Dantų kariesas (caries dentium)

Dantys, jų pagalbinis aparatas ir burna sudaro sudėtingą, vieningai funkcionuojančią sistemą.
Dažniausiai pasitaikančios dantų ir jų pagalbinio aparato ligos ir sindromai bei jų komplikacijos yra dantų kariesas ir akmenys, chroniniai pulpos pokyčiai , pulpitas, periodontitas, parodontitas bei odontogeniniai navikai.
Burnos ertmėje visada yra daug įvairių mikroorganizmų, kurie sudaro įprastinę burnos mikroflorą. Tai bakterijos, grybai, virusai ir spirochetos. Vieni jų čia gyvena nuolat, kiti, patekę atsitiktinai, greitai prisitaiko esamų sąlygų. Burnos mikroflora, antagonistiškai veikdama egzogeninius mikroorganizmus, yra savotiškas biologinis organizmo barjeras. Kai įvairūs išoriniai ir vidiniai veiksniai pažeidžia šį barjerą ir (arba) sutrinka mikroekologinė pusiausvyra, tapusi sąlygiškai patogeniška įprastinė mikroflora gali sukelti endoinfekcinį procesą. Taip atsitinka sergant sunkiomis ligomis (kraujodaros organų ligomis, chroninėmis infekcijomis, piktybiniais navikais ir kt.), intensyviai ir ilgai gydant antibiotikais, imunosupresantais, pasireiškus disbakteriozei arba atsiradus atsparių mikroorganizmų. Dažniausiai burnos endoinfekcinį procesą sukelia bakterijos, grybai ir virusai.

DANTŲ KARIESAS

Dantų kariesas, arba dantų ėduonis (lot. caries dentium) – danties emalio ir dentino nekrozė. Paprastai prasideda balzgana dėmele emalio paviršiuje ar jo duobutėse. Po to dėmelės paviršiuje susidaro ertmė, kuri lėtai, o kartais gana greitai didėja ir pasiekia danties pulpą. Atsiranda dėl mikroelementų (pvz., fluoro), vitaminų stokos maiste, angliavandenių pertekliaus maiste, o taip pat dėl kramtymo funkcijos sumažėjmo vartojant daugiau susmulkintą maistą. Sumažėjus danties emalio atsparumui, susidaro sąlygos burnoj esančių bakterijų bei virusų fermentams lengvai tirpdinti emalį.
Esant dantų kariesui gelia ir skauda dantis nuo šaltų, karštų, saldžių ir rūgščių produtų, ligonis negali normaliai sukramtyti maisto. Skaudant damntims, sutrinka ne tik seilių išsiskyrimas, bet ir skrandžio sulčių gamyba, todėl sutrinka maisto virškinimas. Tokie žmonės dažniau serga skrandžio uždegimu ir opalige.

Danties karieso vyksmas

Apibrėžimas. Dantų kariesas (caries dentium), arba ėduonis yra progresuojantis dantų kietųjų audinių irimas, kai susidaro audinių defektas ir formuojasi kuriozinė ertmė.
Etiologija ir patogenezė. Etiologija nėra visai aiški. Žinoma nemažai kariesą prasidėti skatinančių veiksnių. Pastebėta, kad kariesas dažnesnis, jeigu danties paviršiuje yra daug įdubimų ir plyšių, į kuriuos patenka įvairių maisto dalelių, bakterijų ir jų metabolizmo produktų. Vartojant daug angliavandenių turintį maistą, ant dantų paviršiaus susikaupia organinių rūgščių, bakterijų veiklos produktų, kurie ardo emalio struktūras. Netinkamai prižiūrint dantis, visi šie veiksniai veikia stipriau. Be to, kariesui turi reikšmės pakitusi organizmo angliavandenių, mineralinių medžiagų, mikroelementų, vitaminų apykaita. Karieso raidą skatina nepakankamas fluoridų kiekis geriamajame vandenyje, nes jie įjungiami į kristalizacinę emalio struktūrą, suformuoja fluoroapatitus, kurie yra labiau atsparūs rūgščių poveikiui. Todėl geriamojo vandent fluoravimas yra svarbus karieso, ypač vaikų, profilaktikai. Taip pat kariesą skatina sutrikusi seilių liaukų veikla, nes seilės turi galingą buferinę sistemą, neutralizuojančią burnoje susidariusius rūgščius metabolizmo produktus. Be to, seilės turi daug bakteriostatinių – lizocimo, laktoferinų, laktoperoksidazinę sistemą ir sekrecinių imunoglobulinų, kurie mažina bakterijų aktyvumą. Populiariausios yra mikrobinė ir cheminių medžiagų karieso susidarymo teorijos. Tarp bakterijų svarbiausias vaidmuo tenka streptokokams (Streptococcus mutins et sanguis) ir šiek tiek mažesnis – rūgštinei laktobacilai (Lactobacillus acidophilus), peptokokams (Peptococcus) ir aktinomicetams (Actinomyces viscosus). Šių kariogeninių mikroorganizmų dažnai būna ant gerai nenuvalytų dantų paviršių, jie metabolizuoja angliavandenius ir išskiria daug rūgščių produktų, pradedančių emalio demineralizaciją.
Morfologija ir klinikinės morfologinės formos. Remiantis klinikiniais ir morfologiniais požymiais, skiriamos keturios karieso raidos fazės.

