Opaligė (opinė liga)

Sergant opine liga, būna paprastai viena, kartais keletas opų skrandyje arba dvylikapirštėje žarnoje. Opa — tik vienas iš akivaizdžiausių ligos simptomų, greta kurio esti nervų sistemos funkcijos, virškinimo organų ir organizmo reaktyvumo sutrikimai. Liga pasitaiko gana dažnai, paprastai prasideda 20—45 amžiaus metais. Vyrai serga apie 3 kartus dažniau, negu moterys.

Patologinė anatomija. Iš pradžių atsiranda erozija, kuri gali išsilaikyti ilgą laiką, išgyti arba pereiti į ūminę opą. Pastaroji esti apvali, nuo 0,5 iki 2 cm diametro, išgraužta, kartais siekia serozinį sluoksnį. Ji dažniausiai būna mažosios kreivės, prievarčio arba bulbus duodeni srityje. Erozijų ir ūminių opų gali būti keletas; procesui pereinant į lėtinę formą, jų skaičius mažėja; lėtinė opa dažniausiai esti viena. Opos dydis gana įvairus, nuo 1 iki 10 cm diametro. Ji panaši į piltuvėlį, jos paviršiaus kraštai uždegiminio ir randinio proceso defor-muoti. Gilėdama opa gali prakiurti; tais atvejais išsivysto peritonitas. Opa, besivystanti skrandžio dalyje, pridengtoje kepenų, kasos ar kitų organų, gilėdama gali skverbtis į juos, nesukeldama peritonito, nes dėl uždegimo išsivysto sąaugos, neleidžiančios skrandžio turiniui patekti į pilvaplėvės ertmę.

Etiologija ir patogenezė. Skrandžio erozijos ir opos yra iš dalies virškinimo trakto susivirškinimo pasekmė. Mechaninių pažeidimų, nudegimų šarmais ar rūgštimis sukeltos opos ar erozijos, esant nesutrikusiam reaktyvumui, pamažu užgyja. Opaligės atvejais gleivinės pakitimai išsilaiko ilgą laiką, nes aktyvios skrandžio sultys arba trukdo užgyti, arba dar pagilina esančius pakenkimus.

Opa išsivysto dėl skrandžio sulčių aktyvumo padidėjimo, tačiau, jai esant, sulčių rūgštingumas gali būti normalus ar net sumažėjęs, nes opos išsivystymą apsprendžia ne vien druskos rūgšties koncentracija. Anacidito atvejais pepsino aktyvumas gali būti pakankamai aukštas. Be to, būna nevienodas gleivinės atsparumas ir joje esančių prieš fermentą nukreiptų medžiagų aktyvumas. Dvylikapirštės žarnos opos išsivystymas priklauso tiek nuo skrandžio, tiek ir nuo kasos sulčių aktyvumo. Sutrikus virškinimo trakto motorinei funkcijai, susikaupęs dvylikapirštėje žarnoje turinys dirgina jos sieneles. Susivirškinimas priklauso ne tik nuo sulčių aktyvumo, bet ir nuo sutrikusios sekrecijos. Paprastai sekrecija susijusi su valgiu, ir sulčių aktyvumas atitinka maisto kokybę. Susimaišę su virškinamu maistu, fermentai negali pažeisti skrandžio ar žarnų sienelių. Sutrikus refleksiniams mechanizmams, atsiradus faziniams nervinės veiklos pakitimams ir paradoksinėms reakcijoms, silpni dirgikliai sukelia stipresnę sekreciją, kaip stiprūs. Šiais atvejais padidėja virškinimo liaukų sekrecija be ryšio su valgiu, naktį ar kitu metu, kai skrandis ar dvylikapirštė žarna išsituština. Kai skrandžio sultys neturi ką virškinti, pradeda virškinti organizmo audinius.

Dvylikapirštės žarnos opa vystosi jos pradžioje, kur didžiausias skrandžio sulčių aktyvumas. Čia greta skrandžio sekrecijos padidėjimo gali turėti reikšmę kasos sekrecijos sutrikimas. Klajoklio nervo aktyvumui padidėjus, padidėja skrandžio sulčių sekrecija ir sumažėja kasos sulčių išsiskyrimas. Jų išsiskyrimas gali sumažėti tiek dėl kasos funkcijos slopinimo, tiek ir dėl hepatoduodeninės ampulės sfinkterio spazmų. Reikia pažymėti, kad, esant dvylikapirštės žarnos opai ir achlorhidrijai, žarnos sieneles gali pažeisti ir kasos fermentai.

