Kolorektalinis vėžys ar „storosios žarnos” vėžys yra viena iš 5 dažniausiai pasitaikančių vėžio lokalizacijų Lietuvoje. Lietuvoje kasmet užregistruojama apie 1400 naujų šios ligos atvejų, per metus nuo jos miršta daugiau, kaip 800 žmonių.

Dauguma žmonių mano, jog jų genetinis kodas lemia riziką susirgti kolorektaliniu vėžiu. Iš tiesų, jei kas nors tarp pirmos eilės giminaičių, pavyzdžiui, vienas iš tėvų sirgi kolorektaliniu vėžiu, rizika susirrgti išauga nuo 2 iki 6 procentų, o jei jie kolorektaliniu vėžiu sirgo budami iki 45 metų amžiaus, rizika padidėja 10 procentų. Jei šeimoje buvo 2 ar daugiau pirmos eilės giminaičių, susirgusių storosios žarnos vėžiu, rizika susirgti padidėja iki 17 procentų. Tačiau tik mažiau nei 10% visų vėžio atvejų gali būti paaiškinami genetiniais pakitimais.

Iš tiesų mokslininkai mano, kad daugiau įtakos vėžiui susiformuoti turi mūsų gyvenimo būdas. Tyrimais įrodyta, jog kolorektalinis vėžys, palyginti su kitų lokalizacijų piktybiniais navikais, yra labiausiai susijęs su dieta ir gyvenimo būdu. O tai reiškia, kad mes patys galime imtis priemonių sumažinti kolorektalinio vėžio atsiradimo riziką.

Kol kas tikslios kolorektalinio vėžio priežastys nėra žinomos, tačiau žinoma, kad didesnės rizikos grupėje yra šie žmonės

vyresni nei 50 metų amžiaus
tie, kurių šeiminėje anamnezėje yra daugybinė polipozė (kaistorosios žarnos gleivinėje randami gerybiniai navikai – polipai)
ilgą laiką sergantys opiniu kolitu (yra žarnyno gleivinės pakitimai)
vartojantys daug riebalų ir mėsos, o mažai daržovių ir ląstelienos
rūkaliai
tie, kurių šeimoje buvo diagnozuotas kolorektalinis vėžys (ypač, kai liga buvo nustatyta jaunesniems nei 45 metų amžiaus asmenims).

Tačiau vieno ar kelių minėtų požymių buvimas nereiškia, jog šis vėžys būtinai išsivystys. Tai tik reiškia, jog esate didesnės rizikos grupėje.

Žarnyno anatomija ir funkcijos

Nurytas maistas per stemplę patenka į skrandį, jame apvirškinamas ir nuslenka į žarnyną, kuris dalijamas į dvi pagrindines dalis – plonąsias žarnas ir storąją žarną.

Per plonąją žarną keliaujantis maistas toliau virškinamas, pagrindinės medžiagos iš čia patenka į visą organizmą.

Toliau maistas patenka į storąją žarną, kuri skirstoma į tris dalis: akląją (iš jos išeina kirmėlinė atauga), gaubtinę ir tiesiąją žarną.

Storoji žarna – paskutinė virškinimo sistemos dalis, prasidedanti nuo plonosios žarnos galo ir besibaigianti išange. Jos ilgis apie 1,5 m, spindis aklosios žarnos srityje 7-8 cm, kitose dalyse – 4—5 cm. Storojoje žarnoje turinys juda lėčiau negu plonojoje: nuo aklosios žarnos iki riestinės jis nukeliauja per 12 valandų. Dar reikia 6-8 valandų, kol turinys pasišalina iš organizmo išmatų pavidalu. Normalu, kai žmogus tuštinasi nuo 1 karto per 2 paras iki 2 kartų per vieną parą.

Terminas „kolorektalinis” apima apatinę virškinimo sistemos dalį, tai yra tiesiąją ir gaubtinę žarnos dalis. Čia iš maisto absorbuojamas vanduo ir maistinės medžiagos, šiose žarnos dalyse taip pat kaupiasi išmatos prieš pašalinant jas iš kūno. Vėžys gali išsivystyti bet kurioje iš storosios žarnos dalių ir vadinamas tiesiosios arba gaubtinės žarnos vėžiu (kitaip – kolorektaliniu vėžiu).