Kariozinė dėmė
(macula cariosa) Paviršinis kariesas
(caries superficialis) Vidurinysis kariesas
(caries media) Gilusis kariesas
(caries profunda)
Kai ant danties

Kai ant danties paviršiaus atsiranda balta neskaidri dėmelė, ties kuria yra ištirpęs emalio dangalas ir padidėjęs jo laidumas. Iš pradžių išnyksta druskos iš tarprizminės medžiagos, o vėliau iš prizmių, kurios netenka kontūrų, virsta bestruktūre mase. Vėliau padidėja tarpai tarp prizmių. Į tarpus skverbiasi ir jais plinta bakterijos, kurių išskiriami produktai toliau skatina emalio demineralizaciją ir tirpimą. Dėmės dugne emalis minkštėja, formuojasi detritas. Čia kaupiasi maisto medžiagų pigmentai ir, veikiant mikroorganizmams, iš tirozino pasigamina melaninas. Todėl dėmė pigmentuojasi. Šioje stadijoje kariesas gali nustoti progresuoti, tuomet prasideda remineralizacija ir pigmentinės dėmės vieta vėl pasidaro skaidri. Prie pažeisto emalio esančiame dentine anksti sumažėja mukopolisacharidų, prasideda kolageno skaidulų dezorganizacija. Kai, toliau vykstant emalio demineralizacijai bei irimui, procesas apima dentino sluoksnį prie pažeisto emalio. Vyksta jo demineralizacija ir irsta prizmės. Jeigu kuriozinis procesas progresuoja lėtai, tai šalia kuriozinio defekto esančiuose dentino kanalėliuose kaupiasi mineralinės medžiagos, suvienodėja odontoblastų ataugos, dentinas darosi homogeniškas, stipriau laužia šviesos spindulius, o histologiniuose pjūviuose atrodo šviesus – skaidraus dentino zona. Joje yra susiaurėjusių ar visai užsidariusių dentino kanalėlių, todėl kliudoma bakterijoms plisti į gilesnius sluoksnius. Kai pažeistas visas emalis ir didesnė dalis paviršinio dentino. Iš emalio kuriozinio židinio į išsiplėtusius dentino kanalus skverbiasi mikroorganizmai, dėl kurių toliau vyksta prizmių demineralizacija ir fragmentuojasi odontoblastų ataugos. Išnyksta visi dentino kanalėlių vidiniai dangalai, ir dentinas virsta minkšta bestruktūre mase. Kuriozinė ertmė gilėja, jos dugne kaupiasi daug detrito, sudaryto iš suirusio dentino, maisto medžiagų, mikroorganizmų. Po detritu matosi išlikęs, su išsiplėtusiais kanalais, trūkinėjantis dentinas, į kurio plyšius ir ertmes gausiai skverbiasi ir jais plinta mikroorganizmai. Apie pažeistą vietą išryškėja pradėjusi formuotis skaidraus dentino zona, už kurios būna nepakitęs dentinas. Kuriozinė ertmė yra konuso formos, jos viršūnė nukreipta į danties gilumą, o konusas – į paviršių. Kai suardytas beveik visas dentinas ir tarp kuriozinės bei pulpos ertmių lieka tik plona dentino juostelė su mineralizuotais kanalais. Jeigu suyra ir likęs dentino sluoksnis, į pulpos ertmę prasiskverbę mikroorganizmai sukelia pulpos uždegimą.
Progresuojant kariesui, gana anksti išryškėja kompensaciniai procesai: mineralinės medžiagos kaupiasi dentino kanaluose, ir susidaro skaidraus dentino zona; formuojasi pakaitinis (antrinis) dentinas. Kariesui užsitęsus, pakaitinis dentinas susidaro už pulpos pusės, ties kuriozine ertme. Pakaitinio dentino kanalėliai yra netaisyklingi, vietomis jų visai nėra. Kuo ilgiau užtrunka kuriozinis procesas, tuo storesnis susiformuoja pakaitinio dentino sluoksnis. Nors šis procesas vėliau dažnai apima ir pakaitinį dentiną, tačiau pastarasis visada sumažina perforacijos į pulpos ertmę galimybę. Taigi, formuojantis kariesui, galima išskirti keturias dentino pokyčių zonas: 1) dentino tirpimo zoną; 2) skaidraus dentino zoną; 3) nepakitusio dentino zoną; 4) pakaitinio dentino zoną su pakitusia pulpa. Pulpos kraujagyslės gana anksti pasidaro pilnakraujiškos, daugėja jungiamojo audinio skaidulų, vakuolizuojasi odontoblastai, jų mažėja, gali atsirasti uždegimo požymių. Nors karieso apimtose kanalėliuose danties audiniuose gausu mikroorganizmų, tačiau jų uždegimas neprasideda, nes kietieji danties audiniai neturi kraujagyslių.