Iš pradžių būna dauginiai gleivinės pakenkimai. Jie pasireiškia skausmu, rėmeniu ir kitomis reakcijomis, kurių įtakoje dėl savisaugos mechanizmų kiek atsistato sutrikęs reaktyvumas. Šiuo metu jau neatsiranda naujų erozijų, išgyja nežymūs gleivinės pakenkimai, bet išlikę kai kurie sutrikimai neleidžia užgyti labiausiai pažeistai virškinimo trakto daliai. Susilpnėjus susi virškinimo procesui, jau nebeatsiranda naujų opų, tačiau anksčiau pažeistoje skrandžio sienelės vietoje sultys slopina regeneraciją ir randėjimą, kartais dar padidina opą. Aptinkamus uždegiminius pakitimus sukelia ne infekcija, o sutrikęs sulčių išskyrimas ir aktyvumas. Ligos eiga priklauso nuo reaktyvumo sutrikimo laipsnio. Žymaus sutrikimo atvejais opa progresuoja, vidutinio — išsilaiko vienoda, atsistačius funkciniams sutrikimams—užgyja. Skrandžio opa, priešingai storosios žarnos opoms, paprastai nesupūliuoja, nes vystytis infekcijai kliudo skrandžio sultys. Fazinių aukštosios nervinės veiklos sutrikimų vaidmenį ypač pabrėžia M. Bykovo, L Kurcino kortikoviscerinė teorija. Autoriai nurodo, kad opos lokalizacija priklauso nuo vietinių kraujagyslių spazmų ir trofinių pakitimų, sumažinančių gleivinės atsparumą.

Opų lokalizaciją galėtų apspręsti ir atsitiktiniai mechaniniai gleivinės pažeidimai, nes pakenktose skrandžio vietose lengviau prasideda susi virškinimo procesas. Gleivinę gali pažeisti alkoholis, stipriai dirginantys maisto patiekalai. Opos galėtų išsivystyti skrandžio kraujagyslių trombozės, embolijų, sutrikusios kraujotakos vietose, tačiau gana dažnai šių pakitimų neaptinkama. Tik kardiovaskulinės sistemos patologijos atvejais, kai opa atsiranda sergant širdies ligomis ar ateroskleroze, jos išsivystymas gali būti susijęs su vietiniais morfologiniais kraujagyslių pakitimais. Ne taip retai opa aptinkama, esant plaučių tuberkuliozei. Vienais atvejais intoksikacija, veikdama nervų sistemą, o medikamentai — virškinimo traktą, skatina opos vystymąsi, kitais — pakitęs reaktyvumas ir dėl opinės ligos sutrikusi mityba susilpnina atsparumą tuberkuliozės mikobakterijoms.

Kitų ligų pagrindu atsiradusios opos vadinamos simptominėmis. Jos gali išsivystyti, sergant tuberkulioze, pneumoskleroze, ateroskleroze, kraujotakos ligomis, kepenų ciroze. Pagyvenusių ligonių kardialinės skrandžio dalies negyjančios opos dažniausiai susijusios su atitinkamų kraujagyslių ateroskleroze. P. Norkūnas pabrėžia skrandžio kraujotakos sutrikimo vaidmenį. Kai kurių simptominių opų atvejais veninio kraujo stazė turi nemažą reikšmę. Medikamentinę opą gali sukelti ketosteroidai, butadionas, atofanas, acetilsalicilo rūgštis, ypač kai jie vartojami didelėmis dozėmis.

Kalbėdami apie ligos etiopatogenezę, vieni autoriai svarbiausiu faktoriumi laiko psichinę traumą, kiti — padidėjusią kortikosteroidų sekreciją. Psichinė trauma, sutrikdydama vegetacinės nervų sistemos funkciją ir skrandžio sekreciją, gali sužadinti opos vystymąsi, tačiau ir aukštos kortikosteroidų dozės, padidindamos skrandžio sulčių aktyvumą, keisdamos organizmo reaktyvumą, neretai sąlygoja opinių pakitimų atsiradimą. Galima manyti, kad opinė liga yra polietiologinis ir polipatogenetinis susirgimas. Gana dažnai, dėl stiprių dirgiklių ar silpnesnių dirgiklių sumavimosi sutrikus nervų sistemos funkcijai, opinis procesas būna kaip tolesnė visceroneurozės vystymosi fazė, tačiau atskirais atvejais liga gali išsivystyti, veikiant hormoniniams ar neurohormoniniams faktoriams.

Klinika. Dažniausiai ligoniai skundžiasi skausmu, rėmeniu, pykinimu bei vėmimu ir kraujavimu.

