Skip to content

Autizmas

Autizmas yra smegenų išsivystymo sutrikimas, kuris paprastai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą. Autizmo lemiami raidos sutrikimai apima tam tikrą spektrą, todėl liga pasireiškia skirtingai kiekvienam individui – gali būti susieta ir su švelnesniais ženklais bei simptomais. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai gali kalbėti, tuo tarpu kiti kalba sunkiai arba visiškai nekalba. Ne tokie sunkūs autistiško raidos sutrikimo atvejai diagnozuojami kaip įvairiapusis raidos sutrikimas arba Aspergerio sindromas.

Autizmas turi stiprų genetinį pagrindą, nors autizmo genetika yra sudėtinga, ir neaišku, ar sindromas yra paaiškinamas daugiau multigeno sąveikomis, ar priskiriamas prie retų genetinių pokyčių. Retais atvejais autizmo priežastis yra gimdymo metu patirtos traumos. Kiti priežasčių aiškinimai, pvz., skiepijimu vaikystėje, yra prieštaringi, pvz., vakcinų hipotezei trūksta įrodymų. Manoma, kad autizmą sukelia genetinio paveldėjimo ir aplinkos veiksnių derinys. Autizmo sindromu serga apytiksliai 6 iš 1000 žmonių. Berniukams sutrikimas nustatomas apytiksliai keturis kartus dažniau negu mergaitėms.

Autizmas paveikia daugelį smegenų dalių; kaip tai įvyksta, nėra iki galo išsiaiškinta. Tėvai paprastai pirmuosius ženklus pastebi po dvejų vaiko gyvenimo metų. Jei autizmas ar autizmo spektro raidos sutrikimas negydomas, daugelis autistų vaikų neišvysto pakankamų socialinių įgūdžių: jie gali neišmokti kalbėti ir deramai elgtis. Tik labai nedaug vaikų visiškai atsistato be jokio gydymo. Gera žinia yra tai, kad egzistuoja įvairūs efektyvios pagalbos būdai. Tačiau jų poveikis vaikams skirtingas: kai kurie metodai gali lemti didelį pagerėjimą, o kiti – beveik jokio. Nėra tokio gydymo metodo, kuris padėtų kiekvienam autistui. Priešingai nei buvo tvirtinama iki šiol, autizmas gali būti gydomas. Autistai gali vystytis ir tobulėti. Svarbu kuo anksčiau pradėti teikti jiems efektyvią pagalbą, gydyti ir ugdyti vaiką autistą. Kuo anksčiau šie vaikai gauna tinkamą pagalbą, tuo geresnės prognozės. Jų pažanga gyvenime tikriausiai bus kiek lėtesnė, bet jie tikrai galės gyventi laimingą ir vaisingą gyvenimą, sukurti šeimą, siekti išsilavinimo, karjeros.

Savybės

Autizmas yra labai kintantis smegenų išsivystymo sutrikimas, pasirodantis kūdikystėje ar vaikystėje, vėliau išliekantis pastovus, be remisijų. Simptomai tęsiasi ir sulaukus pilnametystės, tačiau dažnai būna kiek silpnesni. Vaikui vystantis nuo kūdikystės iki brandos, autizmas pasireiškia skirtingai. Autizmo raida taip pat priklauso nuo vaiko patiriamų išgyvenimų. Autistiškas vaikas mokosi ir keičiasi, tačiau ne visada norima kryptimi.

Kad vaikui būtų diagnozuotas autizmas, anomalus funkcionavimas turėtų pasireikšti šiose srityse:

Socialiniame bendravime (akių kontakto ir kūno kalbos stoka; bendraamžių draugystės stoka; spontaniško dalijimosi ir noro bendrauti stoka; socialinio – emocinio abipusiškumo stoka).
Komunikacijoje (kalbos išmokimas užtrukęs arba neprasidėjęs; kalba stereotipinė, pasikartojanti, išskirtinė; neišsivystę pokalbio įgūdžiai; neišsivystę vaizdavimo įgūdžiai, sunkumai kūrybiniuose žaidimuose).
Ribotame, stereotipiniame, pasikartojančiame elgesyje (susirūpinimu neįprastais užsiėmimais, manijomis; prisirišimu prie nefunkcinės rutinos ar ritualų; stereotipiniais, pasikartojančiais motorikos judesiais; susirūpinimu atskiromis daiktų dalimis).
Kiti paplitę aspektai (nėra būtini diagnozei):

sensorinio pajautimo nukrypimai;
mąstymo trūkumai;
emocinis paprastumas;
padidėjęs streso ar nerimo lygis.

Socialinis vystymasis

Socialinės sąveikos trūkumai skiria autizmo sindromą nuo kitų vystymosi sutrikimų.

Autistams pasireiškiantys kokybiniai socialinės sąveikos sutrikimai:

intuicijos stoka suprantant kitus žmones (kas neautistiškiems žmonėms beveik savaime suprantama);
kalbą lydinčių gestų, padedančių pabrėžti mintis, stoka;
sunkumai ar nesugebėjimas bendrauti su bendraamžiais (atitinkamai pagal protinį amžių, ir kai tam yra pakankamai galimybių), įskaitant abipusį dalinimąsi interesais, veikla bei emocijomis;
socialinio ir emocinio bendravimo stoka (silpnas arba sutrikęs atsakas į kito žmogaus emocijas, nesugebėjimas moduliuoti elgesį pagal socialinį kontekstą arba silpna socialinio elgesio, komunikavimo, emocijų integracija);
spontaniško siekimo dalintis su kitais žmonėmis (malonumais, interesais arba siekiais) stoka;
polinkis į nelankstumą ir griežtą tvarką daugelyje kasdienės veiklos situacijų (tai būdinga tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus);
būdingas savitas svyravimas į priekį ir atgal;
pažeista balso moduliacija.
Socialinės sąveikos pablogėjimas matomas anksti vaikystėje. Kūdikiai rodo mažiau dėmesio socialiniams stimulams, šypsenai; į kitus žiūri daug rečiau, dažnai nekreipia dėmesio į ištartą savo vardą. Pradedantys vaikščioti kūdikiai turi žymius socialinius nukrypimus: nemėgsta akių kontakto, dažnai susisiekia, valdydami kito asmens ranką. Trejų – penkerių metų autisto sindromą turintys vaikai dažnai nerodo socialinio supratimo. Ypač ankstyvoje vaikystėje gali būti specifinis prisirišimas prie neįprastų, dažniausiai kietų daiktų. Vaikams gali reikėti ypatingų nefunkcinio pobūdžio ritualų, gali pasireikšti specifinis susidomėjimas datomis, tvarkaraščiais ir kt. Autizmo sindromą turintys vyresni vaikai ir suaugę prasčiau atpažįsta veidus ir reiškia emocijas.

Priešingai paplitusiam įsitikinimui, autisto sindromą turintys vaikai nenori būti vieniši. Tačiau draugystės užmezgimas ir plėtojimas jiems yra sudėtingi. Vienišumo jausmo stiprumas autistams vaikams priklauso nuo draugysčių kokybės (ne draugų skaičiaus).

Dažnai laikoma, kad autistai yra agresyvūs ir linkę smurtauti, tačiau tai mažai sistemiškai tyrinėta. Riboti tyrimų duomenys rodo, kad protiškai atsilikusių vaikų autizmas yra susijęs su agresija, turto niokojimu ir įniršio priepuoliais. 2007 m. mokslininkai apklausė 67 tėvus, turinčius tokių vaikų su autizmo sindromu. Buvo pranešta, kad apie du trečdalius vaikų turėjo sunkių įniršio priepuolių periodus; ir apytiksliai vienam trečdaliui anksčiau yra buvusi pasireiškusi agresija su įniršio priepuoliais; šiems vaikams įniršio priepuoliai labiau būdingi nei turintiems kalbos sutrikimus. 2008 m. švedų mokslininkų atlikti 15 metų ir vyresnių asmenų, kuriems buvo diagnozuotas autizmas, tyrimai parodė, jog į sunkius nusikaltimus labiau linkę papildomų psichopatologijų (pavyzdžiui, psichozių) turintys asmenys.

