Skip to content

Teniazė ir cisticerkozė

Teniazė ir cisticerkozė

Kas yra teniazė ir cisticerkozė?

Teniazė yra kiaulinio kaspinuočio sukelta liga, kuriai būdingi su virškinimo sutrikimu susiję reiškiniai, toksinės alerginės reakcijos.
Cisticerkozė yra kiaulinio kaspinuočio lervų parazitavimas žmogaus organizme, kuris pasireiškia centrinės nervų sistemos funkcijos sutrikimais su galimais sunkiais galvos smegenų, akių ir kitų organų pažeidimais.

Sukėlėjas

Kiaulinis kaspinuotis Taenia solium yra vienas iš stambiausių žmogaus parazitų. Jo ilgis gali būti 2-4 metrų ilgio. Sudarytas iš galvutės, kaklelio ir kūno. Kaspinuočio kūnas sudarytas iš mažų narelių (iki 1000). Kiekvienas narelis yra tarsi atskiras individas, turintis savo organus. Nareliams subrendus, jų vidų užpildo gimda, pilna augančių ir bręstančių kiaušinėlių. Į aplinką kaspinuočio kiaušinėliai patenka su išmatomis. Kiaušinėliai yra maži, matomi tik per mikroskopą, apvalios formos, šviesiai rusvos spalvos.

Kaip kaspinuotis vystosi?

Vystydamasis kaspinuotis praeina kelias stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusio kaspinuočio. Kiaulinio kaspinuočio vystymuisi reikalingi tarpinis ir galutinis šeimininkai. Tarpinio šeimininko organizme vystosi lervinė kaspinuočio stadija, o galutinio šeimininko organizme visada gyvena suaugęs kaspinuotis. Kiaulinio kaspinuočio vystymosi stadijose kaip tarpiniai šeimininkai paprastai dalyvauja kiaulės, rečiau šernai, šunys, katės ir žmogus, o kaip galutinis šeimininkas – žmogus. Suaugęs kaspinuotis gyvena žmogaus plonajame žarnyne. Su žmogaus išmatomis išsiskiria jau subrendę kiaušinėliai, kurie turi patekti į tarpinio šeimininko organizmą, kad kaspinuotis galėtų toliau vystytis. Tarpinio šeimininko organizme (pvz. kiaulės) kaspinuočio lervos tampa invazinės (užkrečiamos). Tokiai lervai patekus į žmogaus žarnyną iš jos per kelis mėnesius kaspinuotis užauga ir ciklas kartojasi.
Žmogus gali būti ir galutinis, ir tarpinis kiaulinio kaspinuočio šeimininkas.

Infekcijos šaltinis

Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, kuris su išmatomis išskiria kiaulinio kaspinuočio kiaušinėlius. Kaspinuotis gali gyventi žmogaus žarnyne keletą metų.

Kaip užsikrečiama?

Žmogus užsikrečia suvalgęs žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos kiaulienos (šernienos), kurioje yra parazito lervų (cisticerkų). Plonajame žarnyne iš mėsoje esančios finos išsiverčia kaspinuočio galvutė ir prisitvirtina prie žarnos sienelės. Per 2-4 mėn. kaspinuotis žmogaus žarnyne užauga, subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką.
Kartais žmogus užsikrečia ne per kaspinuočių lervomis užkrėstą kiaulieną, bet kaspinuočio kiaušinėliams patekus į skrandį su maistu, vandeniu ar nuo nešvarių rankų. Tokia grėsmė kyla užsikrėtusiojo šeimos nariams, ypač jei ligonis nesilaiko elementarios asmens higienos ir išmatomis užteršia aplinką. Parazito kiaušinėliai į skrandį gali pakliūti ir ligoniui vemiant, kai dėl žarnyno antiperistaltinių judesių plonajame žarnyne esančio subrendusio kaspinuočio atitrūkę nareliai arba iš jų išbirę kiaušinėliai patenka į ligonio skrandį. Abiem atvejais kiaušinėliams patekus į žmogaus skrandį, iš jų išsilaisvina lervos, kurios prasiskverbia į žarnyno kraujagysles ir su kraujo tėkme išsisėja po visus audinius. Lervos gali nukeliauti į odą, poodį, raumenis, akis, smegenis ir kitus vidaus organus, kuriuose per 2-4 mėnesius susiformuoja lervos – cisticerkai. Cista turi plonas sieneles, jos ertmė užpildyta skaidraus skysčio, kuriame mėnesiais ir metais vystosi lerva. Cistos diametras yra 4-20 mm, vidutiniškai apie 10 mm. Kiaulinio kaspinuočio lervų parazitavimas žmogaus organizme vadinamas cisticerkoze.