Būdingiausiu simptomu yra skausmas duobutėje po krūtine, dvylikapirštės žarnos opos atvejais — kiek į dešinę nuo vidurinės linijos. Jis gali būti ankstyvas, prasidedantis bevalgant ar tuoj po valgio, ir vėlyvas — po 1,5—3—4 valandų ar dar vėliau. Ligoniai neretai skundžiasi alkio skausmu, prasidedančiu prieš valgį, nakties metu ir praeinančiu bevalgant. Skausmo intensyvumas gana įvairus: kartais jis lengvai pakeliamas, kartais labai smarkus, beveik nepakenčiamas. Kai kurie autoriai mano, kad skausmo atsiradimo laikas priklauso nuo opos lokalizacijos. Pasak jų, mažosios kreivės opai būdingas ankstyvas skausmas, prievarčio srities — po 1,5—3 valandų, dvylikapirštės žarnos—-prieš valgį. Tačiau skausmo laikas priklauso ne nuo opos lokalizacijos. Jis kyla dėl pažeistų virškinimo trakto vietų dirginimo ar spazmų. Prievarčio spazmų sukeliamas skausmas nuo spaudimo beveik nepasikeičia, o opos skausmą galima sukelti spaudžiant, jis juntamas opos vietoje. Kai skausmą sukelia netinkamas maistas, skrandžio ištempimas dujomis ar jo turiniu, jis esti ankstyvas, kai sutrikusi sekrecija — prasideda, skrandžiui baigiant tuštintis, jam išsituštinus ar prieš valgį. Sutrikus sekrecijai, fermentai ir druskos rūgštis išsiskiria nevalgius ir jų dirginimas sukelia skausmą, kuris aprimsta bevalgant, kai skrandžio sultys susimaišo su valgiu. Pastovus skausmas dažniau esti susijęs su komplikacijomis, pvz., perivisceritu ar penetracija. Skausmas gali iradijuoti į stuburo, strėnų ar krūtinės sritį. Didelio skausmo atvejais ligonis sėdi arba guli ant šono, sulenkęs ir priglaudęs prie pilvo kojas. Pasitaiko beskausmių opų.

Rėmuo skrandžio arba stemplės srityje būna 60—80% ligo¬nių, neretai tuo pačiu metu, kaip ir skausmas. Jis paprastai praeina nuo sodos, todėl galima manyti, kad susijęs su skrandžio sulčių aktyvumu. Esant tuščiam skrandžiui, patologiškai suaktyvėjusios sultys dirgina jo sieneles. Už krūtinkaulio jaučiamas graužimas, kai sultys dėl gastroezofaginio refliukso patenka į stemplę. Rėmuo dažniau jaučiamas, esant padidėjusiam rūgštingumui, bet kartais pasitaiko net anacidito atvejais. Pastarąjį gali sukelti dvylikapirštės žarnos turinys, dėl antiperistaltikos patenkantis į skrandį ir stemplę.

Vėmimas ir pykinimas priklauso dažniausiems simptomams. Jais skundžiasi apie 75% ligonių. Iš pradžių būna pykinimas, vėliau — ir vėmimas. Vėmimas dažniausiai prasideda, esant skausmui, kurį sukelia skrandžio turinys. Stiprus skausminis dirginimas sutrikdo skrandžio motorinę funkciją, o tai pasireiškia antiperistaltika ir vėmimu. Iš dalies vėmimas yra refleksinis savisaugos aktas. Išvėmus opą dirginantį turinį, skausmas aprimsta, praeina rėmuo. Tai pastebėję, ligoniai, pirštu dirgindami gomurį, patys sukelia vėmimą. Vėliau vėmimas, kaip sąlyginis savisaugos refleksas, gali kartotis gana dažnai be preliminarinio pykinimo.

Dažnas opos simptomas yra kraujavimas. Neretai pasitaiko gausus kraujavimas, sukeliantis didesnę ar mažesnę anemiją. Kai kraujuoja iš skrandžio opos, ligonis vemia krauju, kai iš dvylikapirštės žarnos, vėmimo gali nebūti, tačiau visais atvejais esti juodos išmatos (melaena). Išsivysčius sunkiai anemijai, kraujavimas gali pasibaigti mirtimi. Daug dažniau pasitaiko lėtinis slaptas kraujavimas, apie kurį ligonis nieko nežino; jis nustatomas, tik ištyrus skrandžio sultis ar išmatas.

Apetitas gali būti normalus ar net per geras. Sunkiais atvejais, ypač ligai susikomplikavus,— pablogėja. Neretai ligoniai bijo valgyti tokį maistą, kuris žymiai padidina skausmą. Čia priklauso kepta mėsa, riebūs kepsniai, bulviniai blynai, žali vaisiai, daržovės, kai kurios mišrainės, žirniai, pupos, taip pat stipri kava ir alkoholiniai gėrimai. Nemaža dalis ligonių skundžiasi atsirūgimu ir vidurių užkietėjimu.

