Skip to content

Skrandžio vegetoneurozė

Skrandžio vegetoneuroze vadinama tokia bendros neurozės forma, kai pagrindiniai funkciniai sutrikimai yra skrandyje. Izoliuotos nuo viso organizmo skrandžio neurozės negali būti, todėl, sergant šia liga, esti ir kitų organų funkcinių sutrikimų.

Etiologija ir patogenezė. Skrandžio funkciniai sutrikimai gali būti tiek bendros neurozės, tiek ir įvairių organinių susirgimų pasekmė. Pastaruoju atveju susiduriama su simptomine neuroze, kurios etiopatogenezė iš esmės skiriasi nuo kitų neurozės formų. Pagrindinė neurozės priežastis yra aukštosios nervinės veiklos sutrikimas. Dėl pastarojo kyla iškreiptos, paradoksinės reakcijos, sutrinka įvairių organų veikla. Sunkūs pergyvenimai, pervargimas, toksiniai ir kiti veiksniai skatina funkcinius sutrikimus. Gali būti skrandžio jautrumo, tonuso, peristaltikos ir sekrecijos sutrikimai. Bet kuri skrandžio funkcija gali sustiprėti, susilpnėti arba sutrikti jos įitmas, pasidaryti per stipri, kai dirgiklis silpnas, arba per silpna, kai dirgiklis stiprus.

Sergant vegetoneuroze, funkcinių sutrikimų lokalizaciją apsprendžia daugelis veiksnių. Tam tikrą reikšmę gali turėti įvairios įgimtos virškinimo organų anomalijos, persirgtos somatinės ligos, psichinių pakenkimų pobūdis ir refleksiniai sutrikimai. Alkoholizmo, apsinuodijimo maistu, intoksikacijos ir kitų veiksnių sukelti skrandžio pakenkimai gali apspręsti jo ilgalaikius funkcinius sutrikimus, jau nesant organinių pažeidimų. Jei psichinė trauma yra susijusi su stebėta kito asmens skrandžio liga, dažniausiai sutrinka skrandžio funkcija. Neuroze sirgti linkęs asmuo, matęs sergantįjį skrandžio vėžiu, neretai pajunta tokius pat negalavimus, kaip pastarasis. Nuolat jaudinantis dėl savo skrandžio būklės, sutrinka jo funkcija. Nefiziologinis maitinimasis, pasikartojantis neprivalgymo kaitaliojimasis su persivalgymu, žmogaus prigimčiai svetimas nepakankamai įvairus, vienapusiškas maistas padeda vystytis vegetoneurozei.

Klinika. Ligos vaizdas priklauso nuo funkcinių sutrikimų diapazono. Kartais pakinta tik kuri nors viena funkcija, kartais beveik visa skrandžio ir iš dalies daugelio kitų organų veikla. Vieniems ligoniams apetitas sumažėja (anoreksija), kitiems— padidėja. Pastaruoju atveju valgoma per daug, o tai padeda funkciniams sutrikimams išplisti. Kai kurie ligoniai skundžiasi skausmu duobutėje po krūtine, kartais neturinčiu ryšio su valgiu. Jis gali priklausyti nuo padidėjusio jautrumo arba nuo peristaltikos ir sekrecijos sutrikimų bei spazmų.

Pasitaiko nervinės kilmės sekrecijos sutrikimų. Psichinio susijaudinimo, ypač depresijos, atvejais gali pranykti apetitas, susilpnėti sekrecija, neišsiskirti laisvos druskos rūgšties, sumažėti pepsino išsiskyrimas. Neretai nustatoma hipersekrecija ir padidėjęs rūgštingumas. Šiais atvejais ligoniai skundžiasi rūgščiais atsirūgimais ir rėmeniu, deginimu skrandžio ar stemplės srityje, skausmu duobutėje po krūtine. Rėmenį sužadina sustiprėjusi, neatitinkanti dirgiklio stiprumo, sekrecija. Valgant skrandžio sultys susimaišo su maistu ir nedirgina skrandžio sienelių. Sutrikus sokrocijai, sultys išsiskiria nakties metu ar prieš valgį, kai tuščias skrandis, ir, veikdamos virškinimo trakto sieneles, sužadina rėmenį. Pastarasis gali atsirasti, kai dėl retroperistaltikos į skrandį patenka dvylikapirštės žarnos turinio.

