Kas yra cerebrinis paralyžius?
Yra keletas cerebrinio paralyžiaus apibūdinimų:
Cerebrinis paralyžius – raidos sutrikimas, pasireiškiantis kūno padėties, judėjimo ir pusiausvyros sutrikimais, atsiradusiais dėl smegenų dalių, kontroliuojančių raumenų veiklą ir valingus judesius, pažeidimo. Jis yra dažniausia vaikų judėjimo negalios priežastis.
Cerebrinis paralyžius – pastovus, bet besikeičiantis padėties ir judesio sutrikimas, atsiradęs dėl nesubrendusių smegenų pakenkimo. (Bax, 1964). Žodis cerebrinis reiškia galvos smegenis, paralyžius – raumenų silpnumą. Taigi cerebrinis paralyžius – tai raumenų silpnumas dėl nesubrendusių galvos smegenų pakenkimo. Jis diagnozuojamas ankstyvojo amžiaus vaikams.
Cerebrinis paralyžius – raumenų valdymo sutrikimas, kurio metu sutrinka vaiko judėjimas (gulėjimas, sėdėjimas, vartymasis, vaikščiojimas). Pakenkta smegenų dalis, atsakinga už organizmo judesius, siunčia klaidingus signalus raumenims, dėl ko raumenys būna labai įtempti arba suglebę. Raumenų pakenkimas pasireiškia raumenų tonuso pakitimais.
Cerebrinis paralyžius yra lėtinis neurologinis neprogresuojantis sutrikimas, tai reiškia, kad vaiko būklė neblogėja, tik, vaikui augant, dėl kaulų – raumenų sistemos ypatumų ir raumenų įtempimo sutrikimų, kinta. Jis gali būti įvairaus sunkumo laipsnio. Cerebrinio paralyžiaus sunkumas priklauso nuo smegenų pakenkimo dalies ir jo dydžio. Vaiko raumenų tonusas gali būti žemas ar didelis, susijęs su pusiausvyros ir koordinacijos problemomis ar be jų ir pan.
Išsivysčiusiose Vakarų šalyse cerebrinio paralyžiaus dažnumas – 2,5-3,0 – 1000 naujagimių, tai yra iš tūkstančio gimusių naujagimių apie 3 turi įvairaus sunkumo laipsnio šį judesio sutrikimą.
Dažniausiai tai ne paveldima liga, bet kai kurias cerebrinio paralyžiaus formas galima paveldėti. Cerebrinis paralyžius neužkrečiamas, tačiau ir nepagydomas. Jis lieka visam gyvenimui, bet jo sunkumo laipsnis keičiasi, jei vaiką gydome ir reabilituojame.
Kokios vaikų cerebrinio paralyžiaus priežastys?
Cerebrinis paralyžius atsiranda dėl smegenų pakenkimo. Smegenys gali būti pakenkiamos nėštumo metu, per gimdymą arba pirmus trejus metus po gimdymo. Cerebrinį paralyžių sukeliančios priežastys:
Neišnešiotumas;
Motinos infekcija pirmąsias kelias nėštumo (vaisiaus vystymosi) savaites (pvz. raudoniukė, kiaulytė, toksoplazmozė, herpes ar citomegalo viruso sukelta infekcija);
Nėštumo metu cerebrinį paralyžių sukelti gali vaisiaus smegenų formavimosi sutrikimai, apsigimimai.
Komplikuotas ar priešlaikinis gimdymas; tai įvyksta tikriausiai dėl to, kad kūdikis negali teisingai kvėpuoti;
Naujagimystės periodo sutrikimai – smegenų kraujosruvos, smegenų pakenkimas, esant nepakankamam jų aprūpinimui deguonimi, stipri gelta;
Kūdikio smegenų vystymosi sutrikimas nėštumo metu be aiškios priežasties;
Per pirmus trejus gyvenimo metus cerebrinio paralyžiaus priežastimi būna galvos traumos, persirgtos centrinės nervų sistemos ligos (meningitai, encefalitai ) ir kt.
Genetinės ligos, kurios gali būti paveldėtos, net jei abu tėvai yra visiškai sveiki.
