Skip to content

Disleksija

Disleksija yra raidos sutrikimas, kai vaikui sunku išmokti skaityti ar rašyti, nepaisant tinkamo mokymo, normalaus intelekto ir gerų socialinių bei kultūrinių sąlygų. Žodis „disleksija” kilęs iš graikų kalbos, kurioje priešdėlis „dys-” reiškia sutrikimą, o „léxis”- žodį, kalbą. Disleksijos terminą medicinos praktikoje 1887 metais pirmas pradėjo vartoti Rudolf Berlin, dirbdamas su berniuku, kuris negalėjo išmokti skaityti ir rašyti, nors jo intelektas atitiko jo amžiui keliamus reikalavimus ir taip pat neturėjo jokių fizinės sveikatos problemų.

Esant disleksijai, vaikui būna sunku išmokti skaityti bei rašyti: jis labai ilgai painioja arba sukeičia vietomis raides, negali susidaryti tikslaus garso ar raidės apibendrinto vaizdinio, žodžiuose praleidžia raides (ar jų dalis), prideda nereikalingų, kartais skaito ir rašo „veidrodiškai”, nesupranta perskaityto teksto. Vaikas skaito lėtai, ilgai abejoja, prieš perskaitydamas žodį ar skiemenį, nesklandžiai, su pertrūkiais, skiemenuodamas, su daugybe klaidų, kurias bando ištaisyti sugrįždamas ir skaitydamas dar kartą iš pradžių. Skaitymo tonas būna monotoniškas, nepaisoma kablelių, todėl neteisingai sudėliojami kirčiai. Skaitydamas vaikas greitai pavargsta, skaitomo teksto supratimas yra menkas, o kartais ir visiškai nieko nesuprantama.

Manoma, kad disleksija kyla dėl už skaitymą ir rašymą atsakingų galvos smegenų sričių disfunkcijos, sutrikus rašytinės kalbos pažinimo mechanizmams. Pirmosios hipotezės apie tai, kad kartais disleksiją sukelia genetiniai veiksniai, pasirodė dar XX amžiaus viduryje. Disleksija daug dažniau pasitaiko tam tikrose šeimose, todėl manoma, kad šis sutrikimas gali būti paveldimas. Nuo 1997 metų vystymosi disleksija įtraukta į genetinių ligų sąrašą.

Disleksija yra gana paplitęs sutrikimas, tačiau įvairūs autoriai pateikia nevienodus duomenis apie šio sutrikimo dažnumą. Atsižvelgiant į daugelį klinikinių kriterijų, manoma, kad disleksijos sutrikimą turi 5-8% vaikų. Sutrikimas gali būti įvairaus sunkumo: nuo nežymaus iki labai sunkaus, pasireiškiančio visišku nesugebėjimu išmokti skaityti ir ypač rašyti. Pastebėta, kad berniukų su disleksija yra žymiai daugiau nei mergaičių.

Vystymosi disleksiją gali nustatyti kvalifikuotas specialistas ar jų komanda. Įvertinami už skaitymą ir rašymą atsakingi kalbiniai bei pažinimo procesai, sutrikimo pobūdis, fonologiniai bei bendrieji intelekto sugebėjimai ir kt.

Dauguma vaikų su vystymosi disleksija patiria didelių sunkumų mokantis, iš kurių didžiausias- silpna mokymosi ir sėkmės motyvacija. Menki mokymosi pasiekimai gali būti klaidingai palaikomi tingėjimu, išsiblaškymu, bloga valia ir pan. Patiriami sunkumai vaikui gali sukelti didžiulių tarasmeninių bei vidinių psichologinių konfliktų.

Tyrimai rodo, kad nuo 30 iki 50 procentų vaikų su disleksija kaip gretutinę problemą turi dėmesio ir aktyvumo sutrikimų, kitiems gali formuotis emocinis ir elgesio sutrikimas. Emocinės problemos dažnesnės ankstyvajame mokykliniame amžiuje, tačiau elgesio sutrikimai ir hiperaktyvumo sindromai labiau tikėtini vėlesniame vaikystės ir paauglystės periode. Dažnas reiškinys būna žemas savęs vertinimo jausmas bei adaptacijos mokykloje ir santykių su bendraamžiais problemos.

Vidutiniškai ⅔ visų vaikų su disleksija sutrikimas yra lengvas arba vidutinis, ir tik trečdalio iš jų problemos yra sunkios ir žymiai sutrikdo kasdienį gyvenimą. Šiandien sukurta įvairių programų, metodų bei technikų, leidžiančių veiksmingai padėti vaikams su disleksija.