Teniarinchozė
Kas yra teniarinchozė?
Teniarinchozė yra lėtinė žmonių parazitinė liga, sukelta jautinio kaspinuočio. Jai būdingos toksinės alerginės reakcijos ir įvairūs virškinimo trakto sutrikimai.
Sukėlėjas
Jautinis kaspinuotis Teania saginata yra 5-10 metrų ilgio parazitas. Jis sudarytas iš galvutės, kaklelio ir kūno. Kūnas yra suplotas, kaspino formos, sudarytas iš narelių, kurių gali būti daugiau kaip 2 tūkst. Nareliai yra nevienodi: priekiniame kūno gale jie smulkūs, trumpi ir platūs, arčiau kūno galo – kvadratiniai. Galiniuose subrendusiuose nareliuose randasi kaspinuočio kiaušinėliai. Viename subrendusiame narelyje gali būti nuo 50 tūkst. iki 100 tūkst. kiaušinėlių. Jie yra maži, matomi tik per mikroskopą. Į aplinką kaspinuočio kiaušinėliai patenka su išmatomis.
Jautinio kaspinuočio vystymosi ciklas
Vystydamasis kaspinuotis praeina kelias stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusio kaspinuočio. Jautinio kaspinuočio vystymuisi reikalingi tarpinis ir galutinis šeimininkai. Tarpinio šeimininko organizme vystosi lervinė kaspinuočio stadija, o galutinio šeimininko organizme visada gyvena suaugęs kaspinuotis. Jautinio kaspinuočio vystymosi stadijose kaip tarpiniai šeimininkai paprastai dalyvauja galvijai, o kaip galutinis šeimininkas – žmogus.
Iš sergančio teniarinchoze žmogaus žarnyno subrendę kaspinuočio nareliai su išmatomis pasišalina į išorę. Jie patenka ant dirvožemio, žolės ar į vandenį. Galvijui su žole suėdus kaspinuočio narelius su kiaušinėliais, virškinimo sultys ištirpdo narelio ir kiaušinėlio apvalkalus ir lerva išsilaisvina. Ji per žarnų gleivinę prasiskverbia į kraujagysles. Kraujas lervas gali nunešti į raumenis, širdį, plaučius, kepenis ir kitus organus. Galvijo raumenyse ir įvairiuose organuose lerva per 4 mėnesius virsta pūslelės formos lervine stadija – viriu (dar vadinama finomis). Pūslelės yra žirnio didumo, iki 0,5 mm diametro, pilnos skysčio ir turinčios viduje suaugusio jautinio kaspinuočio galvutę.
Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, kuris su išmatomis išskiria jautinio kaspinuočio narelius ar kiaušinėlius. Kaspinuotis gali gyventi žmogaus žarnyne 5-20 ir daugiau metų. Dažniausiai žmogaus organizme parazituoja vienas, retai – keli kaspinuočiai.
Kaip užsikrečiama?
Žmogus užsikrečia suvalgęs žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos užsikrėtusių galvijų mėsos. Žmogui suvalgius viriuotos galvijų mėsos, plonajame žarnyne iš pūslelės išlenda kaspinuočio galvutė ir siurbtukais prisisiurbia prie žarnos gleivinės. Per 3 mėnesius parazitas žmogaus žarnyne užauga ir lytiškai subręsta. Paskutiniai nareliai nuo suaugusio kirmino atitrūksta ir, varomi žarnos peristaltikos (susitraukimų), iššliaužia per išeinamąją angą. Ant žmogaus kūno ar ant žemės nareliai susitraukinėdami juda, iš vidaus išspausdami kiaušinėlius, kurie pasklinda aplinkoje ir ją užteršia. Jautinių kaspinuočių kiaušiniai atsparūs šalčiui, todėl gali peržiemoti, tačiau jautrūs išdžiūvimui ir aukštoms temperatūroms.
Ligos paplitimas
Jautinio kaspinuočio susirgimai išplitę visur, dažniausiai šalyse, kur išvystyta gyvulininkystė. Susirgimas paplitęs Afrikoje (ypač centriniame regione), Azijos šalyse, Balkanuose. Rusijoje registruojami pavieniai šio susirgimo atvejai. JAV apie 1 proc. stambiųjų raguočių yra infekuoti jautiniu kaspinuočiu.
Lietuvoje šis susirgimas registruojamas labai retai. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, per 2000-2009 metus iš viso buvo užregistruoti 5 jautinio kaspinuočio atvejai.
Ligos požymiai
Teniarinchozė, sukelta jautinio kaspinuočio, kai žmogaus žarnyne parazituoja suaugęs kaspinuotis, dažnai būna be ryškių simptomų. Didžiausią nemalonumą ligoniams sukelia per analinę angą besišalinantys judantys nareliai. Kitų klinikinių reiškinių gali ir nebūti. Sunkiais atvejais ligonius vargina pilvo skausmų priepuoliai, primenantys apendicito priepuolius, bendras silpnumas, seilėtekis, pykinimas, vėmimas, nuolatinis alkio jutimas. Ankstyvoje ligos stadijoje gali būti įvairių alergijos reiškinių. Retais atvejais gali išsivystyti komplikacijų. Atitrūkę kaspinuočio nareliai gali patekti į dvylikapirštę žarną, o iš jos į tulžies lataką ir trukdyti tulžies veiklą, nareliai gali pakliūti į akląją žarną ir sukelti jos uždegimą. Kaspinuočiui susisukus į kamuolį, gali išsivystyti žarnų nepraeinamumas. Negydoma liga gali tęstis ilgai, todėl ligoniams išsivysto neurologinių simptomų: galvos skausmas, jautrumas, miego sutrikimas, kartais – epilepsijos priepuoliai.
Ligos diagnozavimas
Apklausiant ligonius, beveik visi sergantys pamini narelių išsiskyrimą per analinę angą. Įvertinus ligos simptomus ir įtarus šią ligą, atliekamas ligonio išmatų mikroskopinis tyrimas ieškant kaspinuočio kiaušinėlių.
Gydymas
Patvirtinęs diagnozę, gydytojas skiria specifinį gydymą antihelmintiniais preparatais. Gydant ligonius, svarbu pašalinti kaspinuotį kartu su galvute ir kakleliu, nes nareliai vėl gali ataugti. Todėl po 1-3 mėnesių atliekami išmatų kontroliniai tyrimai. Rekomenduojama po gydymo ligonius mediciniškai stebėti ne mažiau kaip 6 mėnesius.
Profilaktika
- Kuo anksčiau nustatyti užsikrėtusius žmones ir juos gydyti.
- Neteršti dirvožemio, vandens ir galvijų pašaro žmonių išmatomis.
- Mėsos perdirbimo įmonėse turi būti atliekama skerdienos ekspertizė, o skerdiena, užkrėsta finomis, – sunaikinama ar nukenksminama. Namų sąlygomis užaugintų galvijų mėsą privatūs vartotojai turėtų tikrinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorijose.
- Nevalgyti ir neragauti žalios jautienos ar faršo, neišvirusių ar neiškepusių jos gaminių.
Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė