Šiuo metu Lietuvoje prostatos vėžys yra dažniausia vyrų onkologinė liga. Per metus nustatoma jau apie 2000 naujų atvejų, sergamumas šia liga nuolat auga.
Prostatos vėžys paprastai aptinkamas vyrams, turintiems daugiau kaip 50 metų, iki to amžiaus pasitaiko retai. Prostatos vėžys, kitaip negu kitų organų vėžys, gali ilgus metus tūnoti prostatoje nesukeldamas jokių simptomų. Didžioji šių navikų dalis auga labai lėtai, taigi būtent jaunesniems vyrams nesukelia jokių problemų. Tik nedidelei vyrų daliai prostatos vėžys vystosi sparčiai, kai kuriais atvejais išplisdamas į kitus organus, ypač į kaulus.
Manoma, kad prostatos vėžio atsiradimo priežastys susiję su tuo, jog, ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, daugėja ir vyresnio amžiaus vyrų, kurie ir gali susirgti šia liga. Be to, nuolat vis didesniam vyresnio amžiaus vyrų skaičiui atliekami tyrimai, kurie leidžia greičiau aptikti prostatos vėžį.
Nors tikrosios prostatos vėžio atsiradimo priežastys dar neaiškios, yra žinoma keletas rizikos veiksnių susirgti šia liga.
Vyrai, kurių artimi giminės (tėvas, brolis, dėdė) serga ar sirgo prostatos vėžiu, turi šiek tiek didesnę šios ligos riziką.
Jei keletas šeimos moterų sirgo krūties vėžiu, ypač jei jos susirgo būdamos mažiau nei 40 metų amžiaus, tai gali reikšti, jog šeimos palikuonys paveldi mutavusį geną. Tos šeimos vyrai gali turėti padidėjusią prostatos vėžio riziką.
Pastebėta, kad kai kurių etninių grupių žmonės turi didesnę prostatos vėžio riziką, pavyzdžiui, afroamerikiečiai gerokai dažniau serga šia liga nei baltieji amerikiečiai. Tarp Azijos vyrų prostatos vėžys – reta liga.
Gausus riebaus gyvulinės kilmės maisto bei nepakankamas šviežių daržovių ir vaisių vartojimas didina prostatos vėžio riziką. Pomidorai bei iš jų pagaminti produktai, kaip kečupas, apsaugo nuo prostatos vėžio. Taip veikia pomidoruose esanti medžiaga likopenas. Įrodyta, kad maisto papildai, turintys mikroelemento seleno, mažina prostatos vėžio riziką.
Mokslininkai tęsia prostatos vėžio rizikos veiksnių paieškas
Anatomija ir funkcijos
Prostata, arba priešinė liauka, yra vienas iš vidinių vyriškų lytinių organų. Ši liauka, savo dydžiu bei forma primenanti kaštoną, yra mažajame dubenyje tuoj po šlapimo pūsle, prigludusi prie jos dugno.
Užpakalinė organo dalis siekia tiesiąją žarną, todėl gydytojas nesunkiai apčiuopia prostatą pirštu per išeinamąją angą. Ši procedūra vadinama digitaliniu rektaliniu tyrimu.
Prostatą iš viršaus į apačią perveria šlaplė (šlapimkanalis, uretra), kuriuo iš šlapimo pūslės išteka šlapimas. Liauka iš išorės apsupta raumeninės fibrozinės kapsulės.
Prostata gamina sekretą, kuris sėklos išsiveržimo metu įsilieja į šlaplę ir susimaišo su iš sėklidžių atitekančia sperma, palengvindamas spermatozoidų judrumą bei jų gebėjimą apvaisinti. Ji dar gamina baltymą – prostatos specifinį antigeną (PSA).
Prostatos augimą ir veiklą reguliuoja vyriškas lytinis hormonas testosteronas, kurį gamina sėklidės. Nedidelė šio hormono dalis gaminama ir antinksčiuose.