Bendravimas

Maždaug nuo trečdalio iki pusės autistų neišvysto natūralios kalbos, kuri patenkintų jų kasdieninius bendravimo poreikius. Autistams būdingas blogas sinchroniškumas ir subtilaus sugebėjimo bendrauti trūkumas pokalbio metu, nelanksti kalbos išraiška ir kūrybingumo bei vaizduotės stoka mąstymo procesuose. Jie stokoja gestų, kurie padeda kitiems suvokti kalbėjimo mintį. Šiems vaikams būna pažeista balso moduliacija. Jų emocinė reakcija į kitų žmonių bandymus užmegzti kontaktą nepakankama.

Bendravimo skirtumai gali pasireikšti nuo pirmų gyvenimo metų: ankstyvoje vaikystėje pradeda vėliau guguoti ir eksperimentuoti su garsais, būdingi neįprasti bendravimo gestai, susilpnėjusi atsakomoji reakcija, kitokia balso struktūra. Dvejų, trejų metų amžiaus autizmo sindromą turintiems vaikams būdingi retesnis ir mažiau įvairus kalbėjimas (įskaitant priebalses, žodžius, ir žodžių junginius); jų gestai dažnai nėra suderinti su žodžiais. Šie vaikai rečiau ko nors prašo, dalinasi įspūdžiais ar išmėgina ką naujo, būdinga echolalija – kitų kalbėjimo atkartojimas. Asociacijų kūrimas, jungimas bei dėmesys yra būtinas žmogaus suvokimui bei funkcinei kalbai, ir šių savybių neturėjimas yra vienas iš autizmo sindromo skiriamųjų bruožų. Pavyzdžiui, vaikas gali pažiūrėti į rodančią ranką vietoj rodomo objekto, ir taip pat pats nepajėgti nurodyti objektų, siejamų su kalba ar kalbančiojo patirtimi. Turintys autizmo sindromą gali turėti sunkumų su vaizduotės reikalaujančiais užsiėmimais bei minčių vaizdinių išreiškimu kalba.

Pasikartojantis elgesys

Autizmo sindromą turintys žmonės dažnai pasižymi ribotu, stereotipiniu bei pasikartojančiu elgesiu, kurio formos yra:

Stereotipija (angl. stereotypy) – beprasmis judėjimas, toks kaip rankos plaikstymas, galvos sukinėjimas, viso kūno sūpavimas.
Įtraukiantis elgesys (angl. compulsive behavior) – tikslingas elgesys, paprastai laikantis tam tikrų taisyklių (pavyzdžiui, daiktų rikiavimas).
Tapatiškumas (angl. sameness) – pasipriešinimas pokyčiams (pavyzdžiui, primygtinis reikalavimas, kad baldai nebūtų perstumdyti).
Rituališkas elgesys (angl. ritualistic behavior) – kasdieninio veiksmo atlikimas kiekvieną kartą tuo pačiu būdu (pavyzdžiui, neįvairi mityba ar ta pati apranga). Ši forma glaudžiai susijusi su tapatiškumu, siūloma šias dvi elgesios formas klasifikacijoje sujungti.
Suvaržytas elgesys (angl. restricted behavior) – susitelkimo, domėjimosi ar aktyvumo ribotumas (pavyzdžiui, susidomėjimas vienintele televizijos programa ar žaislu).
Susižalojimo elgesys (anlg. self – injury) – veiksmai, kuriais kenkiama sau, pvz., įsikandama. 2007 m. mokslininkai pranešė, kad savęs žalojimas būdingas apytiksliai 30 % vaikų su autizmo sindromu.
Atrodo, nėra specifinio elgesio, kuris būtų būdingas tik autizmui, bet šiam sindromui būdinga veiksmų visuma, kuri lemia pasikartojančio elgesio sunkumą.

Kiti simptomai

Autistams gali būti būdingi papildomi simptomai. Jie nepriklauso diagnozuotai ligai, tačiau gali paveikti asmenį ir šeimą.

