Skip to content

Nespecifinis opinis kolitas

Sunkios uždegimo formos, pasireiškiančios žymiu žarnų gleivinės pažeidimu ir opomis, vadinamos opiniu kolitu.

Patologinė anatomija. Vystantis šiai ligai, pažeidžiama gleivinė, infiltruojasi žarnų sienelės, atsiranda iš pradžių paviršinės, o vėliau įvairaus gylio opos. Jos dažniausiai atsiranda tiesiojoje ir riestinėje žarnoje, tačiau gali būti ir kitose storojo žarnyno dalyse. Iš opų kraujuoja, jų paviršiuje esti pūlių. Opai gilėjant, gali prakiurti žarna arba susidaryti abscesas.

Etiologija ir patogenezė. Infekcinė opinio kolito teorija nepasitvirtino, nes specifinės infekcijos nerasta, o autoinfekcija nevaidina pagrindinio vaidmens. Tačiau, kitiems faktoriams pažeidus žarnos gleivinę, susidaro sąlygos pasireikšti žalingam disbakteriozės ir autoinfekcijos veikimui; ji sukelia pūliavimą, o kartais sąlygoja absceso ar peritonito išsivystymą.

Pastaruoju metu aptikti autoantikūniai, nukreipti prieš žarnyno gleivinę; dėl to kai kurie autoriai opinį kolitą priskiria autoalerginėms ligoms. Tačiau autoantikūniai, kitiems veiksniams pažeidus žarnos sienelę, gali būti tik lydintis reiškinys, skatinantis jau esančių žarnyno pakitimų vystymąsi. Kaip ir kitų virškinimo trakto opinių pakitimų atvejais, tam tikrą vaidmenį čia atlieka fermentinių procesų sutrikimas. Kaip parodė R. Stogtono tyrimai, ligonių išmatų filtratas dirgina ir pažeidžia epitelį. Pakitus išmatų fermentiniam aktyvumui, pažeidžiama storosios žarnos gleivinė, išsivysto opos, kurios vėliau gilėja ir atskirais atvejais gali prakiurti. Pažeidus žarnos gleivinę, susidaro sąlygos pūliuoti, t. y. pasireikšti žalingam autoinfekcijos veikimui.

Žarnų peristaltika ir virškinimo organų funkcija sutrinka dėl vegetoneurozės ir diskinezijos, todėl nervinis faktorius vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. Vienas mūsų ligonių susirgo po galvos traumos, kuri sutrikdė vegetacinės nervų sistemos funkciją. Būklės pablogėjimas dažnai susijęs su įvairiais psichiniais pergyvenimais. Dažniausiai neigiamai veikia sunkūs pergyvenimai, o atskirais atvejais dėl paradoksinių reakcijų — ir teigiamos emocijos. Kartais esti atvirkščiai: neigiamos emocijos, kaip dirginamoji terapija, skatina savisaugos mechanizmų veiklą.

Klinika. Ligoniai skundžiasi viduriavimu su krauju, skausmu pilvo plote, karščiavimu, silpnumu. Ligai paūmėjus, viduriuojama. Procesui aprimus, viduriavimą gali pakeisti vidurių užkietėjimas. Lengvesniais atvejais ligoniai neviduriuoja, tačiau susilaikęs žarnų turinys, net esant jame nedaug žalingų medžiagų, gali pažeisti sieneles. Nemaža ligonių tuštinasi po 5—10—15 kartų per parą. Išmatose paprastai randama daugiau ar mažiau kraujo; kartais būna gausus kraujavimas. Skausmai dažniau juntami kairėje pilvo pusėje arba net visame pilve, daugiau storosios žarnos projekcijoje. Neretai būna tenezmai.

Apžiūrint pastebima išbalimas, kartais vidurių išpūtimas, sunkiais atvejais — kūno pabrinkimas. Dėl opinio proceso žarnyne, toksinių medžiagų rezorbcijos ir infekcijos židinių storojoje žarnoje pakyla temperatūra, kuri neretai būna subfebrilinė. Sunkių ir užtrukusių formų atvejais prisideda silpnumas, ligoniai suliesėja. Palpuojant pilvą, skausmingumas konstatuojamas storosios žarnos projekcijoje.

Pakitimai vystosi visuose virškinimo organuose. Dažnai sutrinka skrandžio sekrecija, atsiranda subaciditas ar anaciditas. Gali būti virškinimo trakto ar tulžies latakų diskinezija, cholecistitas, cholangitas, pericholangitas, sunkiais atvejais — kepenų padidėjimas, jų nekrotiniai židiniai, hepatitas, albuminurija, širdies ir kitų organų distrofiniai pakitimai. Susilpnėjus atsparumui, prisideda furunkuliozė, tromboflebitas. Kraujyje vystosi anemija ir leukocitozė. Išsekus organizmui, nustatoma hipoproteinemija, padidėjęs globulinų kiekis.

