Lėtinė mielozė — tai liga, kuriai būdinga autonominis, nesulaikomas mieloidinio audinio vešėjimas kaulų čiulpuose ir ekstramedulinės hemopoezės židiniuose su padidėjusia granuliocitinių leukocitų gamyba. Dažniausiai sutrikusi leukopoezė būna kartu su padidėjusiu leukocitų išsiskyrimu į kraują, kuriame aptinkama daug įvairaus subrendimo laipsnio mieloidinės eilės ląstelių (pradedant segmentuotais leukocitais ir baigiant mieloblastais). Ekstramedulinės kraujo gamybos židiniai iš nediferencijuotų polipotencinių retikulinių mezenchimos ląstelių gali susidaryti bet kuriame organe. Mieloidinė metaplazija ypač ryški blužnyje, kepenyse ir limfmazgiuose.
Patologinė anatomija. Kaulų čiulpai esti pilkai rausvos ar net pilkai gelsvos spalvos, mieloidinis audinys — hiperplazavęsis, riebalinis — labai sunykęs. Įvairiuose organuose būna skirtingo laipsnio hemoragijų. Blužnis žymiai padidėjusi su perisplenito reiškiniais (fibrino apnašos ir sąaugos) ir infarktais. Jos struktūra pakitusi, išvešėjęs mieloidinis audinys, kuriame galima aptikti įvairių šios eilės ląstelių ir net megakariocitų. Kepenys gali būti kelių kilogramų svorio. Jose, kaip ir kituose vidaus organuose (pvz., virškinimo trakte, inkstuose, plaučiuose ir kt.) esti ekstramedulinės hemopoezės židinių su atitinkamais morfologiniais pakitimais.
Klinikinės-hematologinės formos. Lėtinė mie-lozė klinikiniu-hematologiniu požiūriu skirstoma į leukeminę (leukocitų daugiau kaip 40 tūkst. mm3), subleukeminę (10— 30 tūkst. leukocitų 1 mm3) ir aleukeminę (normalus ar sumažėjęs leukocitų skaičius). Be dažniausiai pasitaikančios mieloleukozės, kuria sergant periferiniame kraujyje ir kaulų čiulpuose būna visos mieloidinės eilės ląstelių vystymosi formos ir vyrauja granuliuotieji leukocitai, pasitaiko retos, pasižyminčios piktybiškesne (greitesne) eiga formos: 1) bazofilinė, kai kraujyje ir kaulų čiulpuose vyrauja bazofilai (50—80%); 2) eozinofilinė, kai įvairaus subrendimo laipsnio eozinofilai kraujyje ir kaulų čiulpuose sudaro 40—90% visų forminių elementų; 3) segmentuotų leukocitų (labai reta), kai, esant didelei leukocitozei (100—200 tūkst. leukocitų 1 mm3) ir splenomegalijai, kraujyje vyrauja subrendę segmentuoti leukocitai, o jaunų formų yra nedaug; šie segmentuoti leukocitai, skirtingai nuo kitų priežasčių sukeltos leukocitozės (infekcinės kilmės), pasižymi atipiškumu (ląstelės didelės, branduolys jaunas, citoplazma bazofilinė su patologiniu grūdėtumu); 4) megakariocitinė arba megakariotrombocitinė forma, kai paprastai vidutinio laipsnio leukocitozės ir anemijos (retai — eritrocitozės) sąlygomis būna hipertrombocitozė su pakitusiais trombocitais (krūtinkaulio čiulpų punktate ryški megakariocitų hiperplazija). Daugelio autorių nuomone, ši forma yra savitas osteomielosklerotinis lėtinės mielozės variantas.
Klinika. Pagal trukmę lėtinė mielozė gali būti greit progresuojanti ir cikliškai (su remisijomis) besivystanti. Abu šie variantai turi tris periodus: pradinį, ryškių klinikinių požymių ir termininį, arba distrofinį.
Lėtinės mielozės pradžią nustatyti sunku. Dažniausiai jau ligos pradžioje būna silpnumas, galvos svaigimas, širdies plakimai, neuralgijos (ypač išialgija ir radikulalgija), prakaitavimas, subfebrilitetas ir bukas, maudžiantis, nestiprus skausmas kairėje pašonkaulinėje srityje. Skausmas atsiranda, padidėjusiai blužniai tempiant kapsulę. Tačiau tik labai retai pačioje ligos pradžioje blužnis būna padidėjusi. Ligonio išvaizda esti normali arba mažai pakitusi (nedidelis blyškumas).
Pagrindinis diagnostinis kriterijus pradiniame periode — kraujo pakitimai. Periferiniame kraujyje nustatoma padidėjęs leukocitų skaičius (20—30 tūkst.), didelis neutrofilų branduolinis poslinkis į kairę, ypač daug granuliocitų, mielocitų ir metamielocitų; mieloblastai esti pavieniai. Vienas būdingiausių hematologinių požymių, jau ligos pradžioje padedantis atskirti lėtinę mielozę nuo simptominės leukocitozės ir leukemoidinės reakcijos,— tai padidėjęs bazofilų (3— 5%) ir eozinofilų skaičius (bazofilinė-eozinofilinė asociacija). Trombocitų dažniausiai padaugėję. Eritrocitų skaičius paprastai būna dar nepakitęs (ties apatine normos riba). Kaulų čiulpų citologinis vaizdas panašus į periferinio kraujo; čia esti žymiai daugiau mielokariocitų, ypač granuliocitų ir megakariocitų.