Simtomai
Kai vėžys prostatoje yra ankstyvos stadijos, jokių juntamų simptomų nebūna. Jie atsiranda, kai vėžinis mazgas būna pakankamai didelis, kad galėtų spausti šlaplę ir trikdyti šlapinimąsi.
Vyrų, peržengusių 50 metų amžiaus ribą, prostata dažniausiai būna padidėjusi, išvešėjusi ne dėl vėžio, bet dėl daug dažniau pasitaikančios gerybinės prostatos hiperplazijos (GPH).
Abiem atvejais, ar prostata būtų padidėjusi dėl vėžio, ar dėl GPH, simptomai panašūs:·
- šlapinimasis pasunkėja, nes šlapimo srovė, verždamasi per padidėjusios prostatos spaudžiamą šlaplę, susilpnėja, susiaurėja
- šlapinimasis padažnėja, ypač naktį, nes, susiaurėjus šlaplei, šlapimo pūslėje po šlapinimosi nuolat lieka šlapimo
- šlapinimosi metu skauda
- šlapimas kraujingas (šis simptomas nėra dažnas)
Jei pradeda varginti minėti simptomai, būtina nedelsiant kreiptis į urologą. Svarbu prisiminti, kad dažniausiai prostata padidėja ne dėl vėžio. Tačiau bet kokiu atveju, sutrikdytas šlapinimasis kelia pavojų sveikatai, todėl gydymas būtinas.
Kaip minėta, vėžinis procesas prostatoje vystosi lėtai, šlapinimosi simptomų gali nebūti daugelį metų, pačioje prostatoje jau esant vėžio ląstelių. Kartais pirmasis prostatos vėžio simptomas gali pasireikšti kaulų (dubens, šlaunies, klubo ir kt.) skausmais. Tai reiškia, kad vėžio ląstelės iš pirminio židinio prostatoje išplito, susidarė ligos metastazės kauluose.
Diagnostika
Paprastai pacientą pirmiausia apžiūri šeimos gydytojas ir jei reikia, pasiunčia jį pas urologą. Pirmieji tyrimai, kuriuos atlieka gydytojas – digitalinis rektalinis prostatos tyrimas ir PSA kraujyje tyrimas.
Digitalinis rektalinis tyrimas (prostatos apčiuopa pirštu per tiesiąją žarną)
Prostata užpakaline savo dalimi prigludusi prie tiesiosios žarnos sienelės, todėl gydytojas, pirštu čiuopdamas prostatą per tiesiąją žarną, jaučia jos pakitimus. Tai nėra maloni procedūra pacientui, bet visai neskausminga. Jei prostata yra pažeista vėžio, ji kieta ir gruoblėta, o esant GPH, ji padidėjusi, pakietėjusi, bet lygi. Tačiau, kaip minėta, vėžinis procesas prostatoje vystosi lėtai, tad jos apčiuopos metu jokių pastebimų pakitimų pirštu galima ir neapčiuopti, organas atrodo normalus, nors vėžys jame jau yra.
PSA (Prostatos specifinio antigeno) nustatymas
PSA lygiui kraujyje nustatyti kraujas paprastai paimamas iš venos alkūnės linkyje. PSA yra baltyminė medžiaga, kurią gamina prostata, jos nedideli kiekiai visada yra sveiko vyro kraujyje
Transrektalinis prostatos tyrimas ultragarsu (TRUS – trans rectal ultrasound scan). Tiriant prostatą ultragarsu, per išeinamąją angą į tiesiąją žarną švelniai įstumiamas nedidelis pailgos formos aparato daviklis, prieš tai ant jo užmovus sterilų prezervatyvą, pateptą geliu. Tyrimas atliekamas pacientui gulint ant šono. Ultragarso bangos, kurias skleidžia aparato daviklis, pasiekia prostatą ir aidu grįžta atgal. Kompiuterinės technikos suformuotas prostatos vaizdas matomas ekrane.
Tai labai informatyvus tyrimas: apžiūrima prostata, išmatuojamas jos dydis, tūris, įvertinamas organo audinių tankis, įvertinama, ar nėra vietų, įtartinų dėl vėžio. Tyrimo metu galima atlikti ir prostatos biopsiją. Tyrimas pacientui nėra malonus, bet trunka tik keletą minučių.
Prostatos biopsija
Jei jau atlikti tyrimai – prostatos apčiuopa pirštu, PSA lygio kraujyje nustatymas, tyrimas ultragarsu – leidžia gydytojui įtarti piktybinį procesą prostatoje, vėžio diagnozei patvirtinti ar paneigti būtina įtartinus dėl vėžio prostatos audinius ištirti mikroskopu.
Prostatos audinio mėginių gaunama atlikus prostatos biopsiją. Biopsija paprastai atliekama duriant adata į prostatą per tiesiosios žarnos sienelę, veiksmus kontroliuojant ultragarsu, t. y. prostatos tyrimo ultragarsu metu. Visa, kas atliekama, matoma ultragarso aparato ekrane.
Į prostatą duriama specialia adata, įdėta į vadinamąjį „pistoletą”. „Iššovus” adatą, ji įsminga į numatytą prostatos vietą, automatiškai paimamas audinio mėginys. Adata ištraukiama, mėginys paskleidžiamas ant objektinio stiklelio. Tokiu būdu atliekama 6–10, kartais ir daugiau „šūvių”, kaskart paimamas mėginys vis iš kitos prostatos vietos. Visus mėginius iš įvairių prostatos vietų patologas ištiria mikroskopu, išvadas pateikia po kelių dienų.
Visa biopsijos procedūra atliekama vietinės nejautros sąlygomis, į tiesiosios žarnos spindį įšvirkštus vietinio veikimo anestetikų. Po biopsijos infekcijos rizikai sumažinti pacientui skiriami antibiotikai. Parą ar dvi po biopsijos gali būti kraujo šlapinantis ar tuštinantis.
Kiekvienu atveju prieš atliekant prostatos biopsiją, gydytojas pacientui paaiškina, kaip reikėtų pasiruošti procedūrai, kaip ji bus atliekama, kokių gali būti komplikacijų ir kaip jų išvengti. Gaila, bet 20 % atvejų prostatos vėžio nepavyksta įrodyti ir atlikus biopsiją bei ištyrus medžiagą mikroskopu. Tokiais atvejais nors biopsijos rezultatai ir negatyvūs, įtarimas dėl vėžio lieka, todėl praėjus tam tikram laikui biopsiją reikia pakartoti.
Kiti tyrimai
Jei nustatytas prostatos vėžys, būtina įvertinti bendrą paciento sveikatos būklę bei įsitikinti, ar liga neišplito už organo ribų – reikia atlikti kitus tyrimus. Nebūtinai visi toliau minimi tyrimai atliekami kiekvienu prostatos vėžio atveju. Kokie tyrimai reikalingi, sprendžia gydytojas.
- Rentgeniniai tyrimai
- Intraveninė urograma
- Kaulų skenavimas. Kaip minėta, prostatos vėžys greičiausiai metastazuoja į kaulus. Šis tyrimas atliekamas nustačius prostatos vėžį, kai yra didelė metastazių kauluose tikimybė – aukštas PSA lygis kraujyje, pacientas skundžiasi kaulų skausmais, gydytojas pirštu apčiuopia didelę, gruoblėtą prostatą ir kt.
- Pilvo organų ultragarsinis tyrimas
- Kompiuterinė tomografija (KT). Prostatos vėžio atveju gali būti atlikta dubens srities organų KT, tačiau kai reikia, atliekama ir kitų sričių KT. Kai atliekama dubens srities organų KT, pacientui keletą valandų prieš tyrimą duodama išgerti specialios kontrastinės medžiagos, kad KT nuotraukų vaizdai būtų aiškesni ir lengviau įvertinami.
