Raumenų tonusas

Kas yra raumenų tonusas? Raumenų tonusu medicinoje vadi­ namas nevalingas raumenų įtempimas. Raumenų tonusas arba įtem­pimas reikalingas išlaikyti kūnui tam tikroje padėtyje, pvz., sėdė­ ti tiesia nugara, pakelta galva. Taip pat raumenų įtempimas (arba to­nusas) būtinas atlikti tikslingus judesius, pvz., pakelti ranką, atsitūp­ti, atsistoti. Tada vienų raumenų įsi­ tempimas (arba tonusas) sumažė­ ja ir raumuo pailgėja, kitų raume­nų tonusas padidėja, jie susitraukia ir sutrumpėja. Dėl šių kitimų galime atlikti tikslius judesius. Visi žmonės turi vienokį ar kitokį tonusą. Nor­maliu raumenų tonusu laikomas toks raumenų įtempimas, kuris už­tikriną gerą motorinę raidą, norma­lią pozą ir pilnaverčius judesius. Tonusą valdo smegenys Raumenų tonusą valdo žmogaus smegenys. Jos nuolatos siunčia signalus („įsakymus“) kiekvienam raumeniui, tiek ramybėje, tiek atlie­ kant judesius. Tie signalai nukeliau­ ja dėl nervų-jie lyg elektros lai­dai nuo „energijos generatoriaus“ (smegenų) iki „lemputės“ (raume­nų).

Sutrikus bet kuriai šios iš tiesų labai sudėtingos grandinės gran­džiai, sutrinka ir raumenų tonu­sas. Priklausomai nuo ligos, raumenų tonusas gali būti pernelyg didelis, pernelyg žemas arba nestabi­lus ir kintantis. Dažniausiai tai būna susiję ir su sutrikusia vaiko moto­rine raida. Todėl raumenų tonu­ sas yra vienas iš svarbių ir informa­ tyvių sutrikusios smegenų, nervų ar raumenų veiklos požymių, nes tik sveikos smegenys, sveiki nervai ir sveiki raumenys sugeba palaiky­ti normalų raumenų įsitempimą ir užtikrinti tobulus mūsų judesius ir gražią pozą.

Kaip nustatyti, ar tonusas geras?

Raumenų tonusą gydytojai nustato tikrindami pasyvų raumenų pasipriešinimą greitam galūnės judesiui – lenkimui ir tiesimui. Daugu­ma buvusių pas neurologą matė, kaip jis greitais judesiais lankstė jūsų vaikučio kojytes ir rankytes, kad pajustų ir suprastų raumenų pasipriešinimo jėgą, o kitaip tariant – raumenų tonusą. Patyręs gydyto­ jas žino, koks tonusas yra norma­lus atitinkamo amžiaus vaikui. Ge­riausiai tai žino vaikų neurologai. Tačiau šis metodas nėra vieninte­ lis raumenų tonusui įvertinti. Rau­ menų tonusas atsispindi ir vaiko (o taip pat ir suaugusiojo) padėtyje ir judesiuose. Kartais gydytojui trum­ po vienkartinio vizito metu gali būti sunku įvertinti vaiko raume­nų tonusą lankstant jo galūnes, nes tai gali būti apgaulinga ir netikslu, jei vaikas verkia (tada padidėja rau­menų tonusas, vaikas būna įsitem­pęs, priešinasi) arba atvirkščiai -jei vaikutis yra vos tik pabudęs iš mie­go (mieguisto vaiko raumenų tonusas yra mažesnis, jis gali atrodyti glebus, pernelyg atsipalaidavęs).

Taigi raumenų įtempimą (tonusą) galime pajusti stebėdami ar laikydami kūdikį įvairiose padėtyse – paėmus už pažastų (esant žemam raumenų tonusui galva lyg „paskęsta“), sodinant ir pasodinus,„pakabinus“ pilvuku ant savo rankos.

Didesnių vaikų (o taip pat ir suaugusiųjų) raumenų tonusą ga­lima net„pamatyti“ stebint, kaip jie sėdi, kaip eina, kaip stovi, kaip juda. Pastebėkite, vienas žmogus eina tiesus kaip styga, tiesus atsisė­da, tiesus sėdi. Kitas įsliūkina, o at­ sisėdęs susmunka. Akivaizdu, kad pirmojo tonusas aukštesnis, o antrojo – žemesnis. Turbūt tokie jie buvo ir vaikystėje. Jų judesiai nesutrikę, jie sveiki, abu jie, mediciniškai kalbant, normos variantai.

Geriausiai pamatys gydytojas

Ar mama pati gali pasitikrinti, koks jos kūdikio raumenų tonusas – per didelis ar per mažas? Vargu, ne­ bent ji yra gydytoja-vaikų neurologė. Bet ir šiuo atveju tai nebus labai objektyvu, nes vaikas juk savas, gali nugalėti pasąmoningas noras ne­matyti problemos arba padidėjęs nerimas matyti sutrikimus ten, kur jų nėra. Taigi mama įvertinti raumenų tonusą ir nustatyti jo sutrikimą paprastai pati negali.Tai geriausiai gali padaryti gydytojas vaikų neurologas, todėl iškilus kokiai nors abejonei tikrai verta pasikonsultuo­ti su šiuo specialistu.

Ar problema ne išpūsta?

Raumenų tonusas yra viena iš galybės žmogaus kūno savybių ir svei­kiems žmonėms tai nesukelia jokių klausimų ar tuo labiau problemų. Tačiau žinia apie sutrikusį tavo vai­kučio tonusą, o kartu galbūt ir kiek sutrikusį jo vystymąsi gali būti labai trikdanti. Tuoj pat iškils prieš akis žinomas cerebrinio paralyžiaus atvejis, kai kūdikiui nuo pirmųjų mėne­ sių buvo nustatytas padidėjęs rau­menų tonusas, o vėliau ryškėjo ir raidos problemos. Galbūt kas prisi­mins pažįstamų vaiką, kuriam gy­dytojai nustatė labai mažą raume­nų tonusą, o vėliau patikslino įgim­tos nervų ar raumenų ligos diagnozę. Štai kodėl vieni iš dažniausių klausimų vaikų neurologams – apie raumenų tonusą. Galbūt ši tema ir šiek tiek išpūsta – iš baimės, iš dide­lio nerimo, o galbūt iš neatsargiai pasakytų gydytojų žodžių, kad „raumenų tonusas kiek sutrikęs (dido­kas ar mažokas, ar kintantis), reikia pastebėti“.

Liga ar ne liga

Nustačius sutrikusį raumenų to­nusą, iškyla vaiko raidos sutrikimo grėsmė, o jos sunkiausias variantas yra cerebrinis paralyžius. Cerebrinis paralyžius pasitaiko vienam iš 400-500 kūdikių. Tai nėra labai dažnai, bet ir nėra retenybė. Vis dėlto kūdi­kių raumenų tonuso sutrikimų pa­sitaiko gerokai dažniau nei cerebri­nio paralyžiaus atvejų, vadinasi, di­džioji jų dalis arba praeina savaime arba po mankštos ir masažo kursų, nors baimės, nerimo ir mamos ašarų per tuos kelis mėnesius sukelia labai daug. Kartais net labai patyręs specialistas, pirmaisiais kūdikystės mėnesiais matydamas kiek sutrikusį raumenų tonusą, negali tiksliai prognozuoti tolesnės vaike­lio raidos ir būsimų problemų ar sa­ vaiminio jų nebuvimo. Tada tenka apsilankyti po mėnesio kito, kartais atlikti keletą mankštos, masažo kur­sų ir vėl iš naujo įvertinti esamą vai­ko būklę, o ypač jos keitimąsi jam augant. Ar tai normos variantas, lemtas genetiškai užkoduotos vaiko prigimties, ar tai liga, dažniausiai būna aišku vaikui artėjant metukų link, o dažnai jau ir įžengus į antrą­jį pusmetį. Taigi pirmasis pusmetis dažnai būna stebėjimo, mankštų, o kartais ir neramaus laukimo metas. Antraisiais metais ir vėliau daž­niausiai jau būna viskas aišku – vai­ kas sveikas, bėgioja, žaidžia, moko­si kalbėti ir bendrauti arba turi jau nustatytą raidos sutrikimą, kurį toliau gydo. Štai kodėl raumenų to­nuso vertinimas yra labai svarbus pirmaisiais metais, o vėliau praran­da aktualumą.

Per žemas ir per aukštas?

Dažnai klausiama, koks tonusas yra blogesnis – per žemas ar per aukštas. Kuris geresnis? Jei raumenų to­nuso sutrikimas yra patologinis, su­ sijęs su sutrikusia raida ir vienokia ar kitokia smegenų, nervų ar raume­nų liga, tada tai nėra gerai bet ku­riuo atveju, ir prognozė gali būti nusakyta tik individualiai ištyrus ir įver­tinus vaiką. Jei tai yra normos vari­antai, tada abu geri. Jei vaiko raidai kiek besiskiriantis nuo vidutinio rau­menų tonusas netrukdo, tada nėra problemos. Dažnai didesnį raumenų tonusą turintys kūdikiai greičiau sėdasi, stojasi, eina, būna aktyvesni, judresni, nors ir dažnai dirglesni, jautresni, o žemesnio raumenų to­ nuso vaikai būna lėtesni, ramesni, jų raida gali būti kiek lėtesnė.

Mamos klausia – ar tas kūdikis, kurio raumenų tonusas yra per ma­žas, ir užaugęs bus glebus, nesportiškas? O tas, kurio raumenų tonusas per didelis, užaugęs bus įsitempęs, „suspaudęs kumščius? Dažnai, taip. Dažnai tai genetiškai lemta savybė, lydinti žmogų visą gyvenimą. Bet tai juk nėra liga. Net niekas negalėtų pasakyti, kaip geriau, kaip gražiau.

Ne visi nukrypimai nuo normos yra reikšmingi

Galima būtų pajuokauti, kad mo­derni šiuolaikinė medicina yra šių dienų „mada“. Gydytojai net kartais tarpusavy pajuokauja, kad „svei­kas žmogus – tai nepakankamai iš­ tirtas pacientas“. Daugelį žmonių, o taip pat ir vaikų, vien nuodugniai apžiūrėjęs,„stropus“ gydytojas ap­tiks nukrypimų nuo normos, o atli­ kus gausybę tyrimų, galimybė rasti kokį nors nukrypimą dar labiau padidėja. Tik, laimei, ne visi nukry­pimai nuo normos yra reikšmin­ gi ir turi pasekmių. Tai pasakytina ir apie raumenų tonusą. Gydytojų ži­nios vis tobulėja, gausėja kliniki­ nių tyrimų, informacijos apie įvai­ rias retas ligas, apie kurias dar prieš 50 metų nebuvo žinoma. Siekiama ligas diagnozuoti kuo ankstesnė­se jų stadijose, vos pasirodžius pir­miems simptomams, o juk tie simp­tomai, dažniausiai yra labai nespecifiški. Įtarus kokios nors ligos ga­limybę, siekiama imtis visų galimų prevencijos ir ankstyvo gydymo priemonių. Tokiu būdu dalis žmo­nių yra tiesiog išgelbėjami nuoto­ lesnių dažnai grėsmingų pasekmių, užkertamas kelias ligai progresuo­ti, bet neišvengiamai dalis žmonių gali būti ir išgąsdinami be reikalo. Manau į tai reikėtų ir žiūrėti moder­niškai – mes norime preciziškos di­agnostikos, norime adekvataus gy­dymo ir profilaktikos, norime pada­ ryti viską dėl savo vaikų, todėl visa­da paklauskime specialisto nuomo­nės, nesijaudinkime, jei mūsų vai­kelį gydytojas nori patikrinti dar kartą po mėnesio, jei skyrė masažą ir mankštą kaip galimo raidos sutrikimo prevenciją.