Skip to content

Inkstų vėžys

Lietuvoje kasmet nustatoma beveik 700 naujų inkstų vėžio atvejų. Vyrai inkstų vėžiu serga dažniau negu moterys. Didžiausias sergamumas inkstų vėžiu yra tarp 50–70 metų amžiaus pacientų.

Nedaug žinoma apie šios ligos priežastis. Tyrimai rodo, kad inkstų vėžio riziką didina tabako rūkymas, medžiagos, naudojamos pramonėje, tokios, kaip kadmis, asbestas, švinas (dažų pramonė).

Inkstų vėžiu dažniau suserga sergantieji cukralige, nutukimu, lėtiniu inkstų nepakankamumu, padidėjusio kraujospūdžio liga.Inkstų vėžio rizika didesnė, jei du ar daugiau šeimos narių sirgo šia liga.

Inkstų anatomija ir funkcijos

Inkstai yra du pupelės formos organai esantys pilvo ertmėje, prigludę prie užpakalinės pilvo sienos (juosmens sritis) abipus stuburo. Prie kiekvieno inksto viršutinio poliaus prigludęs kitas organas – antinkstis.

Vienas inkstas sveria apie 120 g, yra maždaug 10–12 cm ilgio, 6 cm pločio, 3–4 cm storio organas. Inkstus gaubia riebalinis audinys, saugantis juos nuo sutrenkimo.


Inkstai atlieka nereikalingų medžiagų apykaitos produktų šalinimo iš organizmo funkciją. Iš per inkstus pratekančio kraujo pašalinamas vandens perteklius, išfiltruojami nereikalingi medžiagų apykaitos produktai – pasigamina šlapimas, kuris šlapimtakiais nuteka į šlapimo pūslę. Prisipildžius šlapimo pūslei pajuntamas noras šlapintis.

Inkstų vėžio stadijos ir diferenciacijos laipsnis

Vėžio išplitimui apibūdinti onkologijoje vartojama sąvoka „vėžio stadijos”. Paprastai skiriamos 4 vėžio stadijos: maži ar neišplitę už organo ribų navikai – pirma arba antra stadija, išplitę į gretimas struktūras – trečia, išplitę į kitus, toli nuo pirminio židinio esančius organus navikai – ketvirta stadija.

  • I  stadija – navikas yra tik inkste, jo skersmuo mažesnis nei 7 cm. Navikas neišplitęs į gretimus audinius, limfmazgius, kitus organus.
  • II stadija – naviko skersmuo didesnis nei 7 cm, tačiau navikas neperžengia inksto išorinio apvalkalo (kapsulės).
  • III stadija – navikas peržengęs inksto ribas, gali būti išplitęs į šalia inksto esančias kraujagysles (inksto veną, apatinę tuščiąją veną), aplinkinius limfmazgius ar į inkstą supantį riebalinį audinį bei į antinkstį.
  • IV stadija – navikas išplitęs į gretimus organus, tokius kaip žarnos ar toli nuo inksto esančius organus, tokius kaip plaučiai ar smegenys.

Naviko diferenciacijos laipsnis

Apie inkstų vėžio agresyvumą galimą spręsti pagal vėžio ląstelių diferenciacijos laipsnį. Vėžio diferenciacijos laipsnį nustato patologas, kai mikroskopu tiria naviko biopsinės medžiagos ląsteles Piktybinių ląstelių diferenciacijos laipsnis parodo, kiek jos pakitusios, palyginti su ląstelėmis, iš kurių išsivystė. Kuo vėžio ląstelė labiau artima sveikajai, t. y. labiau diferencijuota (aukšto laipsnio diferencijacija), tuo ji mažiau piktybiška, lėčiau auga navikas, ligos eiga švelnesnė. Kuo vėžio ląstelė labiau pakitusi, mažiau panaši į sveikąją ląstelę, t. y. mažiau diferencijuota (žemo laipsnio diferencijacija), tuo ligos eiga agresyvesnė. Aukšto laipsnio diferenciacijos navikas žymimas simboliu G1, vidutinio G2, žemo – G3–4

Inkstų vėžio simptomai

Dažnai pirmasis inkstų vėžio simptomas yra kraujas šlapime. Kraujo šlapime kitą dieną gali ir nebebūti, vėliau vėl atsirasti. Kraujuojant gali susiformuoti kraujo krešuliukai ir sukelti skausmingus šlapimtakio ar šlapimo pūslės spazmus.