- Magnetinio rezonanso tomografija
- Cistoskopija
Stadijos
Paprastai visus piktybinius navikus kasdienybėje vadiname vėžiu, tačiau gydytojai žino, jog vėžys yra toks piktybinis navikas, kuris išsivysto iš epitelinio audinio ląstelių. Epitelinis audinys sudaro visų kūno gleivinių paviršinį sluoksnį, o gleivinės iškloja kvėpavimo, šlapimo, lyties, virškinamojo trakto takus.
Prostata, kaip liauka, gaminanti sekretą, sudaryta iš liaukinio audinio, kuris yra ne kas kita, kaip liaukinis epitelis. Iš šio epitelio išsivystęs piktybinis navikas yra prostatos vėžys. Liaukinis audinys išsidėstęs periferinėje prostatos dalyje, todėl ir vėžys pradeda augti periferinėse organo srityse.
Naviko diferenciacijos laipsnis
Apie prostatos vėžio agresyvumą galimą spręsti pagal vėžio ląstelių diferenciacijos laipsnį. Vėžio diferenciacijos laipsnį nustato patologas, kai mikroskopu tiria naviko biopsinės medžiagos ląsteles
Piktybinių ląstelių diferenciacijos laipsnis parodo, kiek jos pakitusios, palyginti su ląstelėmis, iš kurių išsivystė. Kuo vėžio ląstelė labiau artima sveikajai, t. y. labiau diferencijuota, tuo ji mažiau piktybiška, lėčiau auga navikas, ligos eiga švelnesnė. Kuo vėžio ląstelė labiau pakitusi, nutolusi nuo sveikos ląstelės, t. y. mažiau diferencijuota, tuo ligos eiga agresyvesnė. Aukšto laipsnio diferenciacijos navikas žymimas simboliu G1, vidutinio G2, žemo – G3–4
Esant prostatos vėžiui dažniau vadovaujamasi diferenciacija pagal Gleasono sistemą. Šiuo atveju apžiūrimų per mikroskopą prostatos vėžio ląstelių diferenciacija vertinama nuo 3 iki 5. Apžiūrimame preparate randama įvairios diferenciacijos vėžio ląstelių: 3, 4 ar 5. Du dažniausiai preparate pasitaikantys diferenciacijos laipsniai sudedami, jų suma ir reiškia diferenciaciją pagal Gleasoną. Kuo suma mažesnė, tuo liga mažiau piktybiška, kuo didesnė, tuo ligos eiga prastesnė, greitesnis metastazavimas.
Mažiausia pagal Gleasono sistemą prostatos vėžio diferenciacijos suma yra 6, tuomet ligos eiga švelnesnė, 7 – ligos eiga vidutinio agresyvumo, 8–10 – ligos eiga gali būti agresyvi, greitesnė metastazavimo galimybė.
Prostatos vėžio stadijos
Vėžio išplitimui apibūdinti onkologijoje vartojama sąvoka „vėžio stadijos”. Paprastai skiriamos 4 vėžio stadijos: maži ar neišplitę už organo ribų navikai – pirma arba antra stadija, išplitę į gretimas struktūras – trečia, išplitę į kitus, toli nuo pirminio židinio esančius organus navikai – ketvirta stadija.
Ligos išplitimui, t. y. stadijai, apibūdinti naudojama TNM simbolių sistema. Ligos stadija nustatoma, kai, pacientą ištyrus, įvertinama TNM reikšmių kombinacija: kokio dydžio navikas, ar yra metastazių sritiniuose limfmazgiuose ir kituose tolimuose organuose. Šiuo principu naudojamasi ir nustatant prostatos vėžio stadiją.