1.Apytiksliai 0,5-10 % autistų turi neįprastų gebėjimų, nuo gebėjimo įsiminti smulkmenas iki neįprastai retų talentų.
2.Neįprastas reagavimas į sensorinius stimulus taip pat yra paplitęs tarp autistinių vaikų. Tačiau nėra jokio įrodymo, kad šie simptomai atskiria autizmą nuo kitų vystymosi sutrikimų.
3.Neįprasti valgymo įpročiai būdingi trims ketvirčiams vaikų su autizmo sindromu (tai anksčiau buvo vienas iš pagrindinių požymių, nustatant autizmo sindromą). Išrankumas yra dažna problema, nors valgymo ritualai ir maisto atsisakymas taip pat yra būdingas;
4.Žinoma, kad miego problemos būdingos vaikams su vystymosi sutrikimais. Autistiniai vaikai taip pat susiduria su sunkumu užmigti, dažnais pabudimais. Pagal 2007 m. duomenis apie du trečdalius vaikų su autizmo sindromu turi miego sutrikimų.

Hipotezės

Iki šiol nėra žinoma kas sukelia autizmą. Manoma, kad tai yra genetinio paveldėjimo ir aplinkos veiksnių derinys. Genetinį paveldėjimą įrodo tai, kad šis sutrikimas labiau paplitęs tarp berniukų, bei monozigotinių dvynių tyrimai. Konkretūs genai, nulemiantys autistiškumą, dar nenustatyti.

Aplinkos poveikis dar nėra tiksliai nustatytas, nors yra pastebėtas didesnis autistiškų vaikų procentas vietovėse, užterštose sunkiaisiais metalais (ypač gyvsidabriu). Pradžioje buvo manoma (Leo Kanerio hipotezė), kad autistiškumą nulemia tėvų socialinė padėtis ir emancipuotos, pernelyg į darbus panirusios ir mažai emocinio dėmesio rodančios mamos. Ši hipotezė jau seniai paneigta, tačiau kaip prietaras ji vis dar gaji ir galima ją išgirsti net iš specialistų.

Šiuo metu labai daug kalbama apie skiepų poveikį. Mat gana dažnai autizmas pasireiškia būtent po skiepijimo. Nors nemažai gimdytojų tvirtina, kad jų vaikas tapo autististišku kaip tik po skiepų, dauguma mokslininkų ir medikų teigia, kad tai neįmanoma (jų atliekami tyrimai neranda ryšio tarp skiepų ir autizmo.) Šią situaciją iš dalies paaiškintų hipotezė, kad autizmą gali sukelti mitochondrinė liga, kuri, vaiką paskiepijus, gali pasunkinti vaiko būseną ir sukelti autizmą. Mitochondrinių ligų asociacijos teigimu, šią ligą turi vienas iš 200 asmenų.

Tyrinėjant autistiškus vaikus pastebima visa eilė šį sutrikimą lydinčių problemų. Dažni miego sutrikimai. Gana būdingos epilepsijos. Gana dažnos alergijos. Būdingi rezorbcijos sutrikimai (sutrikusi plonųjų žarnų veikla), dėl kurių jie nesugeba pasisavinti reikalingų medžiagų ir pašalinti kenksmingas. Galimi autoimuniniai sutrikimai (imuninė sistema ima naikinti smegenis). Jie dažnai turi suvokimo sutrikimų – neteisingai suvokiama informacija, ateinanti iš juslių (problemos su klausa, rega, lietimu ir pan.). Tiriant modernia aparatūra pastebimi pilkosios ir baltosios medžiagų santykio skirtumai galvos smegenyse (būdingi menkesni ryšiai tarp atskirų smegenų sričių).

Statistika

Šio sutrikimo statistika nėra gerai žinoma. Yra kelios šalys, kuriose egzistuoja patikimi statistiniai duomenys (JAV, Didžioji Britanija), tačiau kitose jų paprasčiausiai nėra. Oficialiai laikoma, kad autizmas pasitaiko 0,6 – 0,2 % vaikų. Šis procentas skirtingas kiekvienoje šalyje ir vietovėje. Neretai atlikus nuodugnesnį tyrimą išryškėja didesnis procentas. Štai paskutiniai 2007-2008 metų tyrimai Amerikoje ir Anglijoje jau pateikia 1,4 – 1,7 procento lygį. Autizmas 2-4 kartus dažnesnis tarp berniukų nei mergaičių.

