Skip to content

Lėtinis cholecistitas

Lėtinis cholecistitas — nereta liga. Juo dažniau serga moterys.

Patologinė anatomija. Sergant lėtiniu cholecistitu, tulžies pūslėje vystosi katarinis ir fibrozinis, kartais — hiperplastinis procesas. Ligai paūmėjus, gali atsirasti opų. Per ilgesnį laiką pūslės sienelės gali sukalkėti, pūslė susitraukti, susiraukšlėti; neretai susidaro sąaugos su aplinkiniais organais.

Etiologija ir patogenezė. Kartais lėtinis cholecistitas išsivysto, kartojantis ūminiam cholecistitui, tačiau neretai liga prasideda pamažu, be ūminio cholecistito reiškinių. Ūminio cholecistito etiologiniai veiksniai, kai jų žalinga įtaka ne tokia ryški, bet ilgalaikė, sukelia lėtinį procesą.

Susilpnėjus skrandžio sulčių dezinfekuojančiai galiai ir kartojantis hepatopankreatoduodeninės sistemos funkcijos sutrikimams, į tulžies latakus ir tulžies pūslę patenkant aktyviems fermentams ir autoinfekcijai, vystosi lėtinis tulžies sienelių uždegimas ir cholecistito reiškiniai. Neretai lėtinis cholecistitas yra tulžies pūslės akmenligės palydovas. Ligos paūmėjimai būna susiję su per gausiu, riebiu, standžių maistu, išgėrimais ar pervargimu. Kartais pasitaiko liamblijinis cholecistitas.

Klinika. Ligonis skundžiasi nežymiu skausmu ar spaudimu kepenų srityje, atsirūgimu, kartais rėmeniu, pykinimu ir vidurių išpūtimu. Skausmas tulžies pūslės srityje gali padidėti, daugiau suvalgius riebaus ar standaus maisto.

Tiriant galima nustatyti kiek papūstą pilvą, skausmingumą tulžies pūslės srityje. Tiriant tulžį, B porcijoje aptinkama daug leukocitų ir epitelio ląstelių, kartais— bakterijų. Neretai cholecistitas būna susijęs su diskinezija; tais atvejais B porcija gali išsiskirti arba per anksti, arba per vėlai (norma — 5— 15 min.). Kartais B porcijos negaunama. Cholecistografija parodo sumažėjusią arba deformuotą tulžies pūslę.

Temperatūra esti normali arba subfebrili. Kartais būna obstipacija. Tiriant skrandžio sultis, neretai nustatomas sumažėjęs rūgštingumas. Ligai paūmėjus, pagreitėja eritrocitų nusėdimas, atsiranda leukocitoze, pakyla temperatūra.

Ligos eiga lėtinė. Ji gali aprimti, visiškai praeiti, kartotis ir užtrukti daugelį metų. Uždegimas kartais apima ir tulžies latakus, prisideda lėtinis cholangitas. Neretai būna funkciniai sutrikimai, pasireiškiantys diskinezijai būdingais simptomais. Ilgai trunkant sunkesnėms, ypač su paūmėjimais besivystančioms, cholecistito formoms, tulžies pūslė susiraukšlėja, jos tūris labai sumažėja. Tokia pūslė jau neatlieka savo pagrindinės funkcijos ir yra tik autoinfekcijos židinys.

Diagnozė nustatoma, remiantis skausmo lokalizacija, duodeninio zondavimo duomenimis, cholecistografija. Tulžies B porcijoje regėjimo lauke būna 30—40 ir daugiau leukocitų. Sergant liamblijiniu cholecistitu, dvylikapirštės žarnos turinyje aptinkama Lamblia intestinalis.

Prognozė ligos pradžioje dažniausiai būna gera, vėliau— pūslė gali likti susiraukšlėjusi. Akmenligės atvejais cholecistito eiga priklauso ir nuo pūslėje esančių akmenų.

Gydymas. Susirgus cholecistitu, iškyla realus pavojus akmenims susidaryti, todėl rekomenduojama tokia dieta, kaip sergant tulžies akmenlige. Vyraujant diskinezijai ir skausmui, skiriami spazmolitiniai preparatai, pakilus temperatūrai — penicilinas, streptomicinas ir plataus veikimo spektro antibiotikai. Skiriant keletą antibiotikų, reikia vengti nesuderinamų kompleksų. Negalima kartu vartoti neomicino ir streptomicino, neomicino ir monomicino. Sergant liamblijiniu cholecistitu, vartojamas aminochinolis arba akrichinas (po 0,1 g 3 kartus per dieną), flagilas. 5 dienų gydymo kursas kartojamas vieną arba du kartus su savaitės pertrauka. Jei, pakartotinai ištyrus, liamblijų nerandama, gydymo nereikia kartoti. Neretai kartu tenka gydyti nespecifinį cholecistitą.