T reiškia naviko apimtį
T1 – navikas nesukelia jokių juntamų simptomų, yra per mažas, kad jį būtų galima aptikti čiuopiant pirštu per tiesiąją žarną. Navikas gali būti aptinkamas, kai dėl padidėjusio PSA lygio kraujyje atliekama prostatos biopsija ir medžiagą ištiria patologas ar dėl kokios nors priežasties atliekama TUR (transuretrinė prostatos rezekcija) ir gautą medžiagą ištiria patologas.
T2 – navikas yra prostatoje, t. y. dar neperžengęs jos ribų, apčiuopiamas pirštu per tiesiąją žarną, aptinkamas ultragarsinio tyrimo metu. Dažnai ir tokio dydžio navikai juntamų simptomų nesukelia.
T3/T4 – navikas peržengęs prostatą gaubiančią kapsulę ar išplitęs, įaugęs į aplink prostatą esančius organus.
T1 ir T2 dydžio prostatos navikai vertinami kaip lokalūs (neišplitę) navikai arba vadinami ankstyvuoju prostatos vėžiu. T3–T4 navikai vertinami kaip vietiškai arba lokaliai išplitęs prostatos vėžys.
N reiškia sritinius limfmazgius
N0 – ligos metastazių sritiniuose, t. y. mažojo dubens limfmazgiuose,nėra.
N1 – yra ligos metastazių sritiniuose limfmazgiuose.
M reiškia vėžio metastazes tolimuose nuo pirminio naviko organuose
M0 – tolimųjų ligos metastazių nėra.
M1 – yra ligos metastazių kituose, tolimuose organuose.
Dažniausiai prostatos vėžio metastazės aptinkamos kauluose, gali būti ir kitur.
Gydymas
Numatyti geriausią prostatos vėžio gydymą konkrečiam pacientui nėra visada paprasta, nes reikia įvertinti daugelio faktorių įtaką. Atsižvelgiama į tai:
- kokia yra bendra paciento sveikatos būklė, ar pacientas serga dar kokiomis nors kitomis ligomis
- kokia prostatos vėžio stadija, diferenciacijos laipsnis
- ar yra tolimųjų vėžio metastazių
- koks PSA lygis kraujyje
- kokie galėtų būti šalutiniai gydymo efektai
- ar pacientas pasirengęs toleruoti galimus šalutinius gydymo poveikius dėl naudos, pasiekiamos gydant prostatos vėžį
- koks paciento amžius
Kokiu būdu gydyti pacientą, paprastai tariasi chirurgas (šiuo atveju urologas), onkologas radioterapeutas, onkologas chemoterapeutas.
Ankstyvojo prostatos vėžio gydymas
Esant ankstyvam prostatos vėžiui galimi keli gydymo būdai:
- stebėjimas ir laukimas
- chirurginis gydymas (prostatos pašalinimas)
- radioterapija (išorinė radioterapija arba brachiterapija)
Kartais ankstyvas prostatos vėžys gydomas naudojant kelių šių būdų derinį.
Lokaliai išplitusio prostatos vėžio gydymas
Lokaliai išplitusiu prostatos vėžiu laikomas toks navikinio proceso išplitimas, kai pirminis navikas yra T3 ar T4 apimties, bet tolesnio jo plitimo nenustatyta.
Dažniausiai šiais atvejais taikomas gydymas hormonais, radioterapija arba abiejų metodų derinys. Gydymas leidžia situaciją kontroliuoti daugelį metų, o kai kuriais atvejais ir lokaliai išplitęs prostatos vėžys gali būti visiškai išgydytas. Chirurginis gydymas esant lokaliai išplitusiam prostatos vėžiui netaikomas.
Senyvo ar seno amžiaus pacientams, nejaučiantiems prostatos vėžio simptomų arba sergantiems ir kitomis sunkiomis lėtinėmis ligomis, kartais geriausia taktika – laukimas, t. y. ne aktyvus vėžio gydymas, bet reguliari proceso kontrolė atliekant PSA tyrimą ir, jei atsiranda vėžio simptomų, jų kontrolė. Tai susiję su tuo, kad, prostatos vėžys auga lėtai, todėl senyviems, ypač turintiems kitų sunkių ligų pacientams, neverta rizikuoti patirti aktyvaus gydymo sukeliamus šalutinius poveikius.