Vienintelis tyrimas Lietuvoje buvo atliktas 1999 metais Vilniaus mokyklose. Jis parodė, jog autistiški vaikai sudaro 0,12 %. Taip pat paaiškėjo, kad didelė dalis vaikų nebuvo diagnozuoti, tad sužinojo turintys šį sutrikimą tyrimo metu. Tad jei Lietuvoje ir būtų kokia nors oficiali statistika, ji neatspindėtų realios situacijos.

Istorija

Autizmas pirmą kartą buvo aprašytas 1943 metais JAV gydytojo Leo Kanerio ir beveik tuo pat metu Austrijos gydytojo Hanso Aspergerio (panašiu laiku šis sutrikimas buvo pastebėtas ir Rusijoje). Įdomu yra tai, kad Kanerio įsitikinimu, tokių vaikų iki tol nėra buvę – nei jis, nei jo kolegos nieko panašaus nebuvo matę. Tad peršasi hipotezė, kad autizmas atsirado (arba pradėjo labiau plisti) kažkur apie 1931 metus (būtent tada gimė Kanerio ir Aspergerio pacientai). Tačiau kaip yra iš tikrųjų nėra išsiaiškinta.

Vėliau tyrinėjant šį sutrikimą buvo išskirta visa grupė panašių sutrikimų, kurie dabar yra apjungti po vienu autizmo spektro vardu ir kitaip yra vadinami įvairiapusiais raidos sutrikimais. Į šią grupę įeina:

Vaikystės autizmas;
Atipiškas autizmas;
Rett’o sindromas;
Dezintergaciniai vaikystės sutrikimai;
Hiperaktyvus sutrikimas (susijęs su protiniu atsilikimu ir stereotipiniais judesiais);
Asperger’io sindromas;
kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai;
nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas.
Gana didelę įtaką autizmo tyrimams ir požiūriui padarė iki šiol nepaaiškintas autizmo atvejų daugėjimas (Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 1990 metų diagnozuotų vaikų skaičius išaugo apie dešimt kartų). Kalbama net apie epidemiją. Amerikoje autizmas jau ne vien specialistų ar autistiškų vaikų tėvų, bet ir visos visuomenės pokalbių tema: apie autizmą kalba politikai, kuriami filmai, komiksai. Autistiškus vaikus mokomi atpažinti policininkai, socialiniai darbuotojai.

Perspektyvos

Nors šis sutrikimas yra žinomas daugiau nei 60 metų, kol kas jis nėra gerai ištyrinėtas. Vilties teikia paskutiniu metu labai smarkiai finansuojami autizmo tyrimai JAV. Tikimasi greitu laiku nustatyti genetinį autizmo pagrindą. Kiek sunkiau yra su aplinkos poveikiu – jo tyrinėjimams, kaip kad neseniai yra vienoje savo kalboje pasakiusi Hillary Clinton, daroma politikos įtaka (farmacijos bei atsakingų už aplinkos užterštumą kompanijų).

Autizmas yra vis dažniau diagnozuojamas sutrikimas. Mokslininkai šį sutrikimą vadina mūsų civilizacijos kasyklų kanarėlėmis – vaikai turintys genetinį polinkį į autizmą pirmieji pajunta tai, kas kenkia visiems žmonėms. Belieka tikėtis, kad bus laiku išsiaiškinta ir sustabdyta tai, kas atima šiems vaikams galimybę bendrauti.

Autizmo simbolis

Dėlionės raštas juostelėje simbolizuoja autizmo sutrikimo keliamą problemą. Skirtingos spalvos ir formos reiškia skirtingus žmones susiduriančius su šiuo sutrikimu ir paties sutrikimo sudėtingumą. Juostelės spalvų ryškumas yra vilties šviesa.