Kartais juosmens srityje, kur yra inksto navikas, gali būti jaučiamas bukas skausmas, čiuopiamas gumbas. Gali varginti karščiavimas, bendras silpnumas, kartais netenkama kūno svorio.

Panašūs simptomai gali būti ir sergant inkstų uždegimu, inkstų ar šlapimo pūslės akmenlige, todėl bet kokiu atveju reikia kreiptis į gydytoją ir nustatyti tikrąją diagnozę. Tačiau dažniausiai inkstų vėžys nustatomas visai nesant minėtų simptomų – atliekant inkstų tyrimus, pavyzdžiui, echoskopiją dėl kitų priežasčių.

Ligos diagnostika

Paprastai pirmiausia apie minėtus paciento simptomus ir skundus sužino šeimos gydytojas. Jis apžiūri pacientą, atlieka šlapimo, kraujo tyrimus ir, jei įtaria inkstų vėžį, pasiunčia jį atlikti kitus tyrimus, kad diagnozė būtų patvirtinta arba paneigta. Jei nustatomas inkstų vėžio diagnozė, atliekami tyrimai ligos išplitimui įvertinti.

Inkstų tyrimas ultragarsu (echoskopija)
Tyrimas neskausmingas, nevarginantis paciento, nereikalaujantis ypatingo pasirengimo, atliekamas per keletą minučių. Prieš atliekant jį, patartina 6 valandas nevalgyti. Prieš tyrimą juosmens oda patepama geliu, kad kontaktas tarp daviklio ir odos būtų kuo geresnis. Pacientui patogiai gulint ant pilvo, gydytojas juosmens oda vedžioja ultragarso aparato daviklį, iš kurio į kūną sklinda aukšto dažnio garso bangos. Kai reikia, gydytojas paprašo pacientą pasiversti ant nugaros ir apžiūri inkstus iš pilvo pusės. Ultragarso bangos, kurias skleidžia aparato daviklis, sutikusios savo kelyje įvairius organus, aidu grįžta atgal ir kompiuterinė technika jas paverčia tiriamosios srities organų vaizdu, matomu ekrane.

Tai labai informatyvus tyrimas: apžiūrimi inkstai, įvertinama jų forma, dydis, nustatoma, kuriame inkste yra navikas (jei yra, kurioje organo dalyje, kokių matmenų); apžiūrima, ar padidėję šalia inkstų esantys limfmazgiai, ar į navikinį procesą neįtraukti gretimi pilvo organai.

Šio tyrimo metu gydytojas radiologas gali specialia adata atlikti inksto naviko biopsiją jos eigą kontroliuodamas ultragarsu. Biopsijos metu paimtą medžiagą mikroskopu ištiria patologas ir nustato, ar yra inksto vėžys.

Intraveninė urograma
Tai rentgeninis šlapimo išskyrimo sistemos tyrimas. Kad inkstai ir šlapimo takai rentgenogramose būtų gerai matomi, tiriamajam į veną suleidžiama rentgenokontrastinės medžiagos. Tai speciali medžiaga, paryškinanti rentgeno spinduliais tiriamų organų vaizdą. Šią medžiagą kraujo srovė nuneša ir į inkstus, per kuriuos ji pasišalina iš organizmo – kartu su šlapimu šlapimtakiais nuteka į šlapimo pūslę. Atlikus rentgeninį inkstų ir šlapimo takų tyrimą, rentgeno nuotraukose gerai matomi inkstai, šlapimtakiai bei šlapimo pūslė.

Gydytojas radiologas, apžiūrėjęs tokias rentgenogramas, įvertina, ar yra pakitimų inkstuose, šlapimo išskyrimo sistemos takuose, ar šie pakitimai nesusiję su inkstų vėžiu.

