Etiologija ir patogenezė. Iš difilobotriozių labiausiai paplitusi ir geriausiai ištirta liga, kurią sukelia platusis kaspinuotis — Diphyllobothrium latum. Plačiojo kaspinuočio galutiniu šeimininku gali būti žmogus, šuo, rečiau — kiaulė, katė ir kai kurie laukiniai gyvuliai; tarpiniu šeimininku Europoje esti vėžiukai (Cyclops stenus, Diaptomus gracilis ir kt.), pagalbiniu — įvairios gėlųjų vandenų žuvys: lydeka, ešerys, upėtakis ir kt. Plačiojo kaspinuočio kiaušinėliai su užkrėsto žmogaus arba gyvulio išmatomis patenka įi aplinką, po to į vandenį, kur gemalas kiaušinėlyje vystosi iki lervos. Vėliau juos praryja vėžiagyviai, kurių organizme parazitai per 2—3 savaites subręsta taip, kad gali toliau vystytis pagalbinio šeimininko, pvz. žuvies, organizme. Jo plerocerkoidų aptinkama žuvų raumenyse, kepenyse, ikruose ir kt. Plėšriosios žuvys užsikrečia, prarydamos užkrėstas mažąsias žuvis. Plačiuoju kaspinuočiu galima užsikrėsti, valgant nepakankamai gerai paruoštą žuvį ir ikrus. Parazitas toliau vystosi žmogaus plonojoje žarnoje, kur lytiškai subrendusios jo formos pasiekia 2—3 ir net 30 metrų ilgio. Platusis kaspinuotis, gyvendamas šeimininko organizme, pasisavina dalį jo suvartojamų maisto medžiagų, mechaniškai žaloja žarnyno gleivinę, intoksikuoja ir sensibilizuoja organizmą. Dar S. Botkinas yra nurodęs, kad platusis kaspinuotis gali būti piktybinės mažakraujystės priežastimi. Pastaroji išsivysto dėl B12 avitaminozės ir folinės rūgšties nepakankamumo.
Klinika. Užsikrėtę žmonės gali ilgai niekuo nesiskųsti; kitais atvejais būna bendro pobūdžio negalavimai: seilėtekis, galvos svaigimas, bendras silpnumas, greitas nuovargis, nervingumas, skausmas epigastriumo srityje arba visame pilvo plote. Retais atvejais, sergant difilobotrioze, gali išsivystyti piktybinė anemija su visais jai būdingais simptomais. Negydant liga paprastai tęsiasi ilgai, nes platusis kaspinuotis išgyvena 10 ir daugiau metų.
Diagnozė nustatoma, aptikus plačiojo kaspinuočio kiaušinėlių arba narelių išmatose. Visais atvejais, esant hiperchiominei anemijai, reikia ligonį ištirti, ar jis neturi plačiojo kaspinuočio.
Gydymas. Prieš skiriant medikamentus, iš vakaro duodama išgerti vidurius paleidžiamosios druskos, o ryte — stiklinė kūno temperatūros 2% geriamosios sodos tirpalo, daroma valomoji klizma.
Prognozė dauguma atvejų palanki; išsivysčius žymaus laipsnio anemijai— rimta, nes ji gali likti ir po dehelmintizavimo.
Profilaktika. Žuvį ir ikrus reikia valgyti tiktai gerai paruošus. Saugoti vandens telkinius nuo užteršimo.