Kokie yra cerebrinio paralyžiaus tipai?
Cerebrinio paralyžiaus tipas priklauso nuo smegenų pakenkimo vietos. Jis dalijamas į keturis tipus. Cerebrinis paralyžius gali būti:
Spazminis;
Diskinezinis;
Ataksinis;
Mišrus.
SPAZMINIS CEREBRINIS PARALYŽIUS
Pakenkus smegenų žievės dalį, kuri kontroliuoja judesius, vaikas serga spazminiu cerebriniu paralyžiumi. Tokie vaikai turi padidėjusį raumenų tonusą arba hipertoniją (spazmiškumą). Vaikų judesių amplitudė sumažėjusi, raumenys būna įtempti. Įtempti raumenys yra silpni, galūnės dažnai šaltos dėl kraujotakos sutrikimų. Vaiko judesiai būna gerokai mažesni, judėdamas jis greičiau vargsta. Kartu būna pakenkta ir rankų veikla. Vaikas sunkiai paima daiktą, su juo žaidžia. Kartais jis rankas laiko suspaustas į kumščius.
Ankstyvojoje vaikystėje tokie vaikai dažnai būna neramūs, dirglūs. Jie guli atlošę galvą, jų kojos ištiestos, jie mažai arba visai nejudina galūnių. Vaikai gali judėti tik visu liemeniu, todėl jų judesiai yra nekoordinuoti. Padidėjusio raumenų tonuso vaikai pradeda anksti verstis nuo pilvo ant nugaros, pvz. gali pradėti versti 1 mėn., kai normaliai vaikas verčiasi 3-4 mėn. amžiaus. Pastačius tokį vaiką jis stojasi ant pirštų galų, dažnai riečia pirštukus, kartais kryžiuoja kojas. Kartais gali būti vienos kūno pusės padidėjęs raumenų tonusas.
Spazminis cerebrinis paralyžius sudaro 60% atvejų. Spazmiškumas stebimas daugelyje raumenų grupių. Kojose dažniausiai pakenkiami raumenys, kurie pėdą nuleidžia žemyn.Gali būti įtraukti kelių lenkėjai, šlaunų privedėjai. Rankose pakenkiami raumenys, kurie lenkia alkūnę ir riešą. Spazmiškumas išryškėja pirmais gyvenimo metais.
Vaikams su spazminiu cerebriniu paralyžiumi būdinga baimė ir nesaugumo jausmas, kuris dar labiau didina raumenų tonusą (vaikas bijo pargriūti, stiprių garsų, triukšmo ir kitų stiprių dirgiklių). Jie greitai pavargsta, jiems sunku ilgai dirbti, būti aktyviems. Reikalinga didelė motyvacija veiklai. Būtina vaikus skatinti būti aktyviems, nes jie atsisako judėti, gali dienų dienas praleisti būdami vienoje padėtyje. Paralyžiuoti vaikai dažnai būna užsidarę, mažai judrūs, nedalyvauja socialiniame gyvenime, dėl ko stokoja bendravimo su aplinka bei supančiu pasauliu. Sunkiai prisitaiko prie pasikeitimų, tiek fizinių, tiek kitų.
Vienas didžiausių pavojų – kontraktūrų formavimasis. Dėl didelio raumenų tonuso, galūnių nejudrumo atsiranda riboti sąnarių judesiai, kurie trukdo judėti, gali susiformuoti kontraktūros ir deformacijos. Gali iškrypti stuburas, išnirti klubai. Sutrumpėja sausgyslės. šių ortopedinių komplikacijų išvengimas – vienas pagrindinių terapijos uždavinių.
Gali būti nustatomos keturios spazminio paralyžiaus formos. Jos diagnozuojamos pagal raumenų pakenkimo vietą.
1. Spazminė diplegija , kurios metu daugiausia būna pakenktos vaiko kojos. Rankos būna pakenktos mažiau arba jų funkcija išlieka normali. ši forma dažniausia stebima neišnešiotiems vaikams. Kartu su galūnių paralyžiumi būna regos, klausos sutrikimai. Vaikai gali sirgti epilepsija. Dažnos ortopedinės problemos.