Neretai, ypač gulint, skrandžio turinys patenka į stemplę, ir graužimas jaučiamas ne skrandžio srityje, o už krūtinkaulio. Rėmuo dažniausiai praeina valgant, o sustiprėja, kuriam laikui praėjus po valgio, taip pat prieš valgį. Jis pasmarkėja nuo darbo, pervargimo, aprimsta ilsintis ar išgėrus sodos.

Nereti motoriniai skrandžio sutrikimai: hipotonija, hipertonija, peristaltikos pakitimai. Kai skrandžio peristaltika neatitinka jo turinio, gali sutrikti virškinimas. Per greitas skrandžio išsituštinimas skatina viduriavimą, per ilgas maisto susilaikymas sąlygoja sunkumo jausmą skrandžio srityje. Motorika gali sutrikti viršutinėje virškinimo trakto srityje. Kai kurie ligoniai valgydami ar kvėpuodami priryja oro (aerofagija). Kai skrandyje daug oro, išpučiami viduriai, pakyla diafragma, atsiranda sunkumas ar net skausmas pilvo srityje.

Kai kuriais atvejais dėl retroperistaltikos būna atsirūgimai ar vėmimas. Ne visuomet atsirūgimas yra patologinis reiškinys. Vaikų atsirūgimai (atpylimai) gali būti fiziologiniu aktu, padedančiu reguliuoti skrandžio turinio kiekį. Suaugusiųjų atsirūgimai po valgio neturinčiu pašalinio kvapo ir skonio oru, kuris nuryjamas bevalgant, taip pat yra fiziologinis reiškinys. Tačiau dažni atsirūgimai skrandžio sultimis ar maistu yra funkcinių sutrikimų simptomas.

Neurozė gali pasireikšti pavieniais simptomais arba jų kompleksu. Pastaruoju atveju neretai išsivysto psichogeninė dispepsija, apibūdinama apetito sutrikimu, skausmu, kartais aerofagija ir kitais aukščiau nurodytais simptomais.

Nemaža nusiskundimų sukelia skrandžio, ypač prievarčio, spazmai. Pastariesiems būdingas didelis skausmas, pykinimas, vėmimas. Skausmas būna duobutėje po krūtine. Palpuojant patologinių pakitimų nenustatoma, nuo spaudimo skausmas nepadidėja. Kai dėl savaitėmis trunkančio skausmo padaroma diagnostinė laparotomija, paprastai jokių pastebimų morfologinių pakitimų nerandama. Skrandžio turiniui negalint praeiti į žarnas, atsiranda antiperistaltika ir vėmimas. Padidėjus vėmimo centro jaudrumui, iš pradžių vėmimą gali sužadinti trumpalaikiai prievarčio spazmai ar nežymūs nusižengimai dietai, vėliau jis gali kilti dėl sąlyginio reflekso, ir nenusižengiant dietai. Tiriant rentgenu, nustatoma sustiprėjusi peristaltika, antiperistaltika, prievarčio spazmai, skrandžio išsiplėtimas.

Daugeliu simptomų pasižymi neretai pasitaikanti kancerofobija, kuri kartais būna jatrogeninė, o kartais —- neurotinė. Sergančiajam neuroze, skaitant apie skrandžio vėžį ar stebint sergantį kaimyną, kartais atsiranda atitinkami funkciniai sutrikimai, dar labiau padidėja vėžio baimė. Neatsargūs gydytojo žodžiai dažniau būna tik vienu iš papildomų veiksnių, negu pagrindine ligos priežastimi. Palpuojant nustatoma, kad pilvas minkštas, neskausmingas. Tiriant skrandžio sultis, kartais aptinkami sekrecijos ir rūgštingumo pakitimai.

Sergant vegetoneuroze, gali būti ir kitų organų bei sistemų iunkciniai sutrikimai: nemiga, išryškėję refleksai, dermografizmas, pulso dažnumo pakitimai, prakaitavimas ir kt.