Apžiūrint ligonį, žymesnių pakitimų nepastebima. Liežuvis esti švarus, lydinčio gastrito ar komplikuotos opos atvejais — apsinešęs. Tik sunkiais ir dažnai recidyvuojančiais atvejais ligoniai suliesėja. Kraujavimo priepuolio metu ligoniai išbąla.

Vertingas yra skrandžio sulčių tyrimas. Dažnai padidėja sekrecija ir sulčių rūgštingumas, net esant tuščiam skrandžiui. Jei dvylikapirštės žarnos opos atvejais rūgštingumas padidėja apie 70% ligonių, tai, esant skrandžio opai,— tik 25—30%. Apie 20% sergančiųjų opalige nustatomas subaciditas arba anaciditas. Pastaruoju atveju pepsino sekrecija gali būti nesusilpnėjusi. Skrandžio sulčių tyrimas gana dažnai išaiškina latentinį kraujavimą.

Neretai, ypač esant opai arti prievarčio, sutrinka motorinė skrandžio funkcija. Peristaltikos sutrikimai nustatomi rentgeno- skopijos ir elektrogastrografijos pagalba. Būdinga pakitęs skrandžio tonusas, sustiprėjusi jo peristaltika; kartais būna prievarčio spazmai.

Rentgenologinis tyrimas atskleidžia pagrindinius skrandžio pakitimus. Sprendžiamos reikšmės turi niša, kurios šešėlis esti apvalios ar trikampio formos su į išorę nukreipta viršūne. Jos gilumas gana įvairus — nuo 0,5 iki 2—3 cm. Ypač gilios esti penetruojančios opos, tačiau ne visuomet nišos ilgis nurodo opos gylį. Dėl pažeistos skrandžio sienelės dislokacijos į periferiją ir infiltrato opos pakraščiuose niša atrodo žymiai gilesnė, negu skrandžio sienelės storis. Neretai, nišai prisipildžius kontrastine mase, jos viršutinėje dalyje pasilieka oro. Svarbus simptomas yra pasikeitusi raukšlių kryptis, jų konvergencija opos kryptimi. Šis simptomas rodo, kad opa yra sena, su randiniais pakitimais. Peršviečiant nustatoma eilė antrinių simptomų, turinčių diagnostinę reikšmę. Opos srityje nutrūksta peristaltika, neretai pastebimas vietinis skrandžio spazmas, t. y. prieš opą esančios skrandžio dalies funkcinis įtraukimas). Opai randėjant, skrandis deformuojasi, įgaudamas smėlio laikrodžio ar kaskadų formą. Išsivysčius prievarčio stenozei, skrandis išsiplečia, jo peristaltika sustiprėja. Nevalgius randama nemažai skrandžio turinio. Mažesnis skysčio kiekis gali būti vien dėl hipersekrecijos. Neretai opa būna bulbus duodeni srityje; jai, be nišos, būdinga ir šios srities deformacija. Papildomų duomenų duoda gastroskopija. Šio tyrimo metu matomos opos, raukšlių deformacija ir kiti skrandžio gleivinės pakitimai.

Kai kurių pakitimų galima rasti ir kituose virškinimo organuose. Glaudus ryšys dvylikapirštę žarną sieja su visa hepatopankreatoduodenine sistema. Esant dvylikapirštės žarnos opai, sutrinka hepatoduodeninės ampulės sfinkterio funkcija, dažniau pasitaiko tulžies latakų ir virškinimo trakto diskinezija, cholecistitas ir pankreatitas. Viduriai neretai užkietėja, nustatomas slaptas kraujavimas. Tiriant kardiovaskulinę sistemą, neretai aptinkama hipotonija ir bradikardija, tiriant nervų sistemą,— padidėjęs jautrumas, miego sutrikimas, sustiprėję sausgysliniai refleksai, prakaitavimas. Kraujyje žymesnių poslinkių nerandama. Neretai eritrocitų nusėdimas esti net sulėtėjęs, tačiau, išsivysčius kai kurioms komplikacijoms, jis gali pagreitėti. Gausaus kraujavimo atvejais sumažėja hemoglobino kiekis.

Ligos eiga dažniausiai lėtinė. Pagal ligos simptomus išskiriama slapta (besimptomė), ūminė, lėtinė ir komplikuota opos. Esant besimptomei formai, ligoniai niekuo nesiskundžia, ir ligos simptomai išryškėja, tik prisidėjus komplikacijoms, pvz., kraujavimui ar opos perforacijai. Kortikosteroidų sukeltos opos dažnai esti besimptomės. Ūminės opos pasireiškia skausmu; kartais jų atveju pasitaiko perforacija ir įvairios kitos komplikacijos. Tokios opos gali užgyti ir vėl pasikartoti arba pereiti į lėtinę formą. Pagrindinę masę sudaro sergantieji lėtinėmis opos formomis.

I. Flekelis išskiria 4 ligos stadijas. Pirma stadija pasižymi tik funkciniais sutrikimais arba skrandžio neurozės reiškiniais. Opa ne visuomet atsiranda, todėl, esant tik funkciniams sutrikimams, netikslinga nustatyti opos diagnozę. Per ilgesnį laiką dėl funkcinių sutrikimų išsivysto antra ligos stadija — opinis arba erozinis uždegimas. Šiuo metu neretai nustatomas hiperaciditas, būna skausmas ir kiti opinės ligos reiškiniai. Ši stadija gali užtrukti mėnesius, liga gali praeiti, vėl pasikartoti arba palaipsniui pereiti į trečią stadiją. Antros stadijos metu gali ištikti žymus difuzinis kraujavimas, kuris kartais sustabdomas sunkiau, negu kraujavimas iš gerai lokalizuotos opos. Trečioje stadijoje išsivysto viena, retais atvejais—kelios opos. Ketvirtai stadijai priskiriama randai ir jų sukeliamos komplikacijos.

Susirgimas paprastai trunka daugelį metų; dažniau ar rečiau, neretai pavasarį arba rudenį, būna paūmėjimai. Jų metu vėl atsiranda opa, ligonį vargina skausmas ir kiti ligos simptomai. Paūmėjimai trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Dažniausiai opa pamažu užgyja, ligos simptomai pranyksta. Opai užgijus ir nesant komplikacijų, vieniems asmenims liga nepasikartoja, kitiems — anksčiau ar vėliau recidyvuoja. Pastaruoju atveju išsivysto nauja opa, kuri gali keisti savo vietą, pažeisti tai skrandį, tai dvylikapirštę žarną. Ilgai negyjančios opos, ypač esančios kardijos ar prievarčio prieangio srityje, gali pasidaryti kaliozinėmis; pastarosios sunkiai gyja, ne taip retai pereina į vėžinį procesą.

Ligos eiga priklauso nuo įvairių komplikacijų. Opai gilėjant, neretai vystosi peri gastritas, perivisceritas, sąaugos, atitinkamos virškinimo trakto dalies paslankumo sumažėjimas.

Kraujavimo priepuoliai dažniau prasideda rudenį ar žiemą. Stipriai kraujuoja apie 15% visų ligonių. Prieš kraujavimą neretai esti ilgalaikiai dispeptiniai sutrikimai, tačiau kartais jis gali prasidėti visai netikėtai. Kraujuojant iš skrandžio, vemiama krauju, kraujuojant iš dvylikapirštės žarnos. Be to, ligoniai jaučia galvos svaigimą, silpnumą, troškulį. Pulsas padažnėja, kraujospūdis krinta, veidas išbąla, kartais išsivysto kolapsas. Hemoglobino kiekis krinta. Kraujavimas gali greitai aprimti arba užtrukti ilgesnį laiką. Pastaruoju atveju apie 1% visų kraujuojančių ligonių miršta. Opa kraujuoja, kai pažeidžiamos kraujagyslių sienelės. Kraujavimas gali būti susijęs su ligonio būklės pablogėjimu, išvargimu, žalingu maistu, jį gali sukelti kortikosteroidai, salicilatai, butadionas, atofanas.

Opai gilėjant, galima perforacija. Skrandžio sienelės didesnio pakenkimo atvejais opa prakiūra dirbant, po gausaus valgio, kartais tiriant rentgenu. Skrandžio turiniui patekus į pilvo ertmę, atsiranda smarkus skausmas, silpnumas, pilvo raumenų įtempimas. Ligonis jaučia, lyg žarijos pasipiltų pilve, bijosi pajudėti, nes tai dar padidina skausmą. Greit įdumba akys, išdžiūsta liežuvis, išsipučia pilvas, padažnėja pulsas, krinta kraujospūdis, atsiranda vėmimas ir kiti ūminio peritonito reiškiniai. Peršviečiant pilvą, gana dažnai po diafragma pastebimas oro sluoksnis. Nesuteikus greitai chirurginės pagalbos, ligoniai miršta.

Mažiau aliarmuojančiais simptomais pasireiškia padengta ūminė perforacija. Skrandžiui sulipus su gretimais organais ir jiems opą padengus ar skrandžiui prakiurus į bursa omentalis, difuzinis peritonitas neišsivysto. Vyrauja lokalizuoto peritonito reiškiniai. Palpuojant infiltrato sritį, nustatoma pilvo sienelės įtempimas, skausmingumas, tiriant kraują — žymi leukocitozė. Ligoniai turi būti chirurgo kontroliuojami, ištikus reikalui,— operuojami.

Pažeidimui gilėjant ir pereinant į sulipusį su skrandžiu organą (kasą, kepenis, blužnį), išsivysto penetruojanti opa. Ligoniai jaučia didelį skausmą, konservatyvios gydymo priemonės esti mažai efektyvios. Peršviečiant pastebima gili niša, o viršutinėje jos dalyje — oro pūslelė.

Daug naujų požymių sukelia prievarčio stenozė, kuri išsivysto, esant opai jo srityje. Maždaug 10% ilgą laiką sergančių ligonių būna ši komplikacija. Esant nežymiai stenozei, naujų simptomų gali neatsirasti, nes sustiprėjusi peristaltika kompensuoja susiaurėjimą. Procesui progresuojant, palaipsniui išsivysto dekompensacija, skrandis ne visiškai išsituština, ligoniai jaučia sunkumą skrandžio srityje, atsirūgsta rūgščiu turiniu su blogu kvapu, neretai vemia senu maistu. Apžiūrint pilvo paviršių, neretai pastebima sustiprėjusi skrandžio peristaltika, judinant viršutinę pilvo dalį, girdimas skalandavimasis. Tiriant nevalgiusio ligonio skrandžio turinį, aptinkamas didelis sulčių kiekis ir seno maisto liekanos. Maistui rūgstant ir susidarant pašalinėms rūgštims, nustatomas didelis skirtumas tarp laisvos druskos rūgšties ir bendro rūgštingumo. Peršviečiant pastebima užsilikusio skrandžio turinio, išsiplėtęs skrandis, sustiprėjusi peristaltika, neretai antiperistaltika, gerokai sulėtėjęs jo išsituštinimas.

Lėtinė kaliozinė opa pasižymi sunkia eiga ir atsparumu terapinėms priemonėms. Ji dažniausiai vystosi viršutinėje skrandžio dalyje, prievarčio prieangyje, pagyvenusiems ligoniams.

Vėžinė degeneracija priklauso sunkiausioms komplikacijoms. Dažniausiai pereina į vėžį mažosios kreivės kaliozinės opos. Dvylikapirštės žarnos opos atvejais ši komplikacija išsivysto labai retai. Degeneracijos sąlygomis išnyksta apetitas, mažėja skrandžio sulčių rūgštingumas, ligonis liesėja, sunkėja ligos eiga, nebūna pagerėjimo periodų.

Diagnozė. Būdingais atvejais nustatyti opos diagnozę nėra sunku. Nemažas skausmas, proceso sezoniškumas, kraujas vėmaluose ir išmatose, atitinkami rentgenologiniai ir gastroskopiniai duomenys parodo svarbiausius patologinius pakitimus. Fibroskopu galima apžiūrėti visą skrandžio gleivinę. Pastaruoju metu atrasta nesunkiai į skrandį įleidžiama kamera, su kuria galima padaryti spalvotas visos skrandžio gleivinės nuotraukas. Pavėluotai nustatomos slaptos opos, nes ligoniai į gydytoją nesikreipia. Kad esama skrandžio opos, galima įtarti kiekvieno kraujavimo iš skrandžio atveju. Tačiau kraujavimas gali kilti, esant eroziniam gastritui, hemoraginei diatezei, skrandžio navikui, Randiu-Oslerio ligai, bet kurių ligų sukeltam kraujagyslių pralaidumo padidėjimui.

Nuo virškinimo trakto diskinezijų ir skrandžio neurozės atskiriama, remiantis objektyviais tyrimo duomenimis. Pastarųjų atvejais nerandama morfologinių pakitimų. Padidėjęs rūgštingumas, nesant anatominių pakitimų, priskiriamas neurozei, esant difuzinio gleivinės sudirginimo reiškiniams,— gastritui. Tačiau gastritas dažniausiai pasižymi sumažėjusiu rūgštingumu ir atrofiniais pakitimais. Gastritas nustatomas, remiantis aspiracine biopsija. Skrandžio vėžiui būdinga sumažėjęs rūgštingumas ar anačiditas, pagreitėjęs eritrocitų nusėdimas, nuolatinis ligos progresavimas ir skrandžio prisipildymo defektas. Diagnozę gali patikslinti gastroskoplja ir skrandžio biopsija.

Kai kuriuos analoginius simptomus gali sukelti gretimų organų, ypač hepatopankreatoduodeninės sistemos, pakitimai. Esant tulžies latakų diskinezijai, nežiūrint pasikartojančio skausmo, nenustatoma morfologinių pakitimų. Cholecistito atvejais skausmas lokalizuoj asi daugiau į dešinę pusę, nebūna alkio skausmo, nustatomi tulžies B porcijos pakitimai, neretai pakyla temperatūra. Lėtinis pankreatitas pasižymi neretai juosiančiu skausmu, nepraeinančiu nuo vėmimo ar sodos, atitinkamais dvylikapirštės žarnos turinio ir išmatų pakitimais. Epigastriumo srities išvaržai būdingas paviršinis skausmas, kuris didėja vaikščiojant ar palpuojant. Ją nesunku užčiuopti.

Gydymas. Paūmėjimų metu gydoma stacionare. Gulėjimas pagreitina opos gijimą. Maistas neturi dirginti skrandžio nei chemiškai, nei mechaniškai. Šiuo tikslu skiriamos gydomosios dietos. Iš pradžių 10 dienų skiriama 1 a dieta (pagal M. Pevznerį), susidedanti iš gleivinių kruopų sriubų, pieno, sviesto, kiaušinių, kisieliaus, drebučių, vaisių sulčių, cukraus. Maistas turi būti nesūrus, skystas arba pusiau skystas. Toliau 10 dienų skiriama 1 b dieta, į kurią, be aukščiau minėtų produktų, įeina džiūvėsiai, mėsos maltiniai, įvairios košės, pertrintų kruopų sriubos. Ligoniui lėtai taisantis, 1 a ir 1 b dietos gali būti skiriamos ilgiau, tačiau dažniausiai po 20 dienų galima pereiti prie 1 dietos, kurios laikomasi keletą mėnesių. Tuo metu ligoniai valgo pilnavertį, bet mažai dirginantį skrandžio gleivinę maistą. Draudžiama standus, turintis daug ląstelienos (celiuliozės) maistas, mėsos ir grybų buljonai, kepti patiekalai, šviežia duona. Nerekomenduojama valgyti ropių, ridikų, ridikėlių, žalių vaisių, uogų, mėsos su sausgyslėmis, rūkytų ar marinuotų patiekalų, krienų, garstyčių, gerti gazuoto vandens, alkoholinių gėrimų. Skiriant gydomąją dietą, negalima pamiršti vitaminų, kurių trūkumas neigiamai atsiliepia gijimui. Kadangi ligoniai nepakankamai gauna vitaminingų produktų, jiems tikslinga skirti A, B komplekso ir C vitaminų. Ilgą laiką ligoniai turi vengti turinčio kancerogeninių medžiagų maisto, visų pirma rūkytos mėsos.

Farmakoterapijos pagalba šalinami ligos patogenetiniai faktoriai. Ryškios neurozės atvejais skiriama bromas, andaksinas ar kiti preparatai. Vegetacinės nervų sistemos distonijai reguliuoti naudojamas atropinas, beladona, platifilinas. Gydymas atropinu po 0,0005 g 3 kartus per dieną tęsiamas 2—3 savaites. Smarkiai džiūstant burnai, jo dozės sumažinamos. Šie preparatai slopina tonusą, skrandžio sekreciją ir lygiųjų raumenų jaudrumą. Papaverinas, tifenas, kelinas, aprofenas veikia kaip spazmolitiniai preparatai. Literatūroje nurodoma, kad kartais gali padėti kai kurie ganglijus blokuojantys preparatai, kaip gangleronas, kvateronas.

Esant padidėjusiai sekrecijai ir rūgštingumui, soda laikinai palengvina ligonio būklę ir sumažina rėmenį, tačiau vien soda negalima kovoti su padidėjusiu rūgštingumu, nes ji iš pradžių neutralizuoja rūgštį, o vėliau dirgina skrandį. Todėl soda skiriama nedideliais kiekiais, kartu su bismuto subnitratu ir degtąja magnezija. Plačiau naudojamas vikalinas, kurio sudėtyje yra bismuto subnitrato, natrio hidrokarbonato, rutino, kelino ir kt. Skiriamas po 1 tabletę 3 kartus per dieną po valgio su 0,5 stiklinės vandens. Tikslinga skirti tuo metu, kai prasideda rėmuo. Gydymo kursas trunka apie 1 mėnesį. Po pertraukos galima gydymą pakartoti.

Vietiniu veikimu pasižymi sidabro nitratas ir novokainas. Pirmasis veikia adstringuojančiai, antrasis mažina skrandžio jautrumą. Negalima pamiršti, kad, ilgiau naudojant sidabro nitratą, gali išsivystyti argirozė. Todėl šio preparato be ilgesnės pertraukos galima sunaudoti ne daugiau kaip 0,5 g. Opos regeneracijai skatinti naudojama histidinas, pentoksilas, Šostakovskio balzamas. Histidinas švirkščiamas kasdien po 5 ml į raumenis (20 ampulių kursui). Novokaino 0,5% tirpalas geriamas po šaukštą 3 kartus per dieną pusvalandis prieš valgį.

Nesant paūmėjimo, indikuotinas gydymas Druskininkuose ar kituose kurortuose.

Iš fizioterapinių priemonių gali būti taikomos vietinės procedūros, jonoforezė su novokainu, trumpų bangų diatermija, parafinas ir kitos šiluminės aplikacijos. Gresiant kraujavimo pavojui, jos yra kontraindikuotinos.