Ryškių klinikinių simptomų periode bendros intoksikacijos požymiai didėja (silpnumas, širdies plakimai, prakaitavimas, temperatūros pakilimai ir t. t.), hematologiniai pakitimai ryškėja— atsiranda anemija (dažniausiai normochrominė), mažėja trombocitų, subrendusių leukocitų (segmentuotų), ryškėja leukocitozė, bazofilinė-eozinofilinė asociacija, progresuoja pakitimai kaulų čiulpuose, atsiranda objektyvūs vidaus organų pakitimai.
Pirmiausia padidėja blužnis, kurią neretai užčiuopia pats ligonis ir dėl to kreipiasi į gydytoją. Splenomegalija kartais pasiekia tokį laipsnį, kad blužnis užima beveik visą pilvo ertmę ir nusileidžia į mažąjį dubenį. Blužnies padidėjimą neretai lydi įvairaus intensyvumo skausmas, priklausąs nuo perisplenito, hemoragijų ir infarktu, dėl kurių kartais atsiranda peritonizmo simptomai.
Kepenys, kaip ir blužnis, esti kietos, pasiekia įvairų dydį. Gelta — retas reiškinys, ji dažniausiai hemolitinė. Ascitas išsivysto retai.
Limfmazgiai paprastai padidėja retai ir nedaug, jie būna kietesni, negu limfoleukozės atvejais. Didelis limfmazgių padidėjimas— toli pažengusio generalizuoto proceso požymis ir blogas prognostinis ženklas.
Odoje gali būti specifiniai, leukeminiai, infiltratai ir nespecifiniai pakitimai, kurie būdingesni limfoleukozei (pūlinis išbėrimas, pustulės, papulės, petechijos, hematomos ir t. t.). Šiam periodui būdingas didelis ligonio blyškumas.
Neretai pažeidžiama kvėpavimo organų sistema. Čia gali būti bronchitas, pneumonija, o dažniau — atkaklus su hemoraginiu eksudatu pleuritas ir leukeminiai infiltratai tonsilėse bei gerklose.
Skrandyje, žarnų gleivinėje ar pogleiviniame sluoksnyje kartais išsivysto leukeminiai infiltratai, todėl dažnai atsiranda varginanti anoreksija, rečiau — skausmas ir hemoraginis viduriavimas.
Sergant mieloze, gana dažnai būna hematurija, metroragija, menoragija arba amenorėja ir priapizmas. Dėl didelio leukocitų irimo kraujyje padaugėja šlapimo rūgšties, kuri išsiskiria su šlapimu kaip kristalai ar net akmenys.
Kauluose pasitaiko įvairių pakitimų — osteoporozė, antkaulio infiltratai, osteolizės židiniai ir kt.
Kiek dažniau pažeidžiama nervų sistema. Čia gali būti motorinių arba sensorinių sutrikimų. Jie priklauso nuo patologinio proceso išplitimo bei lokalizacijos (mieloidinė infiltracijar degeneraciniai procesai, trombozės, intoksikacija ir t. t.).
Akių dugne gali būti infiltracijos ir hemoragijos židinių. Jei leukeminis audinys tarpsta orbitoje, vystosi išverstakumas. Klausa taip pat kartais nukenčia.
Periferiniame kraujyje leukocitų skaičius gali padidėti iki 500 tūkst.—1,5 mln. 1 mm3, granuliocitų — iki 10—15% ir daugiau, vis gausėja jaunų nediferencijuotų formų. Juo toliau pažengęs procesas arba ryškesnis paūmėjimas, juo daugiau nediferencijuotų formų, ypač mieloblastų, promielocitų ir t. t. Hemoglobino kiekis, didėjant anemijai, gali nukristi iki 5—8 g%r eritrocitų — iki 2 mln. ir mažiau.
Kaulų čiulpams būdinga didesnė mieloidinio audinio hiperplazija ir ryškesnis granuliocitų pajaunėjimas. Krūtinkaulio čiulpų punktate: 1) nustatoma mieloidinio audinio hiperplazija; 2) aptinkama bazofilinių eritroblastų; 3) pastebimas ryškus jaunų formų diferenciacijos sutrikimas (mieloblastų 10—15% ir daugiau, vyrauja promielocitai ir metamielocitai).
Termininiam, arba distrofiniam, lėtinės mielozės periodui būdinga poūmė eiga. Mieloproliferacinis sindromas paryškėja, t. y. atsiranda daugiau mieloidinių ląstelių ir pradeda vyrauti mieloblastai (mieloblastinė lėtinės mielozės stadija), hemoglobino kiekis gali kristi iki kritiškai žemo lygio, labai sumažėja eritrocitų ir trombocitų, išryškėja hemoraginis sindromas.
