Skip to content

Imuninės hemolitinės mažakraujystės

Imuninėmis vadinamos hemolitinės mažakraujystės, išsivystančios kraujyje atsiradus tam tikrų antieritrocitinių medžiagų — antikūnių, sudarančių sąlygas greitesniam eritrocitų irimui.

Atsižvelgiant į tai, kad, ligai vystantis, dalyvauja du antikų nių tipai — šilumos ir šalčio antikūniai, imuninės hemolitinės mažakraujystės skiriamos dvi grupės. Pirmajai priklauso mažakraujystės, išsivystančios, dalyvaujant šilumos antikūnams, antrajai — mažakraujystės, susijusios su šalčio antikūnių veikimu. Pagrindiniai abiejų tipų antikūnių ir jų sukeliamų ligų skirtumai yra šie: 1) šilumos antikūniai (daugiausia aflliutininai), kurių sveikame organizme nėra, aktyviai veikia 37 laipsnių lemperatūroje, o šalčio antikūniai (agliutininai, hemolizinai, iš dalies opsoninai), kurių nedidelis kiekis (vadinamieji natūralūs šalčio antikūniai) būna ir normaliame organizme, kūno temperatūros sąlygomis yra neaktyvūs, o veikia šaltesnėje aplinkoje (ypač hemolitines ligas sukeliantys patologiniai šalčio antikūniai); 2) šilumos antikūniams veikiant, vystosi intensyvesnė intraceliulinė, t. y. fiziologinė, hemolizė, o šalčio antikūniai sukelia intravaskulinę, taigi, patologinio pobūdžio, hemolizę; 3) dėl hemolizės vietos ir pobūdžio skirtybių, šilumos antikūniams veikiant, neatsipalaiduoja laisvas hemoglobinas kraujo plazmoje ir nepatenka į šlapimą, o šalčio antikūniai tam tikro jų susikaupimo ir sąveikos su eritrocitiniais antigenais sąlygomis sukelia ryškią hemoglobinemiją ir hemoglobinuriją; 4) sergant šalčio antikūnių sukeliamomis ligomis, nustatomas žymiai padidėjęs šalčio agliutininų titras; šilumos antikūniai šia ypatybe nepasižymi.