Opinis kolitas — paprastai lėtinė liga, pasižyminti periodiniais paūmėjimais, kurie susiję su nusižengimu dietai, medikamentų naudojimu ar psichiniais pergyvenimais. Paūmėjimas užtrunka keletą mėnesių. Remisijų metu ligoniai gali jaustis beveik pasveikę. Sunkesnės formos pasižymi poūme eiga, jų atveju dažniau kartojasi sunkūs recidyvai, kurie dar labiau nualina organizmą. Aprašytos ypač retos ūminio kolito formos, kurios per keletą savaičių baigiasi mirtimi.

Sunkesnės ligos formos per ilgesnį laiką gali komplikuotis. Kartais išsivysto pseudopolipai, hemorojus, periproktitas,randiniai žarnų susiaurėjimai. 1% ligonių būna sunkūs kraujavimai, 4%— žarnų prakiurimas, 5%—vėžinė degeneracija. Kartais išsivysto mikroperforacija, kai į pilvaplėvės ertmę patenka tik dujos, dėl kurių susidaro pneumoperitoneumas.

Diagnozė. Opinis kolitas pasižymi būdingais nusiskundimais, ypač viduriavimu su krauju. Rentgenu tiriant, nustatomos opos, kartais — ir pseudopolipai; rektoskopijos metu matoma erozijos, kraujuojančios ir pūliuojančios opos, sienelių inlntracija ir kiti pakitimai. Biopsija padeda tiksliai nustatyti patologinių pakitimų pobūdį. Paūmėjimo metu, tiriant radiotelemetriniu metodu (E. Babskio „kapsulė"), nustatoma padidėjęs žarnų turinio rūgštingumas ir pakilusi žarnų temperatūra. Dizenterinis kolitas pasižymi ūmine eiga, jo atveju išmatose aptinkamas dizenterijos sukėlėjas. Sunkus opinis kolitas gali būti, sergant balantidioze, kurios atveju išmatose gausu Balantidium coli. Storosios žarnos vėžį nuo opinio kolito padeda atskirti rektoromanoskopija ir rentgenologinis tyrimas. Sergant vėžiu, neretai viduriuojama su krauju, jis gali būti ir viena iš ilgai užtrukusio opinio kolito komplikacijų. Žarnų tuberkuliozė daugiau pažeidžia ileocekalinę sritį; ja sergantr būna ir kitų organų specifiniai pakitimai. Hemoraginis vaskulitas pasireiškia kraujavimu iš žarnų ir vaskulito požymiais odoje ir kituose organuose, kurių nesti kolito atvejais.

Prognozė. Lengvos kolito formos gali praeiti. Kartais kaip netikėtai, dėl įvairių atsitiktinių veiksmų ar psichinių pergyvenimų, jis prasideda, taip po kiek laiko greitai praeina ir ilgai nesikartoja. Tačiau liga linkusi kartotis; kartais ja sergant, išsivysto sunkios komplikacijos.

Gydymas. Svarbią reikšmę turi baltymingas, vitaminingas ir nedirginantis maistas. Reikia nepamiršti, kad kai kurie maisto produktai, kaip pienas, gali sensibilizuoti organizmą. Atkreiptinas dėmesys į nervų sistemos būklę. Esant neurozei, skiriamas atitinkamas gydymas.

Dažniausiai naudojami steroidiniai hormonai (prednizolonas, kortizonas), kurie slopina autoalerginius procesus, žemina temperatūrą, mažina kraujavimo pavojų, pagerina bendrą sveikatos būklę. Šie preparatai naudojami, tik rūpestingai kontroliuojant ligonį, nes jie gali suaktyvinti infekciją, paskatinti žarnų perforacijos vystymąsi. Infekcinės komplikacijos gydomos sul-fanilamidais ir antibiotikais, ypač penicilinu, streptomicinu; kartais teigiamai veikia kolibakterinas, vartojamas po 4—8 preparato dozes per parą. Esant achilijai, skiriama druskos rūgštis ir proteolitiniai fermentai. Gali būti naudingi antihistamininiai preparatai. Ligoniams reikalingi A, C, B1, B6 ir B12 vitaminai, esant anemijai ar hipoproteinemijai— kraujo, eritrocitų masės, plazmos ar baltyminių skysčių perpylimai, geležies prepalatal.

Sunkaus kraujavimo, žarnų perforacijos, jų stenozės, absceso, malignizacijos atvejais indikuojamas chirurginis gydymas. Net nesant minėtų komplikacijų, bet nepadedant konservatyvioms priemonėms ir vystantis išsekimui, iškyla chirurginės Intervencijos klausimas. Daroma ileostomija, dalinis ar visiškas storosios žarnos pašalinimas, ileorektinė anastomozė.

Profilaktikai naudingos tokios pat priemonės, kaip kitų kolitų atvejais.