Kolorektalinis vėžys yra piktybinis navikas, augantis ant vidinės tiesiosios ar gaubtinės žarnos sienelių. Jis gali prasidėti nuo mažos ataugos, vadinamos polipu, kuris buvo diagnozuotas dar prieš kelerius metus. Tai nereiškia, kad kiekvienas polipas virsta naviku, tačiau aptiktą polipą geriausia pašalinti.

Kolorektalinio vėžio stadijos

Vėžio ligos stadijos parodo naviko dydį, parodo, kur navikas plinta, ar yra naviko metastazių. Gydytojams būtina žinoti naviko stadiją, nes nuo naviko išplitimo priklauso gydymo taktika.

Dažniausiai tikroji kolorektalinio naviko stadija nustatoma po to, kai navikas pašalinamas operuojant. Kolorektalinis vėžys skirstomas į 4 pagrindines stadijas: nuo mažo ir lokalaus (A stadija), iki išplitusio į gretimas struktūras (B ir C stadija) arba į kitus organus (D stadija). Kai navikinių ląstelių randama kituose organuose, procesas vadinamas metastaziniu vėžiu.

Dukes stadijavimo sistema

Dukes A – navikas yra tik storosios žarnos gleivinėje ir pogleivyje
Dukes B – navikas prasiskverbęs per žarnos sienelės raumeninį sluoksnį, bet nepažeidęs limfinių mazgų
Dukes C – navikas pažeidęs vieną ar kelis limfinazgius, esančius greta storosios žarnos
Dukes D – navikas pažeidęs kitus organus, pvz., kepenis, plaučius ar kt.

TNM stadijavimo sistema

T – nurodo naviko dydį ir tai, kaip giliai navikas pažeidęs žarnos sienelę
N – nurodo naviko išplitimą į limfmazgius
M – nurodo naviko išplitimą į kitus organus Jei po gydymo navikas vėl atsinaujina, tai vadinama naviko recidyvu.

Ligos simptomai

Dažniausi simptomai yra šie:

kraujas išmatose (gali būti nuo šviesiai iki tamsiai raudonos spalvos)
storosios žarnos veiklos pakitimai (viduriavimas ar viduriųužkietėjimas, ypač jei tuštinantis kraujuojama) be aiškios priežasties, trunkantys ilgiau nei 6 savaites
pilvo skausmai
anemija
svorio netekimas dėl neaiškios priežasties
pilnumo jausmas žarnyne po tuštinimosi
nepaaiškinamas didelis nuovargis

Kartais storosios žarnos vėžys gali sukelti žarnų nepraeinamumą. Šiuo atveju atsiranda pykinimas ar vėmimas, vidurių užkietėjimas, dieglių pobūdžio skausmai, pilvo pūtimas.

Žarnyno vėžys dažniausiai pasireiškia vyresniems nei 50 metų asmenims. Jei minėti simptomai atsiranda jaunesniems žmonėms, tai jų priežastis gali būti ir kiti negalavimai. Pvz., tai gali būti dėl dirgliosios žarnos sindromo, Krono ligos ar hemorojaus. Tačiau labai svarbu, kad nepamirštumėte, jog šie simptomai gali būti ir susirgus vėžio liga. Atsargumo dėlei kuo greičiau pasikonsultuokite su šeimos gydytoju.

Ligos diagnostika

Šeimos gydytojas, pasikalbėjęs su Jumis apie pagrindinius nusiskundimus bei apžiūrėjęs, gali Jus pasiųsti atlikti tyrimus, kurie padeda diagnozuoti kolorektalinį vėžį.

Pirmiausia Jums bus atliktas digitalinis tyrimas per rectum. Tai reiškia, kad gydytojas, siekdamas apčiuopti galimus pakitimus žarnos gleivinėje, užsimaus pirštinę ir pirštu apčiupinės jūsų tiesiąją žarną. Šis tyrimas kiek nemalonus, bet neskausmingas.