Leidžiant kontrastinę medžiagą į veną, kartais kai kurie pacientai gali jausti užliejančią kūną karščio bangą, trunkančią kelias akimirkas. Kartais jaučiamas diskomfortas pilvo srityje, tačiau šis pojūtis trunka neilgai. Kai tyrimas užbaigiamas, galima eiti į namus.

Kompiuterinė tomografija (KT)
Tai – rentgeninio tyrimo metodas, atliekamas aparatu, vadinamu kompiuteriniu tomografu (KT). Atlikus šį tyrimą, gaunama serija tiriamosios kūno srities (krūtinės ląstos, pilvo, mažojo dubens ar kitos kūno dalies ) skersinių rentgeno vaizdų. Skersiniuose rentgeno vaizduose organai matomi taip, lyg tiriamoji kūno dalis būtų skersai „supjaustyta”. Tik šiuo atveju „pjūvius” atlieka rentgeno spindulių pluoštas. Tiriant inkstus, atliekama juosmeninės kūno dalies kompiuterinė tomografija. Jei reikia, siekiant nustatyti, ar liga neišplito į kitas kūno sritis, gali būti atliekama ir kitų sričių, pavyzdžiui, krūtinės ląstos KT. Gydytojas, turėdamas kitų tyrimų rezultatus, nusprendžia, ar reikia atlikti KT, o jei reikia, kokios kūno srities.

Kiekviename rentgeno vaizde matomi visi tame „pjūvyje” esantys organai. Gydytojas, apžiūrėdamas ir įvertindamas visus vaizdus, nustato, kuriame inkste yra navikas, ar jis neišplitęs už inksto ribų, kiek jis susijęs su aplinkiniais organais, ar yra metastazių limfmazgiuose ir kt. 4 valandas prieš tyrimą pacientui negalima valgyti. Valandą prieš tyrimą į veną sušvirkščiama arba duodama išgerti rentgenokontrastinio preparato. Tai leidžia gauti informatyvesnius vaizdus.

Tyrimas atliekamas pacientui gulint ant specialaus stalo, yra neskausmingas. Ramiai išgulėti reikia 30–40 minučių. Po tyrimo pacientas gali eiti namo.

Kontroliuojant kompiuterine tomografija taip pat galima adata atlikti inksto biopsiją, gauti naviko audinio ir jį ištirti mikroskopu.

Magnetinio rezonanso tomografija
Šis tyrimas panašus į kompiuterinės tomografijos metodą, atliekamas panašiu tikslu, tačiau skiriasi tuo, kad kūno vaizdai gaunami panaudojant magnetinį lauką, o ne rentgeno spindulius. Atliekant tyrimą pacientas guli ant specialaus stalo, esančio metaliniame cilindre, kurio abu galai atviri. Tyrimas visai neskausmingas, trunka apie 30 minučių. Šis tyrimas gali būti nemalonus tiems asmenims, kurie bijo uždarų erdvių.

Magnetinio rezonanso tomografija naudojama nebūtinai kiekvienu inkstų vėžio atveju.Magnetinio rezonanso tomografo magnetas yra galingas, todėl prieš procedūrą būtina nusiimti visus metalinius daiktus.

Šio tyrimo negalima atlikti asmenims, turintiems po oda implantuotą širdies stimuliatorių arba kūno viduje metalines kabutes, kuriomis kažkada operacijos metu buvo susiūti audiniai.

Gydymo metodai

Chirurginė operacija – pagrindinis ir efektyviausias inkstų vėžio gydymo būdas. Operacijos metu yra pašalinamas naviko pažeistas inkstas arba atliekama inksto rezekcija – inksto dalies pašalinimas. Operacija gali būti atliekama atviru būdu arba laparoskopiškai – panaudojant specialius chirurginius instrumentus įstumiamus per nedidelius pjūvius pilvo sienoje į pilvo ertmę.

Chemoterapija ir spindulinis gydymo būdai mažai efektyvūs – todėl inksto vėžio atvejais beveik netaikomi.

Imunoterapija ar gydymas kitais naujais vaistais gali būti taikoma kai yra vėžio metastazių kituose organuose arba kai naviko neįmanoma visiškai pašalinti chirurginiu būdu.

