Skip to content

Deformuojantis osteoartritas arba osteoartrozė

Deformuojančiu osteoartritu vadinami degenaraciniai-distrofiniai sąnarinių kremzlių, sąnarinių kaulų galų ir jungiamojo audinio pakitimai. Kai degeneracinis procesas pažeidžia vien kremzles, liga vadinama osteochondropatija. Dažnai besivystantis patologinis procesas pakenkia ir kremzlėms, ir kaulams.

Patologinė anatomija. Dėl kremzlių distrofinių pakitimų sąnarinis tarpas susiaurėja. Kaulinės sąnarių dalies patologija apibūdinama uzųracija ir kaulinių plokštelių, siekiančių epifizių akytąją medžiagą, pakenkimu. Užkremzlinėje zonoje vystosi sklerozė, sąnariniai paviršiai suplokštėja. Greta degeneracinių būna ir proliferacinių pakitimų. Suplokštėjusiu epifizių kraštuose tarpsta kaulinė medžiaga, išauga osteofitai, kartais snapo formos. Reaktyviniams pakitimams priklauso ir eksudaciniai bei uždegiminiai vyksmai. Sergant osteoartroze, sąnarių ankilozės nesti.

Etiologija ir patogenezė. Osteoartroze yra pagyvenusių žmonių liga. Tam tikrą priežastinę reikšmę gali turėti sąnarius maitinančių kraujagyslių aterosklerozė. Tačiau aterosklerotinių ir osteoartrotinių pakitimų koreliacija nėra pakankamai, akivaizdi. Pagrindinę reikšmę turi per ankstyvas sąnarių susidėvėjimas, sąnarinių paviršių funkcinis pakenkimas, nulemiantis eilę reaktyvinių poslinkių. Per ankstyvas sąnarių susidėvėjimas susijęs su mitybos sutrikimu, įgimtu sąnarių nepilnavertiškumu ir funkciniais pakenkimais. Saikingas krūvis vaikystėje ir jaunystėje padeda sąnariams vystytis ir užsigrūdinti; pagyvenusiems žmonėms per aktyvi funkcija, mikrotraumos greitina sąnarių susidėvėjimą. Sąnarinių kremzlių distrofija atveria vartus kaulų destrukcijai, uzurų ir sklerozės vystymuisi. Sąnarinių paviršių pažeidimas nulemia eilę reaktyvinių reiškinių, jų tarpe uždegiminius ir proliferecinius vyksmus. Kai senstant kūno svoris gerokai pakyla, perkraunami sąnariai, o tai skatina osteoartrozės vystymąsi. Aptukę asmenys, kurie dirba stovėdami, greičiau suserga kojų sąnarių osteoartroze.

Mezgėjoms anksčiau pažeidžiami rankų pirštų sąnariai. Osteofitai, augdami iš abiejų priešais esančių kaulų kraštų, sudaro papildomą paviršių, naują atramą, kiek pavaduojančią pažeistus sąnarinius paviršius. Jie vystosi pakenktuose sąnariuose ir daugiausia pažeistuose sąnarių kraštuose. Iš rankų sąnariu mikrotraumos daugiausia pažeidžia distalinius pirštų sąnarius, ir čia anksčiausia išryškėja osteoartrozė. Esant spondilioartrozei, osteofitai vystosi įlenktuose slankstelių kraštuose, kurie atlaiko pagrindinį kūno svorį. Taigi, osteofitai yra patologinės adaptacijos pasireiškimas.

Nors liga vadinama osteoartritu, bet esminiai patanatominiai pakitimai yra ne uždegiminės kilmės. Tačiau prie sąnarinių paviršių degeneracinių, atrofinių ir proliferacinių poslinkių, veikiant mikrotraumoms, hiperfunkcijai, nusišaldymui ar kitiems žalingiems faktoriams, gali prisidėti reaktyvinių, eksudacinių ir inflamacinių procesų. Taigi, osteoartrozės pagrindu išsivysto antrinis osteoartritas.

Klinika. Osteoartrozės simptomatologija ir eiga priklauso nuo proceso išplitimo. Liga gali pažeisti tik pavienius sąnarius, jų grupes arba daugelį sąnarių. Iš pradžių patologinis procesas gali būti tik viename sąnaryje; vėliau pažeistų sąnarių skaičius didėja. Kartais jau ligos pradžioje nedideli pakitimai būna daugelyje sąnarių. Bendriesiems simptomams priklauso sąnarių skausmas, braškėjimas, deformacija ir sumažėjęs judrumas. Eritrocitų nusėdimas nepagreitėja, leukocitų nepadaugėja, temperatūra nepakyla, disproteinemijos nesti. Tačiau šie rodikliai laikinai gali pasikeisti, prisidėjus antriniam sąnarių uždegimui.