Metastazinio prostatos vėžio gydymas
Chemoterapija gali būti taikoma, jei gydymas hormonais laikui bėgant tampa nebeefektyvus. Chemoterapija negali visiškai sunaikinti išplitusio vėžio, bet gali sumažinti naviko apimtį ir taip sušvelninti simptomus. Ji, esant tolimosioms metastazėms, gerokai pagerina paciento gyvenimo kokybę, prailgina gyvenimo trukmę, tačiau turi ir šalutinių poveikių. Gydytojas prieš pradėdamas chemoterapiją įvertina, kaip chemoterapijos šalutiniai efektai gali paveikti konkretaus paciento bendrąją sveikatos būklę.
Chirurginė operacija– radikali prostatektomija – metastazinio prostatos vėžio atveju netaikoma. Tačiau transuretrinė prostatos rezekcija (TUR), kaip palengvinanti operacija sutrikus šlapinimuisi, gali būti atliekama.
Radioterapija gali būti naudojama kaip paliatyvus (palengvinantis) gydymas, kai siekiama sumažinti ar visiškai numalšinti skausmą ligos metastazių esant kituose organuose, dažniausiai kauluose. Jei prostatos vėžio metastazių yra kauluose, radioterapija taikoma kaulų skausmams malšinti – švitinami kaulai, kur yra metastazių. Gali būti 1 ar keli švitinimo seansai realizuojant didelę spindulių dozę į metastazę arba dozė susmulkinama į mažesnes ir realizuojama per 2–3 savaites. Skausmas kartais atlėgsta per keletą dienų, kartais per ilgesnį laiką. Jei reikia, skiriami skausmą malšinantys vaistai.
Gydymas radioaktyviuoju stroncus 89 naudojamas esant daugybinėms prostatos vėžio metastazėms kauluose, kai pacientą vargina kaulų skausmai.
Jei metastazės atsiranda stuburkauliuose, jaučiamas galūnių silpnumas, dilgčiojimas, tirpimas. Tai susiję su spinalinių nervų spaudimu. Jei metastazės nebus gydomos, stuburkauliai gali suirti ir sulūžti, lūždami suspausti ir stuburo smegenis. Todėl labai svarbu, kad pacientas, pajutęs skausmą stubure, rankų ar kojų tirpimą bei dilgčiojimą, tuoj pat nuvyktų pas gydytoją.
Bifosfanatų naudojimas gydant prostatos vėžį
Vaistai, vadinami bifosfanatais, naudojami, kai yra prostatos vėžio metastazių kauluose, pacientą vargina kaulų skausmai bei yra kaulų lūžimų pavojus. Šie vaistai slopina kalcio pasišalinimą iš kaulinio audinio, t.y. apsaugo kaulus nuo „suminkštėjimo”.
Gydymo šalutinis poveikis
Spindulinis šlapimo pūslės uždegimas
Jonizuojančioji spinduliuotė (radioterapija) sukelia šlapimo pūslės gleivinės uždegimą – gleivinė paburksta, parausta, kartais atsiranda smulkių opelių. Dėl to pacientą vargina padažnėjęs, skausmingas, deginantis šlapinimasis, kartais šlapime pasirodo kraujo, gali atsirasti spazminio pobūdžio skausmai pilvo apačioje. Užsitęsus šiems reiškiniams, gali prisidėti šlapimo pūslės infekcija.