Be aprašytos klasikinės karieso plėtotės, galimi ir retesni jo susidarymo variantai: cirkuliarinis kariesas – pažeidimas prasideda aplink danties kaklelį ir ypač greitai progresuoja; stacionarinis kariesas – pažeistas tik emalis ir toliau procesas neprogresuoja; retrogradinis kariesas – procesas prasideda iš pulpos pusės ir dažniausiai būna, kai traumuojami dantys, esti jų formavimosi anomalijų, pulpos hematogeninio pūlinio uždegimo židinių; cemento kariesas – reta patologija, dažnesnė, kai apsinuoginusi danties šaknis ir esti periodonto uždegimas; šalia irstančio ir tirpstančio cemento matyti naujai besiformuojantis cementas. Be to, periodonte gali susiformuoti laisvų cemento struktūros darinių (cementiklių).
Kartais į apnašą (epitelio ląsteles, gleives, maisto liekanas, mikroorganizmus), esantį ant danties paviršiaus, gausiai kaupiasi fosforo rūgšties druskų, ir susidaro danties akmenų. Jų gali būti įvairiuose danties paviršiuose. Danties akmenys būna balti, pilki, labai standūs ir kt. Akmenys gali skatinti prasidėti dantenų ir apydančio uždegimą.
Svarbiausios dantų karieso komplikacijos yra pulpitas ir periodontitas, sukelti sąlygiškai patogeniškos burnos ertmės mikrofloros.

Buteliuko kariesas

„Buteliuko“ kariesas – tai daugelio pieninių dantų karioziniai pažeidimai, kurie vystosi, kai vaikas maitinamas iš buteliuko ilgiau nei įprasta.

Ligos priežastys:

Šios ligos priežastis yra ne tik buteliuko naudojimas. Iš esmės – tai naktinio maitinimo bėda. Dvimečiai, trimečiai vaikai, negalintys atprasti nuo čiulptuko, mėgsta, vakare prieš užmigdami, pasilepinti gerdami iš buteliuko pieną, sultis, saldų mišinėlį ar arbatą. „Buteliuko“ kariesas gali pasireikšti ir tiems mažyliams, kurie ilgai nenujunkomi ir maitinami krūtimi naktį.