Periferinio kraujo vaizdas panašus į kaulų čiulpų; jame vyrauja mieloblastai ir promielocitai.
Ligoniai šiame periode esti sunykę, vaško spalvos, su dideliu dėl splenomegalijos ir hepatomegalijos pilvu, įvairaus dydžio hemoragijomis odoje ir gleivinėse, padidėjusiais limfmazgiais.
Diagnozė. Lėtinę mielozę tenka atskirti nuo leukemoidinės reakcijos (sepsis, tuberkuliozė) ir infekcinės-toksinės leukocitozės. Lėtinė mielozė nuo šių patologinių būklių skiriasi bazofilija ir bazofiline-eozinofiline asociacija su nesubrendusiomis bazofilų ir eozinofilų formomis, taip pat mieloidinių ląstelių atipiškumu.
Aleukeminę mielozės formą sunku atskirti nuo osteomie- losklerozės (mielofibrozės). Būdingi kaulų pakitimai osteomielosklerozės atvejais ir krūtinkaulio čiulpų bei blužnies punktatų citologinis tyrimas padeda išaiškinti diagnozę.
Kai lėtinės mielozės eiga greita, esant eritroblastų periferiniame kraujyje, kartais ją galima supainioti su eritroleukoze. Cia taip pat svarbią reikšmę turi krūtinkaulio čiulpų ir blužnies punktatų citologinio tyrimo rezultatai.
Nuo simptominės alerginės kilmės eozinofilijos lėtinę mielozę padeda atskirti jaunos eozinofilų ir kitų mieloidinės eilės ląstelių formos.
Dauginės vėžio metastazės kaulų čiulpuose kartais pasireiškia mieloidine reakcija, nuo kurios tenka atskirti mieloleukozę. Šiuo atveju lemiamą reikšmę turi atipinių vėžinių ląstelių aptikimas krūtinkaulio čiulpų punktate, metastazėms būdingi rentgenologiniai kaulų pakitimai, nepadidėjusi blužnis ir t. t.
Gydymas. Mieloleukozė gydoma citostatiniais vaistais, rentgenu ir radioaktyviosiomis medžiagomis. Šie trys gydymo būdai ilgainiui pasidaro neefektyvūs, organizmas tampa jiems refrakteriškas. Be to, jie pasižymi pašaliniu veikimu. Todėl reikia neskirti gydymo šiais metodais per anksti, bet taip pat per daug jo ir neuždelsti, kad liga nepereitų į distrofinį periodą. Gydymas skiriamas, atsižvelgus į ligos periodą, jos fazę (paūmėjimas ar remisija), klinikinį vaizdą bei eigą.
Pirmame periode, kai, išskyrus hematologinius pakitimus, dar nėra ryškių klinikinių simptomų, taikoma tik bendrai stiprinantis gydymas ir atitinkamas režimas (vitaminoterapija, geras maistas, poilsis gryname ore, ribotas darbo laikas ir t. t.). Šiam periodui baigiantis ar ligai perėjus į antrą, t. y. ryškių klinikinių simptomų, periodą, paprastai vartojami citostatiniai vaistai. Kuriais atvejais naudingiau skirti citostatinius vaistus, o kuriais spindulinę terapiją, aiškių kriterijų nėra; reikia orientuotis pagal klinikinį-hematologinį vaizdą. Leukocitozės laipsnis lemiamo vaidmens neatlieka. Žymiai didesnę reikšmę turi anemija (hemoglobino kiekio ir eritrocitų skaičiaus kritimas) bei trombocitopenija (bylojanti apie mieloproliferacijos, nustelbiančios eritropoezę ir megakariocito- poezę, laipsnį) ir bendri klinikiniai požymiai (silpnumas, karščiavimas, ekstramedulinės hemopoezės židiniai).
Jei, nežiūrint gydymo, ligonio būklė blogėja ir ypač didėja anemija, reikia daryti kraujo transfuzijas, kurios paprastai duoda gerą, bet trumpalaikį efektą, ir pereiti prie kitų citostatikų.
Be minėtų priemonių ir vaistų, sergant lėtine mieloze, vartojami geležies preparatai, vitaminai, gliukozė, reikalui esant, antibiotikai ir t. t. Mielozei paūmėjus, ligonis gydomas, kaip ir ūminės leukozės atvejais.
Prognozė. Išgijimo atžvilgiu prognozė bloga. Ligoniai pradiniame periode gali dirbti sutrumpintą darbo dieną. Fizinis darbas kontraindikuojamas. Ligai pažengus, priklausomai nuo jos periodo, skiriama II arba I invalidumo grupė. Sergantieji lėtine mieloze išgyvena vidutiniškai 2—3 metus, daugiausia — 5—10 metų. Ligoniai miršta nuo bendro išsekimo, kraujo išsiliejimų ir nukraujavimo arba nuo interkurentinės ligos (pneumonijos ar kt.).