Kartais atliekama inkstų navikų termodestrukcija – navikas sunaikinimas aukšto dažnio elektros srovės sukeliamu karščiu, specialia adata pasiekus naviką. Procedūros eiga kontroliuojama echoskopu. Tačiau inksto naviko termodestrukcija atliekama retai – kai ligonio negalima operuoti arba kai yra vienintelio likusio (kitas inkstas dėl kokios nors priežasties pašalintas anksčiau) inksto navikas.

Esant ankstyvos stadijos inkstų vėžiui, chirurginės operacijos tikslas yra visiškai išgydyti pacientą. Kai vėžys išplitęs, gydymo tikslas yra palengvinti pacientą varginančius simptomus, prailginti gyvenimo trukmę, pagerinti gyvenimo kokybę.

Gydymo parinkimas bei rezultatai susiję su inksto vėžio stadija, paciento amžiumi, bendra jo sveikatos būkle. Prieš pradėdamas gydyti, gydytojas pacientą supažindina su gydymo galimybėmis ir jo tikslais. Pacientas paprašomas užpildyti ir pasirašyti sutikimo gydytis lapą. Joks gydymas negali būti pradėtas be paciento sutikimo. Prieš užpildant sutikimo gydytis lapą, sergančiajam suteikiama visa informacija apie:

  • siūlomą gydymo būdą bei jo apimtį
  • numatomo gydymo privalumus bei trūkumus
  • kitas gydymo galimybes
  • gydymo riziką bei šalutinius poveikius

Jei vis dėlto kas nors lieka neaišku, ypač turint galvoje, kad dažnai vėžio gydymas yra sudėtinis, reikia tiesiai apie tai pasakyti savo gydytojui ir paprašyti jį kai ką pakartoti. Kalbantis su gydytoju patartina, kad kartu dalyvautų artimas pacientui žmogus ar draugas, kuris padėtų išsiaiškinti ir suprasti viską, kas kelia nerimą ar yra neaišku. Galima iš anksto prieš pokalbį su gydytoju susirašyti savo klausimus ant lapo, kad pokalbio metu nieko nebūtų pamiršta paklausti.

Jei pacientas nusprendžia nesigydyti, jam paaiškinama, kas gali nutikti ateityje priėmus tokį sprendimą.


Chirurginis inkstų vėžio gydymas

Nefrektomija (inksto pašalinimo operacija)
Tai dažniausiai atliekama chirurginė operacija inksto vėžio atveju. Šalinamas inkstas kartu su jį supančiais audiniais bei riebaline kapsule. Operacinis pjūvis atliekamas apatinių šonkaulių lygyje toje liemens pusėje, kur yra pažeistasis inkstas.

Kartais, kai inksto navikas yra mažas, gali pakakti pašalinti naviką su dalimi aplink naviką esančio inksto audinio. Tuomet bus atlikta dalinė nefrektomija – inksto rezekcija.

Inksto pašalinimo laparoskopu operacija
Viso ar dalies inksto pašalinimo operacija gali būti atliekama laparoskopu. Laparoskopas – plonas, lankstus vamzdžio pavidalo instrumentas, turintis apšvietimo bei optinę sistemas, įtaisus audiniams operuoti. Per nedidelį odos pjūvį instrumentas įstumiamas į pilvo ertmę. Chirurgas, atlikdamas inksto šalinimo operaciją, visus veiksmus mato ir kontroliuoja per instrumento optinę sistemą ir vaizdą stebi monitoriuje. Kitas, maždaug 7 cm ilgio pilvo sienos pjūvis atliekamas arti bambos. Per jį iš pilvo ertmės išimamas inkstas. Atliekant operaciją laparoskopu padaromi daug mažesni pilvo sienos pjūviai nei atliekant įprastinę nefrektomiją.

Pašalinus vieną inkstą, likęs inkstas „dirba” už du, pacientas gali gyventi visavertį gyvenimą ir su vienu sveiku inkstu.

Po operacijos
Po operacijos skatinama, kad pacientas pradėtų kuo greičiau aktyviai judėti. Tai labai svarbi pasveikimo po operacijos sąlyga. Jei pacientui dar per sunku keltis, galima lovoje kelis kartus per dieną atlikti kojų fizinę mankštą bei gilaus kvėpavimo pratimus.