Gydytojas gali paprašyti atnešti savo išmatų, kurios bus ištirtos ieškant, ar jose nėra kraujo. Tai vadinamasis Hemocult testas.

Tam, kad būtų patikrinta bendroji Jūsų sveikatos būklė, šeimos gydytojas gali paskirti atlikti kraujo tyrimą bei krūtinės ląstos rentgeninį tyrimą. Kai kurie sudėtingesni tyrimai atliekami stacionaro sąlygomis, todėl, siekiant diagnozuoti ligos priežastį, keletą dienų gali tekti pagulėti ligoninėje.

Rektoskopija/sigmoidoskopija – tai paprastas storosios žarnos apžiūrėjimas, naudojant rektoskopą, trumpą siaurą chirurginį instrumentą su šviesos šaltiniu. Apžiūros metu pacientas guli ant šono susirietęs. Specialistas apžiūri, ar nėra pakitimų apatinės storosios žarnos dalies vidinėje sienelėje. Rektoskopu galima apžiūrėti tik tiesiąją žarną. Sigmoidoskopas kiek ilgesnis ir juo įmanoma apžiūrėti ne tik tiesiąją, bet ir riestinę storosios žarnos dalį. Jei randama pakitimų žarnos gleivinėje, šiais instrumentais galima paimti audinio gabalėlį ištyrimui.

Procedūros gali sukelti šiokių tokių nepatogumų, tačiau jos neskausmingos, po jų pacientas tuoj pat gali išvykti namo.

Kolonoskopija – panaši kaip jau aukščiau minėtos procedūra, kuriai atlikti naudojamas ilgas instrumentas, leidžiantis apžiūrėti visą storąją žarną. Ši procedūra trunka apie vieną valandą ir dažniausiai atliekama pacientui gulint ligoninėje. Kolonoskopijos metu visas žarnynas turi būti visiškai tuščias. Tai reiškia, kad kelios dienos prieš procedūrą reikia laikytis tam tikros dietos (valgyti produktus, kurie greitai pasišalina iš žarnyno), prieš procedūrą rekomenduojama išvalyti žarnyną vartojant vidurius laisvinančius vaistus. Siekiant, kad procedūros metu jaustumėtės kuo geriau, tikslinga prieš jąišgerti raminamųjų vaistų.

Procedūra atliekama pacientui gulint ant šono. Kadangi kolonoskopas sudarytas iš elastingų skaidulų, gydytojas,suleisdamas šiek tiek oro į žarnos spindį, lengvai įstums jį į žarnyną pagal storosios žarnos linkius ir galės apžiūrėti visą storosios žarnos gleivinę. Ši procedūra yra kiek nemaloni, bet raminamieji padės Jums geriau atsipalaiduoti ir leisti gydytojui gerai apžiūrėti žarnos gleivinę. Jei procedūra atliekama ambulatoriškai, dauguma pacientų po jos gali grįžti namo.

Bendroji savijauta po rentgeninio tyrimo paprastai nepablogėja, tačiau pacientas jaučiasi tvirčiau, kai į tyrimą jį palydi draugas ar giminaitis.

Procedūra, kai per rektoskopą, sigmoidoskopą ar kolonoskopą paimamas ištirti žarnos sienelės gabaliukas, vadinama biopsija. Procedūra, kai atliekant sigmoidoskopiją ar kolonoskopiją pašalinami polipai, vadinama polipektomija.

Irigoskopija – tai storosios žarnos ištyrimas naudojant rentgeno spindulius bei kontrastinį bario skystį (bario skystis rentgeno nuotraukose matomas kaip balta kontrastinė masė). Vieną dieną prieš tyrimą būtina gerai išvalyti žarnyną (išgerti vidurius laisvinančių vaistų bei daug skysčių), tyrimo dieną negalima nieko valgyti ar gerti. Labai svarbu laikytis šių rekomendacijų tam, kad būtų gerai matomi visi pakitimai storosios žarnos sienelėje.