Gydymas trunka apie mėnesį. Užgijus nišai, palaipsniui nutraukiamas medikamentinis gydymas. 1 dietos būtina laikytis 6—12 mėnesių.

Kraujuojantys ligoniai gydomi chirurginiuose skyriuose, kad neefektyvaus konservatyvaus gydymo atvejais būtų galima nedelsiant operuoti. Tačiau iš pradžių išmėginamos visos galimos kraujavimą stabdančios priemonės, t. y. visiška ramybė, badavimas, C ir K vitaminai, kraujo perpylimas, natrio chloridas, kalcio chloridas, atropinas. Vietoje maisto skiriama gliukozė ir fiziologinis tirpalas; kraujavimui aprimus, pereinama prie gydomosios dietos. Po 1—2 dienų badavimo skiriamas šaltas maistas — pienas, kisielius, grietinė, sviestas, kiaušiniai, vėliau — 1 a dieta. Kai kurie autoriai kraujuojant skiria mažomis porcijomis pieno. Pakartotinai tikrinamas hemoglobino kiekis; kraujavimui nesustojus, o hemoglobino kiekiui nukritus iki 30%, iškyla reikalas operuoti. Kraujavimui sustojus, bent 2—3 savaites nereikia tirti zondu ar rentgenu, nes tai gali vėl sukelti kraujavimą.

Chirurginis gydymas dažniausiai taikomas komplikacijų atvejais. Skubiai reikia operuoti, prakiurus opai. Esant padengtai perforacijai, taip pat dažnai operuojama. Išsivysčius dekompensuotai prievarčio stenozei, būtina operuoti. Kompensuota stenozė priklauso reliatyvioms indikacijoms. Be to, operuoti teikia kaliozines, penetruojančias, pereinančias į vėžį ir aterosklerotines opas, nes kitoks gydymas neefektyvus. Kitais atvejais chirurginis gydymas patariamas, tik nepadedant kitoms priemonėms. Visų pirma operuojama tokios opos, kurios dėl amžiaus, ilgai užtrukusios eigos ir sumažėjusio rūgštingumo gali pereiti į vėžį.

Be rimto reikalo reikia vengti chirurginio gydymo, nes dalis ligonių vėliau kenčia nuo peptinės opos, lėtinio gastrito, enterokolito, pankreatito, cholecistito, hepatito, anemijos, hipoglikeminio ar dempingo sindromo. Pastarąjį sukelia po skrandžio rezekcijos išsivysčiusi disreguliacija. Po 15 minučių— 1 valandos po valgio ligonis pajunta spaudimą pilve, šilumą, baimę, širdies plakimą, galvos svaigimą, ima prakaituoti. Šie simptomai išsilaiko nuo 30 minučių iki 1 valandos. Atskirais atvejais, dažniau esant skrandžio opai bigės srityje, gali išsivystyti vėžys.

Prognozė. Nekomplikuotais atvejais prognozė gera, nors liga anksčiau ar vėliau gali recidyvuoti. Šviežios opos greičiau užgyja, todėl svarbią reikšmę turi ankstyva diagnostika ir profilaktikos priemonės. Paūmėjimų metu ligoniai nedarbingi.

Profilaktika. Ligonius reikia dispanserizuoti. Užgijus nišai ir praėjus paūmėjimo periodui, tikslinga gydytis kurorte. Ligoniams būtina vengti stiprių pergyvenimų, psichinių traumų ir kitų veiksnių, skatinančių neurozės vystymąsi. Recidyvams išvengti ligoniai turi daug metų laikytis reikiamo režimo: nerūkyti, nevartoti alkoholinių gėrimų, maitintis reguliariai, valgant neskubėti, gerai sukramtyti maistą, vengti dirginančių ir turinčių kancerogeninių medžiagų maisto produktų. Profilaktinis gydymas atropinu ar vikalinu, kol nėra funkcinių sutrikimų, gali tik pakenkti. Tačiau, atsiradus spazmams, hiperaciditui ir kitiems patologiniams reiškiniams, liudijantiems, kad liga vystosi, gydymas atropinu, papaverinu, vikalinu ir dieta gali sustabdyti šį procesą. Todėl ankstyvą pavasarį ir rudenį reikia ištirti ligonių būklę, patikrinti skrandžio sultis ir, esant reikalui, atlikti rentgenologinį tyrimą. Radus atsinaujinusią opą, skiriamas reikiamas gydymas; nustačius tik funkcinius sutrikimus, taikomos profilaktinės priemonės. Ligoniai turi vengti darbo, susijusio su nerviniu įtempimu ir komandiruotėmis, sunkaus ir naktinio darbo.