2. Spazminė hemiplegija , kurios metu būna paralyžuota viena kūno pusė. Ranka pakenkta labiau. Vaikai dažniausia išmoksta vaikščioti, bet nenaudoja pakenktos pusės rankos. ši ranka tampa tarsi pagalbininke žaidžiant ar kitokiu būdu naudojant daiktus. Lengvas formas sunku anksti nustatyti, dažnai jos diagnozuojamos tik vaikui pradėjus vaikščioti.
3. Spazminė kvadriplegija , pasireiškianti visų galūnių paralyžiumi. ši forma yra sunkiausia. Dažnai jos metu stebimi kitų cerebrinio paralyžiaus tipų požymių. Vaikams būdingi intelekto sutrikimai. Jie dažnai negali kalbėti, būna maitinimo sunkumai, kvėpavimo sutrikimai. Dėl didelio raumenų tonuso atsiranda ortopedinės problemos (klubų išnirimai, kontraktūros, skoliozė ir kt.). Dažna epilepsija.
4. Spazminė triplegija ar monoplegija, kurių metu būna trijų arba vienos galūnės pakenkimas. šios formos yra retos, atsirandančios po uždegiminių centrinės nervų sistemos ligų.
DISKINEZINIS CEREBRINIS PARALYŽIUS
Jei bus pakenkti požievio branduoliai, esantys giliai smegenyse, diagnozuosime diskinezinį cerebrinį paralyžių. Diskinezija pasižymi nevalingais judesiais, sukeliančiais netaisyklingą kūno padėtį. Į procesą gali būti įtraukiami vienos kūno dalies raumenys, bet dažniausiai pakenkiamas visas kūnas, tame tarpe burnos raumenys, dėl ko sutrinka vaiko kalba. šį cerebrinio paralyžiaus tipą sunku anksti diagnozuoti, jis nustatomas iki 5 metų amžiaus. Diagnozuojamas penktadaliui vaikų su cerebriniu paralyžiumi..
Diskineziniam cerebriniam paralyžiui būdingas kintamas raumenų tonusas. Kintamu raumenų tonusu vadiname žemo ir didelio raumenų tonusų kombinaciją. Dažniausia vaikui gulint ir ilsintis, jo raumenų tonusas būna žemas, bet jis padidėja, kai vaikas pradeda aktyviai judėti. Padidėjantis raumenų tonusas gali pakenkti galūnių funkcijai, jei tuo pačiu metu įsitempia daugelis raumenų grupių.
šio sutrikimo metu stebima daug netikslių nevalingų judesių. Jie ypač pastebimi, kai vaikas siekia paimti žaislo, susijaudina, stengiasi rašyti. Būna pakenktas visas kūnas, sunku jį valdyti, judesiai yra negrabūs ir netikslūs. Pakenkimas ryškėja augant vaikui.
Gali būti įvairios diskinezinio cerberinio paralyžiaus formos. Atetozė – nekontroliuojami lėti „rangymosi” tipo galūnių ir kūno judesiai. Rankos, kojos ir kūnas juda tiek nevalingai, kad vaikas negali kontroliuoti judesių. Chorėja yra kita nevalingų judesių forma. Ji pasižymi kaklo ir pečių nekoordinuotais staigiais trūkčiojimais. Dažnai stebima chorioatetozė, kai būna abiejų šių nevalingų judesių kombinacija. Distonijos metu staiga susitraukia raumenys. Distonija gali trukti kelias sekundes ar minutes. Jei susitraukia veido raumenys, stebimos veido grimasos, jei kaklo – vaikas išsiriečia lanku.
Kartais atsiranda kaulų deformacijos: stuburo iškrypimas, klubų ir kelių sąnarių pakenkimai. Nustatomi burnos raumenų sutrikimai, kurie sukelia maitinimo problemas, kalbos sutrikimus, veido grimasas. Stebimas žymus seilėtekis. Kartais gali būti klausos sutrikimai.
Vaikai labai jautrūs, draugiški, noriai bendraujantys. Jiems patinka aplinkos pasikeitimai. Vaikai atkaklūs, viską stengiasi padaryti patys. Intelektas dažniausiai geras.
ATAKSINIS CEREBRINIS PARALYŽIUS
Pakenkus smegenėles, kurios yra užpakalinėje galvos smegenų dalyje, vaikas turi pusiausvyros ir koordinacijos problemų. Tokiu atveju nustatysime ataksinį cerebrinį paralyžių, kuris stebimas retai, tik 1% atveju.
Dažniausia šio sutrikimo priežastis- smegenų pakenkimas nėštumo metu. Ataksinis cerebrinis paralyžius gali būti paveldimas.
Nuo gimimo stebimas raumenų suglebimas arba žemas raumenų tonusas (hipotonija). Vaikai sunkiai išlaiko teisingą kūno padėtį be papildomos pagalbos. Jų raumenys susitraukia ir įsitempia nepakankamai, išlieka per daug atsipalaidavę. Vaikai gulėdami ant nugaros aktyviai nekelia galūnių, jas laiko ant paviršiaus. Labai žemo tonuso vaikai guli taip vadinamoje „varlės” padėtyje.
Žemo tonuso vaikai sunkiai atsikelia nuo žemės, vėliau išmoksta sėdėti, stovėti. Vaikščioti jie pradeda vėlai ir pradžioje dažnai eina plačiai statydami kojas. Jų judesiai nerangūs, dažnos koordinacijos problemos, jie būna labai lankstūs. Vaiko eisena svyruojanti, eidamas jis dažnai krenta.
Žemas kvėpavimo, pilvo, burnos raumenų tonusas gali būti vėlyvo kalbos formavimosi priežastis. Dėl žemo raumenų tonuso vaikai gali turėti ir kitų vidaus organų problemų, sirgti prietvaru, kvėpavimo ligomis ir pan. Kalba lėta, balsas monotoniškas ir aritmiškas. Didelis seilėtekis. Būna sutrikęs kramtymas, rijimas. Stebimi netikslūs rankų judesiai. Dažnas protinis atsilikimas.
MIŠRUS CEREBRINIS PARALYŽIUS
Mišrus sutrikimo tipas, kada galime matyti dviejų ar visų trijų tipų požymius, nustatomas 20 vaikų. Dažniausiai pasitaiko spazmiškumo ir diskinezijos derinys.
Kaip gydyti cerebrinį paralyžių?
Vaiko gydymo ir reabilitacijos planas priklauso nuo ligos sunkumo laipsnio, vaiko amžiaus, pakenkimo tipo, papildomų problemų.
Pagrindinis gydymo tikslas – sudaryti sąlygas, kad vaikas galėtų geriausiai vystytis. „Padėk man, kad aš pats galėčiau padaryti, tai ko dabar negaliu atlikti” – pagrindinis vaiko su cerebriniu paralyžiumi gydymo principas.
Ankstyvajame amžiuje gydytojui sunku prognozuoti, kaip ateityje vystysis vaikas. Augant keičiasi gydymo ir reabilitacijos prioritetai.
Cerebrinio paralyžiaus išgydyti neįmanoma, tačiau bendradarbiaujant medikams ir tėvams galima daug pasiekti, sumažinant cerebrinio paralyžiaus sukeltas problemas ir padėti vaikui optimaliausiai vystytis.
Gydymas yra ilgas ir sudėtingas. Gydymo procese dalyvauja komanda specialistų, kurie suteiks jums eilę rekomendacijų, kaip padėti vaikui. Pirmiausia ištyrus vaiką bus sudaromas reabilitacijos planas, kuriame bus numatomi pagrindiniai gydymo tikslai. Nepamirškite, kad jūs esate svarbūs gydymo ir reabilitacijos proceso dalyviai. Jūs geriausiai pažįstate savo vaiką ir jūsų patarimai bei pastabos gali būti neįkainojamos.
Kokie specialistai gali padėti?
Jūsų vaiką stebės ir gydys vaikų neurologas ir/ar socialinis pediatras. Gydytojas nustatys medicininę ir raidos diagnozes, sudarys gydymo ir reabilitacijos planą, suteiks informacijos apie galimą tolesnę vaiko raidą, esant reikalui, siųs konsultuotis pas kitus specialistus. Vaikai turi būti konsultuojami ortopedų, nustačius problemą, skiriamas chirurginis ortopedinis gydymas. Labai svarbu kuo anksčiau patikrinti vaiko regą ir klausą.