Kiaulės, šernai užsikrečia suėdę parazito kiaušinėliais užteršto pašaro ar sergančio šia parazitoze žmogaus išmatų. Lervos, išsiritusios iš kiaušinio, kiaulės žarnyne patenka į kraują ir yra išnešiojamos po visą organizmą. Po 2-3 mėnesių kiaulių raumenyse susidaro pūslelės, vadinamos finomis ar viriais, kurių viduje yra kaspinuočio galvutė. Kiaulių raumenyse kaspinuočio lervos pasilieka visą gyvenimą. Žmogui suvalgius tokios viriuotos mėsos, jo plonajame žarnyne iš finos išlenda kaspinuočio galvutė, kuri siurbtukais prisisiurbia prie žarnos gleivinės ir per 2-4 mėnesius virsta suaugusiu kaspinuočiu.

Ligos paplitimas

Kiaulinis kaspinuotis randamas visame pasaulyje. Gana nemažas paplitimas stebimas Meksikoje, Centrinės ir Pietų Amerikos, Afrikos bei Pietryčių Azijos šalyse. Dažniau šis susirgimas registruojamas šalyse, kur žmonės augina kiaules ir maistui naudoja nepakankamai termiškai apdorotą kiaulieną. Cisticerkozė dažniau stebima tose srityse, kur prastos sanitarinės gyvenimo sąlygos, nepakankama asmens higiena, kur gali būti užterštas maistas, dirvožemis, kur trūksta vandens. Teniazė ir cisticerkozė yra labai retas susirgimas musulmoniškose šalyse, kur islamas draudžia vartoti kiaulieną.
Dabar Lietuvoje šis susirgimas registruojamas labai retai. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, per 2000-2009 metus iš viso buvo užregistruotas tik vienas kiaulinio kaspinuočio ir du cisticerkozės atvejai.

Ligos požymiai

Teniazė, sukelta kiaulinio kaspinuočio, kai žmogaus žarnyne parazituoja suaugęs kaspinuotis, dažnai būna be ryškių simptomų. Ligonis gali skųstis blogu apetitu, sunkesniais atvejais žmogus jaučia silpnumą, šleikštulį, gali vemti, viduriuoti, skauda galvą, pilvą.
Cisticerkozės, kurią sukelia kiaulinio kaspinuočio lervos – cisticerkai, klinika priklauso nuo kaspinuočio lervų lokalizacijos vietos, kiekio, ligonio amžiaus bei organizmo imuninės sistemos. Odos, poodžio, raumenų cisticerkozė dažnai būna be simptomų ir nustatoma apčiuopiant ar tiriant rentgenu. Tačiau kartais šios lokalizacijos cisticerkai gali kliudyti nervų galūnes ir sukelti varginančius skausmus. Akyse esantys cisticerkai sukelia įvairius akių uždegimus, sutrikdo regėjimą. Širdies raumenyje esantys cisticerkai gali sutrikdyti jos ritmą. Pavojingiausia yra smegenų cisticerkozė, nes susidariusios cistos spaudžia smegenų audinius, tuomet užeina galvos skausmų priepuoliai, ligonį pykina, jis vemia, apie 88 proc. ligonių būna į epilepsiją panašių priepuolių.

Kaip liga nustatoma?

Įvertinus ligos simptomus ir įtarus šią ligą, atliekamas ligonio išmatų mikroskopinis tyrimas ieškant kaspinuočio kiaušinėlių. Rekomenduojama tyrimą kartoti ne mažiau kaip 3 dienas iš eilės.
Minkštų audinių cisticerkozė išaiškinama biopsinėje medžiagoje radus cistas ir lervas, o rentgenogramose – kalcinatus (sukalkėjusias lervas). Galvos smegenų cisticerkozės diagnostikai atliekama galvos smegenų kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tyrimas, elektroencefalografija. Taip pat gali būti atliekamas specifinių antikūnų nustatymas kraujo serume ar likvore ELISA metodu, parazito DNR nustatymas likvore PGR metodu.

Gydymas

Patvirtinęs diagnozę, gydytojas skiria specifinį gydymą antihelmintiniais preparatais. Po 1-3 mėnesių atliekami išmatų kontroliniai tyrimai.
Cisticerkozės atveju gali būti skiriamas simptominis, specifinis antihelmintinis gydymas, kartais gali būti reikalingas ir chirurginis gydymas.

Profilaktika

  • Kuo anksčiau nustatyti užsikrėtusius žmones ir juos gydyti, nes ligonis kiekvieną dieną su išmatomis išskiria daugybę kaspinuočių kiaušinėlių ir labai užteršia aplinką, todėl kyla grėsmė cisticerkozei vystytis.
  • Saugoti dirvožemį, vandenį, kiaulių pašarą nuo teršimo žmonių išmatomis. Dar pasitaiko atvejų, kai žmonių išmatos naudojamos kaip dirvožemio, kuriame auginamos uogos ir daržovės, trąša.
  • Nelaikyti palaidų kiaulių ir saugoti, kad jos neprieitų prie žmonių išmatų.
  • Mėsos perdirbimo įmonėse atliekama skerdienos ekspertizė, užkrėsta finomis skerdiena sunaikinama ar nukenksminama. Namų sąlygomis užaugintų kiaulių mėsą privatūs vartotojai turėtų patikrinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorijose.
  • Laikytis asmens higienos: tuštintis tik tualetuose, dažnai plauti rankas, ypač pasinaudojus tualetu ir prieš valgant.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

www.ulac.lt