Membraninė nefropatija

Membraninė nefropatija  membraninis, perimembraninis, epimembraninis glomerulonefritas  – dažna suaugusiųjų, bet reta vaikų glomerulonefrito forma, pasireiškianti nefroziniu sindromu arba tik proteinurija. Jos etiologija dažniausiai būna neaiški, tačiau kai kurių antigenų etiologinis vaidmuo neabejotinai nustatytas.

Pavyzdžiui, sergančiųjų šia glomerulonefrito forma kraujo serume kartais konstatuojamas persistuojantis hepatito B antigenas (HBsAg). Membraninė nefropatija išsivysto sergantiesiems kai kuriais piktybiniais navikais, gydant reumatoidinį poliartritą aukso preparatais arba Dpenicilaminu. Ši glomerulonefrito forma dažnai būna ir sergantiesiems sistemine raudonąja vilklige.

Membraninė nefropatija – tipiška imunokompleksinė liga. Morfologiškai konstatuojama, kad kapiliarų bazinė membrana ryškiai sustorėjusi, tarp jos ir epitelio ląstelių (podocitų) matyti gausūs intarpai, į kurių sudėtį įeina daugiausia IgG ir C3. Ląstelių proliferacijos nėra arba ji labai neryški.

Klinika. Membraninė nefropatija dažniausiai prasideda nepastebimai ir pirmą kartą nustatoma dėl kitos priežasties ištyrus šlapimą (konstatuojama proteinurija), rečiau pirmiausia pastebimi patinimai ir kiti nefrozinio sindromo reiškiniai. Kraujospūdis iš pradžių paprastai būna normalus, bet vėliau, ligai progresuojant, turi tendenciją didėti.

Kraujo pakitimai priklauso nuo ligos aktyvumo. Kai yra nefrozinis sindromas, ENG esti didelis, kitais atvejais gali būti ir normalus. Šlapime baltymų dažniausiai būna daug (daugiau kaip 1 g/l), apie 50% atvejų esti mikrohematurija (vaikams kartais ir makrohematurija). Biocheminiai kraujo pakitimai taip pat labai nevienodi: kai yra nefrozinis sindromas, konstatuojami jam būdingi sutrikimai – labai sumažėjusi bendra baltymų (iš jų – daugiausia albuminų), padidėjusi lipidų koncentracija. Salinamoji inkstų veikla iš pradžių retai būna sutrikusi.

Membraninė nefropatija trunka ilgai – metais ir net dešimtmečiais. Ji gali savaime aprimti ir vėl paūmėti. 20-50% ligonių ji pamažu progresuoja, kol inkstų veikla visiškai nesutrinka. Vaikų prognozė geresnė negu suaugusiųjų, daugiau kaip pusei jų liga savaime, negydoma, aprimsta.

Diferencinė diagnostika. Membraninę nefropatiją reikia diferencijuoti nuo kitų glomerulonefrito formų ir nuo kitų ligų, kuriomis sergant būna proteinurija arba nefrozinis sindromas: nuo lipoidinės nefrozės, židininės segmentinės glomerulosklerozės, membranoproliferacinio glomerulonefrito, kartais – nuo įgimtų nefropatijų, sisteminės raudonosios vilkligės, mazginio periarterito. Lipoidine nefroze serga mažesni vaikai, jai nebūdinga hipertenzija, hematurija, azotemija, gerai padeda gydymas gliukokortikoidais. Nuo kitų dviejų minėtų glomerulonefrito formų tiksliai galima diferencijuoti tik padarius inkstų biopsiją.