Neurozės eiga priklauso nuo organizmo būklės ir etiopato- genezės. Iš pradžių dažnai būna monosimptominė neurozė, kuri, ligai progresuojant, pereina į polisimptominę formą. Kitais atvejais jau ligos pradžioje išryškėja įvairių funkcinių sutrikimų kompleksas, kuris kartais išsilaiko gana ilgai. Ryšium su nervų sistemos veiklos pagerėjimu, ligoniai taisosi, gali trumpesniam ar ilgesniam laikui pasveikti. Psichinės traumos ir kiti veiksniai neretai paskatina neurozės pasikartojimą. Kai kurie maži sutrikimai, kaip atsirūgimai ar nežymus pykinimas, gali išsilaikyti daug metų, per daug nevargindami ligonio, nesukeldami rimtesnių komplikacijų. Sunkesni funkciniai sutrikimai gali sužadinti atitinkamus morfologinius poslinkius. Labai padidėjus skrandžio sulčių aktyvumui, per ilgesnį laiką išsivysto hiperacidinis, vėliau hipoplastinis, o atskirais atvejais net erozinis gastritai. Eilė funkcinių sutrikimų paruošia dirvą opinei ligai. Skrandžio turiniui patenkant į stemplę, per ilgesnį laiką atsiranda ezofagitas ar net stemplės opa. Pasikartojantis vėmimas ar ilgai užtrunkantis skrandžio sekrecijos sutrikimas gali būti svorio kritimo priežastimi.

Diagnozė. Funkciniai sutrikimai nustatomi, remiantis nusiskundimais, skrandžio sulčių ir rentgenologiniu tyrimu. Nebuvimas skausmo palpuojant leidžia manyti apie funkcinius sutrikimus. Tačiau nėra tokių funkcinių sutrikimų, kurie būtų būdingi vien vegetoneurozei. Tik ištyrus virškinimo organus bei visą organizmą ir neradus jokios kitos funkcinių sutrikimų priežasties, galima diagnozuoti skrandžio neurozę. Esant atrofiniam gastritui, neutralusis raudonasis išsiskiria pavėluotai, nuo histamino neatsiranda laisvos druskos rūgšties. Labai retai sunkių neurozių atvejais gali kiek pakisti ir šie rodikliai. Atrofiniam gastritui nustatyti sprendžiamą reikšmę turi skrandžio biopsija. Nustatant diagnozę, reikia išsiaiškinti, ar nėra organinių stemplės, skrandžio, žarnų, tulžies latakų, kasos ir kitų gretimų organų pakitimų, kurie gali sutrikdyti skrandžio refleksines reakcijas.

Gydymas. Kai viena iš susirgimo priežasčių yra nusižengimas dietai, būtina ją pašalinti, uždrausti alkoholinius gėrimus. Maistas turi būti įvairus. Kartais dieta neturi žymesnės reikšmės. Esant padidėjusiam rūgštingumui, skiriama tokia dieta, kaip opaligės atvejais. Rūgštingumui sumažėjus, skirtina sekreciją skatinanti dieta. Šiais atvejais rekomenduojama valgyti buljoną, mėsos, žuvies ar daržovių sriubas, keptą mėsą, įvairius prieskonius. Esant susilpnėjusiai peristaltikai, naudingas standesnis maistas, o sustiprėjusiai — švelnus, mažai turintis ląstelienos ir kitų dirginančių medžiagų. Valgant būtina gerai sukramtyti. Medikamentai skiriami, atsižvelgiant į pagrindinius simptomus. Skausmas ir spazmai slopinami spazmolitiniais preparatais; rūgštingumui padidėjus, skiriama atropinas, magnio oksidas (degtoji magnezija), vikalinas, jam sumažėjus,— druskos rūgštis. Naudojami vitaminai ir gydoma bendra neurozė. Iš fizioterapinių priemonių rekomenduojama pušų vonios, mineraliniai vandenys, diatermija, kurortinis gydymas.

Prognozė. Taisyklingai gydant ir pašalinus neurozės priežastis, galima gauti gerų rezultatų.

Profilaktika. Ligoniams reikia saugotis intoksikacijų, psichinių traumų, nusižengimo dietai. Teigiamai veikia atitinkantis žmogaus sugebėjimą darbas, pakankamas poilsis. Iš intoksikacijų ypač reikia pabrėžti rūkymo žalą. Nikotinas, veikdamas vegetacinę nervų sistemą, sutrikdo virškinimo organų automatinius mechanizmus. Alkoholis, persivalgymas, vienodas maistas ir nereguliarus maitinimasis paruošia dirvą funkciniams sutrikimams.