Būtina ortopedo kontrolė ankstyvai kontraktūrų ir deformacijų profilaktikai. Rekomenduojama vaiką kas pusę metų konsultuoti vaikų ortopedui.
Psichologas nustato vaiko išsivystymą, atlikdamas specialius testus, konsultuoja šeimą, padeda spręsti psichologines problemas. Su juo galima aptarti vaiko elgesio sutrikimus, jūsų emocines problemas.
Logopedas padeda jums mokyti jūsų vaiką pažinti pasaulį, kalbėti, žaisti. Jam padedant išmoksite maitinti vaiką, ugdyti prieškalbinius įgūdžius, kalbą. Vaikai su cerebriniu paralyžiumi turi maitinimo ir valgymo sutrikimų. Jei jie negydomi ir nekoreguojami, vaikų fizinė raida sulėtėja, smegenys, raumenys negauna pakankami maisto medžiagų, neauga vaiko svoris.
Ergoterapeutas – specialistas, kuris padės formuoti vaiko savarankiškumą, mokys vaiką buitinių higieninių įgūdžių, padės lavinti rankos judesius. Žaidimas – pagrindinis vaiko darbas. Ergoterapeutas parenka vaikui žaislus, taiko jutiminę (sensorinę) stimuliaciją, padeda išvengti kūno kontraktūrų ir deformacijų, moko vaiką piešti, rašyti.
Specialusis pedagogas lavins ir ugdys vaiko proto galimybes, padės jam koncentruoti dėmesį, mokytis. Yra daug specialiosios pedagogikos metodų: Montessori, muzikos, dailės ir kt. Jūsų vaikui bus pritaikytas jam labiausiai tinkamas.
Socialinis darbuotojas suteikia informacijos, kur galite gauti tinkamą pagalbą, supažindina su socialinėmis garantijomis, padeda šeimai spręsti buitines problemas.
Kineziterapija
Kineziterapija (mankštos pratimai, padėties suteikimas, įtvarai, imobilizacija ir t.t.) yra pagrindinė vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi, gydymo dalis. Ji padeda vaikams išmokti valdyti raumenis ir palaikyti pusiausvyrą, tapti kuo mažiau priklausomais. Kineziterapijos metu vaikas išmoksta teisingo judesio, jos metu pritaikomos sėdėjimo, stovėjimo, gulėjimo padėtys, leidžiančios vaikui būti savarankiškam. Specialios padėtys leidžia gerinti vaiko raumenų tonusą. Kineziterapeutas pritaiko specialią įrangą vaiko sėdėjimui, stovėjimui, taiko specialius gydymo metodus kontraktūrų ir deformacijų profilaktikai. Yra įvairių gydymo technikų ir būdų (klasikinė, Phelps, Bobath, Vojta ir kt.). Vaikui pritaikomos ortopedinės priemonės (įtvarai kojoms ir rankoms ir pan.).
Pagrindiniai gydymo tikslai yra kontraktūrų profilaktika, vaiko padėties gerinimas, aktyvių judesių mokymas, savarankiškumo formavimas. Kartais yra taikomi tam tikri raumenų ištempimo būdai, skatinantys raumenų augimą. Specialūs judesio pratimai, pritaikyti vaiko vystymuisi, pagerina sąnarių judesius, sustiprina raumenis ir pagerina fizinę ištvermę, apsaugo nuo raumenų susilpnėjimo bei sumažina pastovių kontraktūrų vystymąsi.
Kineziterapijos (ergoterapijos) metu gerinamas smulkių raumenų, dalyvaujančių atliekant rankų judesius (valgant, rengiantis, rašant), tikslus valdymas.
Kineziterapija gali būti taikoma gydymo centruose, poliklinikose, sanatorijose ir kitose reabilitacijos įstaigose, namuose, vaikų ugdymo įstaigose, mokyklose.
