Skip to content

Lėtinis pankreatitas

Patologinė anatomija. Kasa gali būti padidėjusi, mazguota, sukietėjusi; vietomis, vystantis sklerozei ir atrofijai, sukietėjusiose dalyse galima pastebėti kompensacinę hiperplaziją ir hipertrofiją. Neretai būna pseudocistos, nedideli nekrotiniai ir uždegiminiai židiniai.

Etiologija ir patogenezė. Visi ūminio pankreatito patogenetiniai mechanizmai, kai jie esti ne tokie ryškūs, bet išsilaiko ilgą laiką ar dažnai kartojasi, nulemia lėtinius kasos pakitimus. Lėtinis pankreatitas — tai nežymių, bet pasikartojančių kasos dirginimų padarinys. Kasą dirgina suaktyvėję jos fermentai, sužadinantys vietomis reaktyvinį lėtinį uždegimą, sklerotinius pakitimus, o sunkiais atvejais — net nekrozės židinius. Į pažeidimo židinius iš dvylikapirštės žarnos arba su limfa gali patekti infekcija, kuri paskatina lėtinio uždegiminio proceso plitimą.

Esant kasos galvos uždegimui, jungiamojo audinio vešėjimui, pseudocistoms ir proliferaciniams pakitimams, galva gali labai padidėti, užspausti duetus choledochus, o dėl to atsiranda mechaninė gelta. Toks galvos padidėjimas net laparotomijos metu gali būti palaikytas vėžiniu procesu.

Lėtinis pankreatitas gali išsivystyti: esant funkciniams sutrikimams, t. y. neurozei arba diskinezijai, hepatopankreatinės ampulės sfinkterio spazmams ar atonijai, padidėjusiam slėgiui tulžies latakuose, neatitinkančiai virškinimo poreikių skrandžio, žarnų ir kasos sekrecijai. Kai šie sutrikimai būna neryškūs, bet užtrunka ilgai, gali išsivystyti lėtiniai kasos patologiniai pakitimai. Dar daugiau sutrinka hepatopankreatoduodeninės sistemos funkcija, kai prisideda organiniai pakitimai, t. y. cholangitas, cholecistitas, tulžies akmenligė, opaligė arba kitos ligos.

Klinika. Ligonis skundžiasi nepastoviu apetitu, pykinimu, kartais vėmimu, įvairaus pobūdžio skausmu pilvo plote, silpnumu, kartais suliesėjimu. Skausmas gali būti tai nedidelis, tai kolikos pobūdžio. Paprastai jis juntamas aukščiau bambos, persimeta į nugarą ir kairįjį šoną. Skausmas susijęs tiek su kasos dirginimu, tiek ir su funkciniais sutrikimais — diskinezija. Ligai būdinga daug pilkšvų, dvokiančių, košės konsistencijos išmatų, turinčių nemaža riebalų (steatorėja) ir nesuvirškintų raumenų skaidulų (kreatorėja). Apžiūrint galima pastebėti suliesėjimą. Palpuojant kartais pavyksta užčiuopti padidėjusią kasos galvą. Pastaruoju atveju, tiriant rentgenu, galima konstatuoti dvylikapirštės žarnos dislokaciją. Tiriant virškinimo organus, dažnai nustatoma skrandžio sekrecijos sutrikimas, kartais gastritas ar opinė liga, neretai — tulžies latakų ar tulžies pūslės patologiniai pakitimai.

Ligos eiga lėtinė: ji trunka daugelį mėnesių ar net metų. Ligonio būklė pablogėja, paūmėjus hepatopankreatoduodeninės sistemos patologiniam procesui arba sustiprėjus nervinės kilmės funkciniams negalavimams. Ligos pradžioje, nesant didesnių morfologinių pakitimų, pankreatitas gali aprimti ir ligonis pasveikti. Procesas gali stabilizuotis bet kurioje fazėje, tačiau, išsivysčius didelei kasos audinio destrukcijai, atrofijai ir sklerozei, lieka jos funkcijos nepakankamumas. Kasos galvos sklerozės sąlygomis gali būti spaudžiamas bendrasis tulžies latakas, o tai pasireiškia gelta. Kartais apie pakenkimo židinius susidaro kasos akmenys. Ligai progresuojant, ligonis gali mirti nuo mechaninės geltos, pankreatito paūmėjimo ir kacheksijos.

Diagnozė. Ligą reikia atskirti nuo lėtinio enterito arba enterokolito, žarnyno tuberkuliozės, virškinimo organų navikų ir kitų susirgimų. Tam tikrą diagnostinę reikšmę turi kasos sekrecijos tyrimas. Įleidus tokių stimuliatorių, kaip 0,5% druskos rūgšties tirpalas, sekretinas arba eteris, galima nustatyti sekrecijos sutrikimą. Įleidus fermentų išskyrimą skatinančių dirgiklių (pankreozimino, riebalų, prostigmino, mocholilio ir kt.), galima pastebėti tripsino, amilazės ar lipazės išskyrimo sumažėjimą. Neretai nustatomas pakitęs fermentų aktyvumas kraujyje ir šlapime. Paūmėjimo metu fermentų gali padaugėti, tačiau, esant žymesniam kasos pakenkimui, jų aktyvumas gali sumažėti. Tomografija kartais išaiškina nelygius kasos kontūrus, jos padidėjimą arba sumažėjimą.

Gydymas. Šalinami ligą skatinantys ir jos tolesnį progresavimą palaikantys sutrikimai. Vyraujant nerviniams reiškiniams, gydoma neurozė, pasikartojančių spazmų atvejais naudojami spazmoiitikai, esant atrofiniam gastritui, skiriama druskos rūgštis ir pepsinas. Jei susirgimas susijęs su opine liga ar tulžies latakų patologija, pagrindinį dėmesį reikia kreipti į šių susirgimų gydymą. Išaiškinus uždegiminius pakitimus, indikuojami atitinkami antibiotikai.

Esant per geram apetitui, ligonis turi saugotis persivalgymo, nerūkyti, nevartoti alkoholinių gėrimų ir nevalgyti riebaus maisto. Didelę reikšmę turi individuali dieta, nustatoma, atsižvelgus į tai, kokius maisto produktus ligonis blogai toleruoja. Jis turi vengti tų maisto produktų, kurie sukelia skausmą, padidina viduriavimą. Esant nepakankamai kasos funkcijai, skiriamas pankreatinas arba abominas. Pasirodžius geltai dėl duetus choledochus suspaudimo, ligonį reikia operuoti.

Profilaktika. Svarbiausią reikšmę turi virškinimo organų funkcinių sutrikimų gydymas. Tinkamas maistas, maitinimosi ritmo laikymasis, vengimas netinkamų maisto produktų padeda apsisaugoti nuo įvairių funkcinių sutrikimų. Tulžies latakų ir virškinimo trakto ligų gydymas turi nemažą profilaktinę reikšmę.