Gydoma prieš uždegimiškai veikiančiais medikamentais. Paprastai šie simptomai gydant greitai praeina. Užsitęsus uždegimui, galimas šlapimo pūslės susiraukšlėjimas (surandėjimas). Tuomet sumažėja pūslės talpa, vargina dažnas, kartais skausmingas šlapinimasis. Šiais atvejais tenka suformuoti kitus šlapimo nutekėjimo iš pūslės kelius, kartais komplikuotais atvejais pašalinti pūslę.
Šlapimo nelaikymas
Po radikalios prostatektomijos tai retas, praeinantis reiškinys. Atlikus prostatektomiją, kateteris šlapimo pūslėje laikomas dvi savaites. Jį pašalinus iš pradžių labai nedidelis (keli lašai) šlapimo kiekis gali išbėgti nevalingai. Tai normalu ir gali trukti kelias savaites ar mėnesius. Dažniausiai šlapimas nevalingai išlaša tuomet, kai padidėja pilvo preso spaudimas – kosint, čiaudint, sėdantis, keliant sunkesnį daiktą. Šlapimo nelaikymas paaiškinamas šlapimo pūslės ar šlaplės (šlapimkanalio) raumenų laikinu funkcijos sutrikimu, kuris palaipsniui išnyksta. Po operacijos šlapimo nelaikymui išliekant ilgiau, nereikia nusiminti – galimi įvairūs būdai šiai problemai įveikti. Pirmiausia – dubens raumenų gimnastika, kurios pratimus parodo kineziterapeutas, o vėliau pacientas atlieka juos savarankiškai. Galima dubens raumenų elektrostimuliacija – fizioterapinė procedūra, kurios metu elektros impulsais stimuliuojami dubens raumenys.
Seksualinės problemos
Po prostatos vėžio gydymo gali susilpnėti ir net išnykti lytinis potraukis. Tai vadinama libido praradimu.
Impotencija – erekcijos išnykimas, dėl ko negalima atlikti lytinio akto. Prostatos vėžio atveju ji išsivysto po radikalios prostatektomijos, radioterapijos hormonoterapijos. Tai ypač slegia jaunesnio amžiaus pacientus. Pacientai paprastai nenoriai pasakoja apie savo impotenciją net ir gydytojui ar slaugytojai. Neretai ši negalia jiems kelia didesnį susirūpinimą nei pati liga. Ypač sunku apie tai pasikalbėti su partnere. Bet nereikia pamiršti, kad ryšių tvirtumas tarp partnerių priklauso ne tik nuo sekso, bet ir nuo daugelio kitų dalykų: meilės, pasitikėjimo, gyvenimo patirties, vaikų ir kt. Tai gali padėti būti atviram ir išsakyti savo baimes ir negalias partnerei. Ji nepaniekins savo artimo žmogaus. Gydytojai, kurie gydo prostatos vėžį, žino, kaip pacientui galima padėti impotencijos atveju.
Yra medikamentų, pagerinančių kraujo priplūdimą į varpą ir taip sukeliančių erekciją. Vieni jų naudojami valandą prieš lytinį aktą, kiti anksčiau. Vaistų erekcijai sukelti naudojimą reikia aptarti su gydytoju. Visi jie gali sukelti šalutinius poveikius: galvos skausmą, svaigimą, rėmens ėdimą, karščio bangas. Nerekomenduojama šiuos vaistus vartoti, jei pacientas serga širdies ligomis, vartoja širdį veikiančius medikamentus.
Jei impotencija atsirado radikalios prostatektomijos metu pažeidus už erekciją atsakingus nervus, yra priemonių, galinčių sukelti „dirbtinę”erekciją. Viena jų – vakuumo erekcijos pompa. Tai specialus siurbliukas, kuriuo sudarant vakuumą (neigiamą spaudimą) sukeliama erekcija. Varpoje yra akytkūniai – kempinę primenantys pailgi organai, į kuriuos priplūdęs kraujas juos sustandina, sukeliama erekcija. Naudojant siurbliuką siurbliuko pagalba sumažinamas slėgis aplink varpą (siurbliuku iš specialaus cilindro, užmauto ant varpos, išsiurbiamas oras). Tokiu būdu į varpą priverčiama pritekėti kraujo, įvyksta erekcija, galima atlikti lytinį aktą. Šis metodas reikalauja daug pastangų, trukdo lytinių santykių spontaniškumui, galimos net komplikacijos.