Siekiant įsitikinti, kad žarnynas tuščias, prieš pat procedūrą atliekamas klizmavimas. Klizmavimu vadinama procedūra, kai, pacientui gulint ant šono, į jo tiesiąją žarną įkišamas vamzdelis, per kurį supilamas tam tikras kiekis vandens. Vandenį reikia stengtis išlaikyti žarnyne kelias minutes, po to išsituštinti klozete.

Rentgeno kabinete tokiu pačiu būdu kaip ir vanduo, pacientui gulint, į žarnyną suleidžiama kontrastinio bario skysčio bei oro, kuriuos pacientas turi išlaikyti žarnyne tol, kol gydytojas radiologas su rentgeno spindulių pagalba apžiūrės bario skysčio slinkimą per visą žarnyną ir galės aptikti pakitusias žarnos gleivinės vietas. Kadangi irigoskopija – nepatogus ir varginantis tyrimas, dažniausiai jis atliekamas pacientui gulint ligoninėje.

Po tyrimo praėjus dienai ar kelioms, išmatų spalva tampa balta – nereikia išsigąsti, tai baris pasišalina su išmatomis iš organizmo. Po tyrimo galima normaliai valgyti ir gerti. Baris gali sukelti vidurių užkietėjimą, todėl kelias dienas po tyrimo kartais tenka pavartoti lengvus vidurius laisvinamuosius vaistus.

Kaip nustatomas kolorektalinio vėžio išplitimas?

Diagnozavus žarnyno vėžį dažniausiai atliekami papildomi tyrimai, kuriais siekiama nustatyti vėžio išplitimą. Šie tyrimai padeda gydytojams parinkti optimaliausią gydymo taktiką. Pagrindiniai tyrimai, leidžiantys nustatyti vėžio išplitimą, yra šie:

Tyrimas ultragarsu. Šis tyrimas, kurį atliekant naudojama garsinio signalo vaizdinė informacija, padeda aptikti pakitimus pilvo ertmėje arba kepenyse. Tyrimo metu reikia atsigulti ant nugaros, pilvas patepamas specialiu geliu, gydytojas mažu davikliu (panašiu į mikrofoną), kuris skleidžia garsines bangas, vedžioja per visą pilvo sieną. Naudojamos ultragarso bangos atsimuša nuo įvairaus tankio audinių, garsas aidu konvertuojamas į vaizdinį signalą kompiuteryje, kurio ekrane atkuriamas organų, esančių pilvo ertmėje, vaizdas. Tyrimas visai neskausmingas ir trunka kelias minutes, jis naudojamas norint pažymėti naviko vietą, išmatuoti jo dydį, aptikti naviko metastazes kepenyse arba limfmazgiuose.
Kompiuterinė tomografija (KT skenavimas). Tai vienas iš rentgeninio tyrimo metodų, kai atliekama daug krūtinės ląstos, pilvo ar kitos kūno srities nuotraukų. Nuotraukų vaizdai patenka į kompiuterį, kuris sukuria tikslų vidaus organų išsidėstymo vaizdą. Kelias valandas prieš tyrimą rekomenduojama negerti ir nevalgyti. Jei tyrimas atliekamas naudojant kontrastines medžiagas (specialų dažą), kelias valandas prieš tyrimą reikia išgerti specialaus skysčio, kuris užtikrina gaunamų rentgeninių vaizdų kokybę. Prieš pat tyrimą į tiesiąją žarną įkišamas vamzdelis, per kurį suleidžiama kontrastinės medžiagos. Tai nėra maloni procedūra, bet ji užtikrina rentgeninių vaizdų kokybę. Pacientui patogiai atsigulus ant kompiuterinio tomografo stalo pradedamas tyrimas. Skenavimo procedūra nėra skausminga, tačiau ramiai išgulėti reikia apie pusvalandį, kol tomografas atlieka reikiamą skaičių nuotraukų. Po tyrimo galima tuoj pat grįžti namo.
Magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Šis tyrimas panašus į kompiuterinės tomografijos tyrimą, tačiau skiriasi tuo, kad jį atliekant naudojami magnetiniai laukai. Atliekant tyrimą reikia ramiai gulėti ant tam tikro stalo, esančio metaliniame cilindre, kurio abu galai atviri. Tyrimas visiškai neskausmingas ir trunka apie valandą. Šis tyrimas gali būti nemalonus tiems, kas bijo uždarų erdvių. Tyrimas padeda nustatyti naviko išplitimą, tyrimo metu gauta informacija padeda gydytojams pasirinkti gydymo taktiką. Magnetinio rezonanso tomografe esantis magnetas galingas, todėl prieš procedūrą būtina nusiimti visus metalinius daiktus. Šio tyrimo negalima atlikti asmenims, turintiems širdies stimuliatorius arba bet kokio tipo metalines kabutes, kurios buvo įtvirtintos operacijos metu.
Pozitronų emisijos tomografija (PET). Tai naujausias radiologinės diagnostikos metodas. Atliekant PET skenavimą naudojama gliukozė, žymėta specialiu nedidelio radioaktyvumo žymekliu. Tiriant matuojamas įvairių kūno vietų ląstelių aktyvumas (naviko vietoje ląstelių aktyvumas didesnis).Tyrimas atliekamas diagnozuoti metastaziniams pakitimams smegenyse, storajame žarnyne, limfinazgiuose. Gali padėti diferencijuoti navikinę infiltraciją nuo edemos bei pospindulinių pažeidimų. Pasaulyje šis tyrimo metodas nėra plačiai paplitęs dėl jo brangumo ir būtinybės gaminti specialius žymeklius ir antikūnus. Lietuvoje šios aparatūros dar nėra.
Kepenų izotopinis tyrimas (skenavimas). Atliekant šį tyrimą į rankos veną suleidžiamas nedidelis kiekis radioaktyviosios medžiagos. Po 20 min. specialiu aparatu skenuo-jamos kepenys, kuriose galima pamatyti pakitusias vietas, jei jų yra, t.y. naviko metastazes, kurios sukaupia didesnį nei normalus kepenų audinys radioaktyviosios medžiagos kiekį. Kadangi suleidžiama labai mažai radioaktyviosios medžiagos, ji nedaro jokios žalos žmogaus organizmui bei aplinkiniams. Pastaruoju metu šis tyrimas atliekamas retai.

