai susiję su morfologiniais pakitimais, pirmiausia reikia išgydyti pastaruosius.