Simptomai:

 

  • Patamsėję dantys
  • Gelsvi dantys
  • Minkšti dantys

 

Ligos eiga:

Vaikui nuolat čiulpiant buteliuką ir užmiegant, burnoje lieka daug saldaus skysčio, kuriame esantis cukrus yra burnos mikrobų maistas. Skaidydami cukrų, mikrobai gamina rūgštis, ardančias dantų emalį. Vaikui miegant, seilių burnoje išsiskiria nedaug, jis rečiau ryja, dantų paviršiai nepakankamai nuplaunami ir todėl susidarančios rūgštys negali būti efektingai nukenksmintos. Be to vaikų klampios seilės blogiau neutralizuoja rūgštis, nes jose per pusę mažiau prieš kariesą veikiančių medžiagų. Taip pat mažiau mineralinių medžiagų, kurios patenka į dantį ir atstato pažeidimą.
Esant lėtiniam kariesui, danties pažeidimo vieta bus tamsi, kieta. Kai eiga ūmi, dantis bus gelsvas ir labai minkštas, lengvai skobiamas instrumentu.
Dažniausiai kariesas pažeidžia viršutinio žandikaulio priekinius dantis iš lūpos pusės. Taip pat gali būti pažeisti ir viršutiniai pirmieji krūminiai ir iltiniai dantys. Apatinio žandikaulio priekiniai dantys paprastai lieka sveiki.

Komplikacijos:

Negydomas kariesas koplikuojasi danties nervo uždegimu (pulpitu), o vėliau ir periodonto audinių pažeidimu. Tai yra infekcijos židinių aplink dantų šaknis susidarymo priežastis.

Tyrimai:

Pažeidimai nesunkiai nustatomi apžiūrint dantis.

Gydymas:

Gydymas priklauso nuo danties pažeidimo laipsnio. Jeigu tai yra tik dėmės, – baltos, tamsiai rudos, juodos, – galima dantis dengti fluoro laku (tris kartus kas 4-5 dienas, kartojant po pusės metų) ir toliau stebėti būklę. Jeigu jau yra susiformavusi kariozinė ertmė, tai pažeista vieta turi būti išvaloma iki sveiko danties audinio (krapštant arba gręžiant) ir plombuojama stiklo jonomerine plomba, kuri nebijo seilių, kaupia ir išskiria fluorą.
Kartais, gydant abia mažus vaikus, tenka naudoti raminamuosius vaistus. Tais atvejais, kai vaikas visai nesileidžia gydomas ir yra daug pažeistų dantų, gali būti taikoma narkozė.

Profilaktika:

Neduoti vaikui prieš miegą gerti saldžių gėrimų, jeigu dantukai jau išvalyti.
Du kartus per dieną valyti dantis. Kol vaiko judesiai išlavėja, t.y. iki 7-8 metų, jo dantis turėtų išvalyti tėveliai.
Pratinti vaiką po valgio skalauti burną.
Nuo 1 metų reikėtų palaipsniui vaiką atpratinti nuo buteliuko ir mokyti gerti iš puodelio.
Jeigu vaikas negali užmigti be buteliuko, reikėtų palaipsniui skiesti saldžius skysčius vandeniu, kol liks grynas vanduo arba vaikas pats atsisakys „neskanaus“ gėrimo.
Jau išdygus pirmajam dantukui, reikėtų apsilankyti pas stomatologą – gausite patarimų dėl burnos higienos, o ir vaikas įpras nebijoti stomatologo.

Išvados

Visi žinome,kad sumažinti dantų ligas padėtų profilaktines priemonės: sanitarinių – higieninių žinių teikimas, burnos higienos būklės gerinimas, sveika mityba, reguliams ir taisyklingas dantų valymas šepetėliu ir pasta, fluoro preparatų naudojimas. Kiekvienoje šeimoje turėtų būti rūpinamasi dantų ligų profilaktika.Tad galime drasiai teigti,kad sveiki dantys priklauso tik nuo mūsų pačių ir geros priežiūros.