Gydymo metodai

Būtina žinoti, kad yra labai didelė galimybė pasveikti, jei vėžys nėra išplitęs ir ligą pradedama gydyti anksti. Reikia žinoti ir tai, kad ne visiems, sergantiems kolorektaliniu vėžiu, gydymas būna vienodas. Gydymo pobūdis priklauso nuo daugelio veiksnių – vėžio dydžio, lokalizacijos, jo išplitimo, ląstelių tipo, paciento amžiaus beisveikatos būklės. Turint kokių nors klausimų apie gydymą, reikia nebijoti klausti gydančio gydytojo ar prižiūrinčios slaugytojos.

Pagrindinis kolorektalinio vėžio gydymo būdas – chirurgija. Kartais operacija gali būti derinama su radioterapija bei chemoterapija. Operacijos tikslas – pašalinti visą naviką, jei tai įmanoma.

Chemoterapija dažniausiai skiriama po operacijos. Chemoterapijos tikslas – sumažinti naviko atsinaujinimo tikimybę. Ji gali būti skiriama ir tais atvejais, kai diagnozuojamas vėlyvųjų stadijų navikas.

Radioterapija paprastai skiriama gydant tiesiosios žarnos vėžį, ji gali būti atliekama tiek prieš, tiek ir po operacijos. Kartais chemoterapija skiriama kartu su radioterapija, toks gydymas vadinamas chemospinduliniu.

Kartais vėlyvų stadijų kolorektalinis vėžys gali būti gydomas monokloniniais antikūnais. Gaubtinės žarnos vėžys gydomas kiek kitaip nei tiesiosios žarnos vėžys.

Tolesnis gydymas

Jei vėžys atsinaujina arba yra vėlyvųjų stadijų, pacientui gali būti skiriama chemoterapija arba radioterapija.

Kolorektalinis vėžys