Diagnozė. Osteofitai ir uždegiminių reiškinių nebuvimas padeda šią ligą atskirti nuo reumatoidinio poliartrito. Sunkiau diferencijuoti, kai prisideda antrinis uždegimas. Diagnozuoti padeda tai, kad osteoartrito atveju nebūna širdies ir kitų vidaus organų pažeidimų. Gydant uždegiminis procesas per vieną kitą mėnesį aprimsta.

Gerybiniu lėtiniu distrofiniu poliartritu serga kalnakasiai, sunkiai dirbantieji, baleto artistai. Dėl fizinio perkrovimo atsiranda sąnarių ir raumenų skausmas, kai kurie distrofiniai sąnarinių paviršių pakitimai. Rentgenu tiriant, pakitimų nenustatoma. Pašalinus ligos priežastį, pakitimai atsistato.

Deformuojanti spondilioartrozė ir tarpslankstelinė osteochondrozė.

Dėl degeneracinių tarpslankstelinio disko pakitimų sumažėja jo aukštis ir kremzlinio audinio elastingumas bei buferinės savybės. Pakitus kremzlėms, pažeidžiamos kaulinės plokštelės ir slanksteliai. Didėja osteoporozė, kiek sutrumpėja slanksteliai, išauga osteofitai. Spondilioartrozė gali būti kaklo, krūtinės ir strėnų srityje. Dėl fiziologinės kifozės krūtinės srityje daugiausia apkraunama priekinė slankstelių dalis, todėl joje anksčiau išryškėja tiek kremzlinės, tiek ir kaulinės stuburo dalies degeneraciniai pakitimai. Priekiniam tarpslanksteliniam tarpui siaurėjant, vystosi senatvinė kifozė.

Ligoniai skundžiasi skausmu stuburo srityje, padidėjančiu nuo darbo ir stuburo judesių. Dėl nervų šaknelių dirginimo ar spaudimo, be skausmo, gali būti parastezijos, jautrumo sutrikimai. Kaklo slankstelių osteoartrozė pasireiškia galvos svaigimu, pakaušio ir stuburo skausmu, spengimu ausyse ir kt. Krūtinės srities osteoartrozė pasižymi nedaugeliu subjektyvių reiškinių, tuo tarpu juosmens srities pažeidimo atvejais gali būti ryški liumbalgija ir išialgija. Skausmą gali nulemti minkštiminio branduolio (nucleus pulposus) išvarža, nedidelės tarpslankstelinio kanalo disko išvaržos ir kiti veiksniai. Disko išvarža yra viena dažnesnių išialgijos priežasčių.

Ligai būdingas stuburo lankstumo sumažėjimas. Diagnozė nustatoma, tiriant rentgenu. Slankstelių osteoporozė, sąnarinių tarpų susiaurėjimas, sąnarinių paviršių nelygumas, osteofitai, antrinė slankstelių dislokacija turi nemažą diagnostinę reikšmę.

Klubo sąnario osteoartrozės atvejais susiaurėja sąnarinis tarpas, išauga osteofitai. Klubikaulio galva suplokštėja, įgauna grybo formą. Galvos subchondrinėje dalyje sklerotinių pakitimų fone išryškėja įvairios apimties kaulinio audinio praretėjimas ir cistos.

Iš pradžių esti nedaug nusiskundimų, vėliau sąnario srityje atsiranda skausmas, kuris persimeta į strėnas ir šlaunį. Skausmas didėja vaikščiojant, ypač kopiant laiptais. Sumažėja sąnario judrumas, iš pradžių — rotacija į vidų ir į išorę, vėliau — abdukcija ir fleksija. Diagnozė nustatoma rentgenografijos būdu.

Gydymas. Daugiausia taikomos simptominės priemonės. Teigiamai veikia kurortinis gydymas, diatermija, purvo, parafino ar ozokerito kompresai, ultragarso procedūros, mineralinės vonios. Gali padėti masažas, fizkultūra ir kitos fizioterapinės priemonės. Ligoniai gali vaikščioti ir dirbti lengvą darbą. Išryškėjus antriniam uždegimui, būtinas lovos režimas, indikuojami antireumatiniai preparatai. Sunkaus klubo sąnario pažeidimo atvejais taikomas ir chirurginis gydymas.

Reikia išaiškinti osteoartrozę skatinančias priežastis. Jei liga susijusi su aptukimu, dieta ir svorio sumažinimas turi nemažą reikšmę. Kai sąnarių pažeidimas priklauso nuo profesinių mikrotraumų, laiku pakeitus darbą, galima labai sulėtinti ligos vystymąsi.

Profilaktika. Savalaikis sąnarių perkrovimo pašalinimas sumažina ankstyvo susidėvėjimo pavojų. Atsiradus pirmiesiems kojų sąnarių osteoartrozės simptomams, rekomenduojama mažiau vaikščioti, stovimą darbą pakeisti sėdimu. Gresiant pirštų sąnarių pakenkimui, reikia vengti rankų nušalimo, sunkesnio fizinio darbo.