Chirurginis gydymas
Susiformavus sunkioms kontraktūroms, sukeliančioms pastovų sustingimą bei kaulų deformacijas, taikomas chirurginis gydymas. Jaunesniems nei 5 metų vaikams dažniausiai atliekamos šlaunų operacijos. Vyresniems vaikams chirurginis gydymas yra taikomas įvairių kontraktūrų ir deformacijų korekcijai.
Vaikams, sergantiems spazminiu cerebriniu paralyžiumi, yra atliekamos kelių tipų chirurginės operacijos. Deformacijai koreguoti ir galūnės funkcijai pagerinti gali būti chirurginiu būdu pailginami arba išdalinami raumenys ir sausgyslės. Chirurgas ortopedas turi tiksliai išsiaiškinti, kokie raumenys sukelia sutrikimą. Svarbu, chirurginį gydymą atlikti tinkamame amžiuje. Jei vaikas operuojamas per anksti, operaciją gali tekti kartoti. Bet uždelsus gali išsivystyti pastovios kontraktūros, kurias vėliau gali būti sunku koreguoti.
Kitas chirurginio gydymo būdas yra selektyvinė dorzalinė rizotomija. šios operacijos metu yra nupjaunamos stuburo nervų šaknelės, kurios įnervuoja spazmiškus raumenis. ši operacija yra sudėtinga, bet gerokai gali padėti vaikams. Tačiau yra ir nemaža rizika: netinkamai atlikta operacija gali pabloginti vaiko būklę.
Kokie kiti gydymo ir reabilitacijos metodai?
Cerebrinio paralyžiaus reabilitacija yra ilgalaikė ir sudėtinga. Taikoma daug įvairių reabilitacijos metodų. Be jau aptartų metodų (raumenų tonuso mažinimo, kineziterapijos) yra taikoma ergoterapija, maitinimo terapija, sensorinė stimuliacija ir sensorinės integracijos terapija, meno terapija (dailės, muzikos ir pan.), masažas ir kt.
Maitinimo sutrikimų, padidėjusio seilėtekio gydymas – labai svarbūs normaliam svorio augimui, plaučių ligų profilaktikai. Ergoterapija, žaidimų terapija, vaiko socialinio gyvenimo patirties formavimas – pagrindas vaiko savarankiškumo formavimui.
Jei vaikas serga epilepsija, epilepsijos priepuolių kontrolė padeda išvengti traukulių, kurie neigiamai įtakoja vaiko raidą.
Nekalbantys vaikai mokomi bendrauti naudojant alternatyvios komunikacijos metodus. Pritaikomi specialūs paveikslėliai, ženklai, simboliai. Juos rodydamas vaikas gali sudėlioti sakinį, kuriuo išreiškia savo jausmus, norus. Išmokę naudotis alternatyvia komunikacija, vaikai gali būti lavinami pagal specialią mokymo programą.
Kiekvienas vaikas ugdomas pagal jo sugebėjimus. Specialus vaiko ugdymas lavina vaiko sugebėjimus, gerina erdvinį suvokimą, mąstymą, bendravimą.
Vaiko būklės gerinimui taikoma hidroterapija, įvairios šilumos procedūros ir kiti metodai. Vandens procedūros yra veiksmingos, jų metu atsipalaiduoja raumenys. Vaikas laisviau gali judėti. Užsiėmimai vandenyje gerina vaiko nuotaiką, leidžia pajusti judesio seką. Kartais taikomos ir alternatyvios terapijos (jojimo terapija, delfinų terapija, akupunktūra, elektrostimuliacija, transcendentinė meditacija ir kt.).
Labai svarbi ir šeimos socialinė reabilitacija. Tuo tikslu atliekamas vaiko ir šeimos psichologinis konsultavimas ir psichoterapija, šeimos psichologinė ir socialinė reabilitacija. Psichosocialinė pagalba šeimai ir vaikui sudaro sąlygas normaliam vaiko ir šeimos funkcionavimui bendruomenėje.
Reabilitacijos metodų yra labai daug. Reabilitacijos programa sudaroma individualiai kiekvienam vaikui, atsižvelgiant į jo stipriąsias puses. Labai svarbu padėti vaikui atskleisti visas jo galimybes, padėti jam tapti savarankišku, integruotis į bendruomenę.