Erekciją galima sukelti suleidžiant į varpos akytkūnius tam tikrų vaistų – tai vadinamoji akytkūnių injekcijos terapija. Šis metodas gana veiksmingas, tačiau dėl komplikacijų pavojaus reikalauja kruopštaus atlikimo. Dažniausia komplikacija – užsitęsusi erekcija, net ir labai ilgai (priapizmas). Tuomet reikalingas specialus gydymas. Akytkūnius dažnai pažeidžiant injekcijų metu, gali susidaryti jungiamojo audinio randai – akytkūnių fibrozė. Galimos infekcinės komplikacijos. Pastaruoju metu šis erekcijos sukėlimo būdas naudojamas vis rečiau.
Išbandžius visas anksčiau išvardytas priemones ir nepasiekus norimo rezultato, galimas chirurginis šios problemos sprendimas – varpos protezo implantavimas. Ši operacija sudėtinga, su specifinėmis komplikacijomis (protezo atmetimas, supūliavimas). Operacija taikytina tik labai specifiniais atvejais.
Neretai po prostatos šalinimo operacijos pacientams tenka susitaikyti su impotencija. Potencijos sutrikimai galimi ir po spindulinio gydymo. Šiuo atveju impotencija atsiranda palaipsniui, dažniausiai negrįžtamai, tačiau ir šiais atvejais įmanoma bandyti minėtus erekcijos sukėlimo metodus.
Nevaisingumas
Po prostatos vėžio gydymo vyras gali likti nevaisingas. Apie tai prieš pradedant gydymą įspėja gydytojai. Apie tai reikia pasikalbėti su partnere, jei šeima nori dar susilaukti vaiko. Gali būti, kad jaunesnių, ankstyvu prostatos vėžiu sergančių vyrų sperma prieš pradedant gydymą bus paimta ir užkonservuota. Ji gali būti panaudota vėliau apvaisinti partnerę.
Stebėsena
Po operacijos, spindulinio gydymo ar hormonoterapijos reikalingas reguliarus paciento sveikatos stebėjimas, kad laiku būtų pastebėtas ligos atsinaujinimas ar progresavimas.
Per pirmus dvejus po gydymo metus paprastai pacientai tikrinami kas 3 mėnesius, vėliau, jei viskas gerai, 2 kartus per metus, dar vėliau – 1 kartą per metus.
Tikrindamas paciento sveikatą, gydytojas atlieka prostatos arba buvusios jos vietos apčiuopą pirštu per tiesiąją žarną, PSA lygio kraujyje tyrimą. Įtarus ligos atsinaujinimą, atliekama prostatos biopsija. Gydytojo nuožiūra skiriami: PSA tyrimas, ultragarsinis, rentgeninis tyrimai, kaulų skenavimas ar kt.
Jeigu po operacijos ar spindulinio gydymo pacientas neturi nusiskundimų, rekomenduojame jam, kaip minėta, pirmuosius dvejus metus pas urologą lankytis kas 3 mėnesius.
Po gydymo labai svarbu laiku įvertinti įvairius nusiskundimus, ypač skausmus kauluose, šlapinimosi sutrikimus, bendrą silpnumą, karščiavimą ir kitus. Dėl metastazių kauluose galimi jų lūžimai. Ypač pavojingi stuburo slankstelių lūžimai, galintys pažeisti nugaros smegenis – galimi paralyžiai.
Ypač aktyviai stebimi pacientai, sergantys ankstyvu ir neagresyviu (nesukeliančių simptomų) prostatos vėžiu, kuriems taikoma stebėjimo ir laukimo taktika.