Po operacijos, kol pacientas nevalgo ir negeria, į veną lašinami skysčiai bei maitinamieji tirpalai – taip organizmas gauna reikiamą skysčių bei maisto medžiagų kiekį.

Juosmens srityje yra operacinės žaizdos audinių siūlė, kurioje keletą parų paliekami vamzdeliai (drenai). Per juos iš žaizdos gilumos į surinktuvą suteka besikaupiantis audinių sekretas. Gydytojas gali stebėti besirenkančio sekreto spalvą bei kiekį ir iš to spręsti, ar gerai gyja žaizda. Jei viskas gerai, po kelių parų drenai išimami.

Šlapimas po operacijos nuteka kateteriu, per šlaplę įstumtu į šlapimo pūslę – nereikia keltis šlapintis, kai dar labai sunku judėti.

Keletą savaičių po operacijos pacientas gali jausti skausmą operuotoje srityje, ypač vaikščiodamas. Skausmą malšinantys vaistai efektyviai padeda susidoroti su šia problema.

Pacientas iš ligoninės į namus išrašomas praėjus maždaug 3–4 dienoms po operacijos.

Navikų aukšto dažnio termoabliacija
Šis metodas pagrįstas šiluminiu efektu, kurį audiniuose sukelia aukšto dažnio elektros srovė. Adatos pavidalo elektrodas per odą į inksto naviką įsmeigiamas kontroliuojant ultragarsu (kontrolė gali būti atliekama ir su kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos pagalba). Įjungiama aukšto dažnio elektros srovė, kuri kelių centimetrų spinduliu aplink elektrodą sukelia audinių molekulių virpesius. Dėl to audiniai įkaista iki 80°–100° laipsnių ir žūva. Vėliau šioje vietoje išsivysto randinis audinys. Šiuo metodu gali būti gydomi tik nedideli inkstų navikai bei metastazės inkste, atkeliavusios iš kito organo pirminio vėžio. Geriausia, jei naviko ar metastazės skersmuo ne didesnis nei 3 cm. Procedūra gali būti atliekama vietinės arba bendrosios nejautros sąlygomis.

Embolizacija
Kartais inksto navikas yra per daug didelės apimties, kad būtų pašalintas chirurginiu būdu. Tokiais atvejais gali būti dirbtinai blokuojamas inksto aprūpinimas krauju, kad navikas nebegautų maisto medžiagų ir deguonies. Ši procedūra vadinama embolizacija. Sutrikus mitybai, navikas susitraukia, sumažėja, operacija atliekama lengviau.

Atliekant embolizaciją, per kirkšnį į kirkšnies arteriją įstumiamas kateteris ir, kontroliuojant rentgenu, stumiamas kraujagysle aukštyn, kol jo galas pasiekia inksto arteriją, inkstą aprūpinančią krauju. Tuomet per kateterį į inksto arterijos spindį įstumiama specialios medžiagos, kuri užkemša kraujagyslę – inkstas nebegauna mitybos.

Inkstų vėžio biologinė terapija

Imunoterapija
Inkstų vėžio imunoterapija siekiama paskatinti organizmo imuninę sistemą aktyviai kovoti su piktybinėmis ląstelėmis. Navikų imunoterapijai naudojami vaistai vadinami biologinio veikimo moduliatoriais. Šiuo metu navikams gydyti naudojami biologinio veikimo moduliatoriai yra interferonas-α (alfa) ir interleukinas-2. Interferonas yra baltyminės kilmės, nedideliais kiekiais paties organizmo gaminama medžiaga, apsauganti nuo infekcijų ir kitokių jį žeidžiančių veiksnių. Sergantiesiems metastazavusiu inkstų vėžiu gydyti tam tikromis dozėmis naudojamas genų inžinerijos būdu sukurtas interferonas-α. Nėra visiškai aiškiai žinoma, kokiais būdais interferonas veikia, bet manoma, kad jis slopina vėžio ląstelių dalijimąsi, mažina jų gebėjimą atsispirti organizmo imuninei sistemai bei aktyvina imunitetą.

Imunoterapija interferonu taikoma, kai yra vėžio metastazių kituose organuose, dažniausiai plaučiuose. Kartais taikoma ir po operacijos, kai vietiškai išplitusio inksto pašalinimo operacija neradikali arba kai jau iki operacijos buvo metastazių. Ankstyvo inkstų vėžio atvejais po operacijos interferonas neskiriamas. Jei, laikui bėgant, atsiranda metastazių kituose organuose, progresuojanti liga taip pat gydoma interferonu.

Paprastai interferonas inkstų vėžio atveju švirkščiamas po oda 3 kartus per savaitę. Pirmąją, kartais ir antrąją savaitę gydant interferonu po vaisto injekcijos pasireiškia šalutinis jo poveikis – simptomai, primenantys gripą. Pacientą vargina šaltkrėtis, aukšta kūno temperatūra, galvos, nugaros, raumenų, sąnarių skausmas. Kartais pacientai jaučia bendrą silpnumą, pykinimą, praranda apetitą. Tačiau interferono šalutinis poveikis laikui bėgant nustoja reikštis.

Interleukinas-2 – taip pat nedideliais kiekiais paties organizmo gaminama medžiaga. Jis pasižymi plačiu poveikiu žmogaus imuninei sistemai. Manoma, kad jis skatina imuninės sistemos ląstelių, kovojančių su vėžiu, dauginimąsi. Realus interleukino poveikis gydant inkstų vėžį dar tiriamas atliekant klinikinius tyrimus.

Biologinė taikinių terapija
Jau yra sukurti ir klinikinius tyrimus praėję naujos kartos vaistai, priklausantys biologinės taikinių terapijos vaistų grupei, inkstų vėžiui gydyti. Šie medikamentai blokuoja tam tikrus specifinius fermentus proteinkinazes, kurie padeda vėžinėms ląstelėms augti ir plisti. Šių fermentų gali būti aptinkama inkstų vėžio ląstelių paviršiuje esančiuose receptoriuose. Blokuojant vaistais minėtus fermentus, sustabdomas inkstų vėžio ląstelių dalijimasis bei naviko kraujagyslių augimas (angiogenezė) – sutrinka naviko mityba.

Radioterapija
Inkstų vėžio ląstelės mažai jautrios jonizuojančiųjų spindulių poveikiui, radioterapija neprailgina sergančiųjų šia liga gyvenimo trukmės, todėl po operacijos naudojama retai – jei operavęs chirurgas žino, kad naviko tikrai nepavyko pašalinti viso. Radioterapija gali būti naudojama, kai yra skausmus sukeliančių inkstų vėžio metastazių kauluose ar smegenyse. Radioterapijos tikslas šiuo atveju yra nuskausminimas.

Inkstų vėžio chemoterapija
Inkstų vėžio ląstelės mažai jautrios chemoterapijai, todėl po operacijos ji paprastai nenaudojama. Kartais chemoterapija gali būti skiriama metastazavusio (kai išryškėja ligos metastazės kituose organuose) inkstų vėžio atvejais.

Stebėsena po gydymo

Po gydymo pacientų sveikata rūpinasi šeimos gydytojai konsultuodamiesi su onkologais. Pirmaisiais metais po gydymo kontrolinius tyrimus reikėtų atlikti kas 3 mėnesius, antraisiais, trečiaisiais, ketvirtaisiais 2 kartus per metus, penktaisiais ir vėliau – 1 kartą per metus.

Konsultacijų ir kontrolinių tyrimų tikslas – stebėti, ar liga neatsinaujino pašalinto inksto vietoje, ar neatsirado metastazių plaučiuose, kauluose ar kituose organuose. Pirmaisiais metais, kai ligos atsinaujinimo rizika didžiausia, pas gydytoją reikia lankytis dažniau.

Be bendrųjų kraujo ir šlapimo tyrimų, konsultacijų metu reikėtų atlikti pašalinto inksto srities bei pilvo organų echoskopinį, plaučių rentgeninį ir, jei būtų reikalas, kitus tyrimus.

www.vuoi.lt