Citomegalo viruso sukeltos ligos
Citomegalo virusas (CMV) yra dažna žmonių virusinė infekcija – maždaug 50 proc. žmonijos yra infekuoti šiuo virusu, tačiau žmonės, turintys stiprią imunę sistemą, CMV sukelta liga serga retai. Retais atvejais žmonėms, kurių imunitetas nusilpęs, liga pasireiškia lengva forma, simptomais, panašiais į gripo ar infekcinės mononukleozės.
Ligos sukėlėjas ir jo savybės
Sukėlėjas – citomegalo virusas (CMV), priklausantis Herpes virusų grupei. 50 proc. reprodukcinio amžiaus moterų turi imunitetą šiai infekcijai. 2-28 proc. nėščiųjų CMV gali būti nustatomas gimdos kaklelyje ir šlapime.
Paplitimas
CMV paplitęs visame pasaulyje. Išsivysčiusiose šalyse 50-70 proc. bendrosios populiacijos turi antikūnų CMV. Infekcija plinta endeminiu būdu. Dėl savo savybių virusas, patekęs į žmogaus organizmą, išlieka jame gana ilgai. Virusas išsiskiria per seiles, šlapimą, išmatas, pieną dar daug mėnesių ar metų nuo pirminės infekcijos. Po naujagimio infekcijos, virusas gali išsiskirti dar 5-6 metus. Suaugusiems infekcijos virusas išsiskiria per trumpesnį laiką, tačiau infekcija gali būti užslėpta. Pakartotinai viruso išskyrimas pasireiškia nusilpus imuninei sistemai.
Kaip užsikrečiama?
Infekcijos šaltinis yra CMV apsikrėtęs žmogus. Šiuo virusu galima užsikrėsti:
- Virusu užsikrėtusi nėščioji užkrečia vaisių nėštumo, gimdymo metu ar naujagimį maitindama motinos pienu;
- po ilgo ar glaudaus bendravimo su užsikrėtusiu žmogumi;
- perpilant viruso nešiotojo kraujo;
- transplantuojant organus;
- lytinių santykių metu.
Apie 1 proc. moterų, užsikrėtusių iki pastojimo, perduoda virusą vaisiui per gimdą. Nėštumo metu susirgus pirmine infekcija, perdavimo rizika vaisiui yra apie 50 proc. Pogimdyvinę CMV infekciją lemia viruso buvimas gimdos kaklelio sekrete, bet dar dažnesnis infekcijos šaltinis – motinos pienas.
Citomegalijos virusas ypač pavojingas vaisiui, naujagimiui, sergantiesiems piktybinėmis ligomis, AIDS, esant sunkiam įgimtam imunodeficitui, ligoniams, kuriems perpiltas kraujas arba atlikta organų persodinimo operacija.
CMV ligos eiga ir simptomai
Ligos inkubacinis periodas priklauso nuo užsikrėtimo kelio.
CMV liga dažniausiai pasitaiko įgimta infekcija. Jei vaisius užkrečiamas ankstyvo nėštumo periodu, jis gali žūti. Naujagimiai infekciją įgyja gimdymo metu arba po gimdymo praėjus 3-12 savaičių maitinant pienu. Šiems kūdikiams imunitetas ląstelių lygiu prieš infekciją formuojasi lėtai, jie gausiai skiria virusą su šlapimu iki 8 metų amžiaus. 11 – 25 proc. nėštumo metu pirmine ar besikartojančia infekcija sirgusių moterų kūdikių išsivysto kurtumas. Taip pat gali sutrikti įvairių organų veikla bei atsirasti jų anomalijų. Šiai ligai būdingi simptomai: šaltkrėtis, gelta, kepenų, blužnies padidėjimas, kraujosruvos, galvos skausmas, bendras silpnumas, sąnarių skausmas ir karščiavimas.
CMV liga gali būti ir įgyta. Tokia citomegalija pasireiškia po 3-8 savaičių po užsikrėtimo ir trunka 2-6 savaites. Pirminė CMV infekcija jaunam suaugusiajam reiškiasi infekcinės mononukleozės (monocitų padidėjimas kraujyje) sindromu. Dažniausi simptomai yra karščiavimas iki 38-40° C, didelis nuovargis ir silpnumas. Karščiavimo trukmė – nuo 9 iki 35 dienų. Kartais kartu būna faringitas ar tonzilitas. Limfmazgių ir blužnies padidėjimas nustatoma nedažnai. Jei ji išplinta, susergama plaučių, širdies raumens, smegenų ir sąnarių uždegimais.
Komplikacijos
Su CMV infekcija susijusios komplikacijos išsivysto retai, bet jos gali būti ir pirmasis ligos požymis. Pneumonija yra dažniausia sunki CMV ligos komplikacija pacientams po kaulų čiulpų persodinimo.
Sergant CMV mononukleoze dažnai išsivysto hepatitas. Būdingas karščiavimas, pykinimas, vėmimas. Dažnai stebima lengva forma, be simptomų.
Kartais CMV mononukleozė pasireiškiančiu neuritu, kuriam būdingas sensorinis ir motorinis galūnių silpnumas, kartais su galvinių nervų pažeidimu.
Reta CMV mononukleozės komplikacija yra meningoencefalitas, kurio metu nustatomas limfocitų skaičiaus padidėjimas. Gali išsivystyti miokarditas, gastritas, kolitas. Kartais, ypač jei pacientas buvo vartojęs ampicilino, atsiranda bėrimas.
Diagnostika
CMV infekcijos diagnozei pagrįsti neužtenka vadovautis tik klinikiniais simptomais. Ji turi būti patvirtinama laboratoriniais tyrimais:
• ligoniui nustatoma mažakraujystė, kraujyje būna sumažėjęs trombocitų skaičius, padidėjusi bilirubino ir kepenų fermentų koncentracija, sumažėja bendras baltymo kiekis, pakinta jo frakcijos;
• specifiniais tyrimais nustatomas pats virusas (ryklės sekrete, šlapime, kraujyje, bronchų išplovose, audiniuose) ar specifiniai baltymai prieš jį (kraujo serume);
• nustačius, kad nėščioji pirmą kartą užsikrėtė citomegalijos virusu ar infekcija paūmėjo, gali būti tiriamas ir vaisiaus kraujo serumas.
Dažniausiai CMV infekciją tenka atskirti nuo Epštein – Bar infekcinės mononukleozės, taip pat nuo ŽIV ūminio retrovirusinio sindromo, virusinių hepatitų, kitos kilmės pneumonijų.
Gydymas
Esant imunodeficitui būtinas specialus gydymas. Suaugusieji gydomi antivirusiniais vaistais. Taikomas ir simptominis gydymas.
Profilaktika
Virusai plinta nesilaikant sanitarinių ir higieninių taisyklių. Jie plinta kambario temperatūroje, bet žūva nuo dezinfekuojamųjų medžiagų. Nėščios moterys neturėtų dirbti mažų vaikų kolektyvuose. Po organų persodinimo operacijų ir sergant kai kuriomis ligomis, kai vartojami imunitetą slopinantys preparatai, gali būti skiriama specifinio imunoglobulino prieš citomegalijos virusą, taip pat antivirusinių vaistų.
Parengė:
Žana Milišiūnaitė, Epidemiologinio priežiūros skyriaus visuomenės sveikatos specialistė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras