Geltonasis drugys

Geltonasis drugys (GD) – arbovirusinė infekcija, priskiriama ypač pavojingų ligų grupei. GD užsikrečiama atogrąžų miškuose, miestuose ir kaimuose. Šios ligos sukėlėjus perneša moskitai Aedes aegypti ir Haemagogus mosquitos. Pietų Amerikoje GD tebėra labai pavojingas žmonėms, besilankantiems miškuose. Pastaruoju metu galimas šios infekcijos protrūkis gyvenvietėse ir miestuose.

Subsacharinėje Afrikoje Aedes aegypti aptinkama džiunglėse ir miestuose. Realiai endeminės GD zonos yra platesnės nei oficialiai paskelbta, nes atvejis fiksuojamas, kuomet apie jį pranešama Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ar šalys paskelbia apie vakcinacijos reikalingumą. Todėl skiepytis nuo GD rekomenduojama visiems keliautojams, vykstantiems į endemines zonas, net tuomet, jei šiose šalyse neužregistruota GD atvejų ir nereikalaujama skiepų paso. Mirties atvejai galimi neskiepytiems keliautojams, besilankantiems kaimo vietovėse.

Šie atvejai registruojami nuo 1970-ųjų ir nuolat analizuojami (PSO, 2002). Manoma, jog šie atvejai turi tam tikrų bendrybių: visi pacientai keliavo į atokias vietoves (Afrika, Pietų Amerika), trumpalaikė ekspozicija, tuo metu toje zonoje nebuvo jokių duomenų apie gresiančią epidemiją, dažniausiai ligos baigtis buvo letali (2/8 atvejų), dauguma pacientų buvo neskiepyti. Svarbu žinoti, kad tik vienas iš 10 tūkst. GD atvejų baigiasi letaliai, tačiau neimunizuoti keliautojai gali pernešti infekciją į kitus pasaulyje šiai infekcijai imlius regionus. Tropinėje Azijoje GD nėra, tačiau įvertinus dviejų faktorių (Aedes aegypti ir primatų), kaip tarpinių šeimininkų egzistavimą, buvo nuspręsta reikalauti, kad keliaujantieji iš endeminių zonų būtų pasiskiepiję nuo GD.

Vakcina nuo GD

Nuo GD turi būti skiepijama tik specialiuose centruose, nes kontraindikacijos sertifikatai galioja tik tokių centrų išduoti.
Skiepai nuo GD privalomi visiems keliaujantiems į endemines sritis. Visgi yra daugiau šalių, kur galima užsikrėsti šia liga, nei šalių, kur reikalaujama privalomojo skiepijimo. Skiepai nuo GD yra privalomi kai kuriose Azijos šalyse, kaip tranzitinėse į endemines zonas. Tai būna tuomet, kai asmenys keliauja iš Afrikos ar Pietų Amerikos į Aziją (PSO, 2002). Kituose regionuose šie skiepai yra neprivalomi. Taip yra keliautojams į Aziją iš Europos.
GD vakcina yra gyva. Vienkartinė į odą ar į raumenis švirkščiama dozė užtikrina pakankamą apsaugą nuo GD. Apsauga visavertė praėjus 10 dienų nuo pirmos injekcijos. Ji efektyvi 10 metų.
Subfebrilus karščiavimas 4-7 dienų laikotarpiu po pasiskiepijimo yra pagrindinė nepageidaujama reakcija (10 proc. atvejų). Sudėtingos ir pavojingos nepageidaujamos reakcijos yra retos.
Visgi JAV ekspertai padarė išvadą, kad rizika užsikrėsti šia infekcija keliaujant į endemines zonas yra daug didesnė nei vakcinacijos nepageidaujamos reakcijos (Monath, 2002).
Per pastaruosius metus pasikeitė ir kontraindikacijos. Vakciną galima skirti net ir pirmaisiais nėštumo mėnesiais, jei motina priklauso padidintos rizikos grupei. Vakcinacija nėštumo pradžioje nėra priežastis nutraukti nėštumą.

Skiepai draudžiami:

– kūdikiams iki 6 mėn. amžiaus;

– jei asmuo alergiškas kiaušinio baltymui;

– imunodeficitinė būklė.