Dakrioadenitas (lot. Dacryoadenitis – gr. Dakryon – ašara+aden – liauka), ašarų liaukos uždegimas. Ūminį dakrioadenitą sukelia bakterijos arba virusai; kartais jis prasideda persirgus kiaulyte ar kita infekcine liga. Dažniausiai juo serga vaikai ir jaunuoliai. Prasideda paprastai vienoje pusėje. Ligoniui parausta ir patinsta viršutinis vokas, jį paspaudus skauda.
Voko plyšys pasidaro panašus į gulsčią S raidę. Padidėjusi ašarų liauka gali supūliuoti ir prakiurti. Kartais pakyla temperatūra, padidėja pažandžių limfinės liaukos. Lėtinis dakrioadenitas būna sergant infekcine liga (pvz., tuberkulioze, sifiliu) arba prisimeta neišsigydžius ūminio dakrioadenito.
Tuomet ligoniui be skausmo patinsta viršutiniai vokai. Kartais lėtinis dakrioadenitas prasideda sutrikus išorinių sekrecijos liaukų funkcijai, ypač moterims po klimakso. Su mažėja ne tik ašarų, bet ir kitų laikų bei gleivinių sekrecija; ašarų liaukos atrofuojasi, pažeidžiamos ir nosies, gerklės, skrandžio bei lytinių organų gleivinės. Ligoniui peršti akis , jose jis jaučia lyg krislą, džiūsta burna, būna sunku ryti.
Gydant ūminį dakrioadenitą į akį lašinama antibakterinių vaistų, dedamas šildomasis kompresas. Lėtinis dakrioadenitas gydomas hormonų preparatais, dezinfekuojančiais tirpalais ir tepalais, ragenos mitybą gerinančiais vaistais, kartais jonizuojančiu spinduliavimu; dėvimi kontaktiniai lęšiai.