Skip to content

Vėlyvoji chlorozė

Vėlyvąja chloroze vadinama 30—40 metų moterims išsivysianti mažakraujystė, susijusi su geležies apykaitos sutrikimu.

Etiologija ir patogenezė. Manoma, kad vėlyvosios chlorozės priežastys ir vystymosi mechanizmai yra tokie pat, kaip jaunatvinės chlorozės. Tiksliai nustatyti, dėl ko šiuo periodu sutrinka geležies panaudojimas organizme, dažniausiai nepavyksta.

Klinika. Ligonių nusiskundimai maždaug tokie patys, kaip ir sergančiųjų jaunatvine chloroze. Skirtumą sudaro tai, kad čia būna intensyvesni sideropenijos trofiniai (sausa oda, skersai įskilę nagai, sugedę dantys, slenką plaukai, sausas, atrofinis, lygus liežuvis, sausa stemplė ir su tuo susijęs sunkumas nuryti sausą maistą) ir psichoneurotiniai (kreidos ir dantims miltelių valgymas, žibalo ir benzino uostymas) požymiai, vadinamieji pica chlorotica.

Sergančiųjų oda blyški. Tiriant organų sistemas, nustatomi aneminės miokardo distrofijos, retais atvejais aneminio lėtinio hepatito (kiek padidėjusios kepenys, nežymiai sutrikusi jij veikla), amenorėjos ar hipomenorėjos požymiai, miego ritmo sutrikimai (nemiga naktį, mieguistumas dieną), parestezijos.

Kraujyje būna labai sumažėjęs hemoglobino ir mažiau eritrocitų kiekis, žemas spalvinis rodiklis, sumažėję eritrocitai (tepinėlyje jų diametras tesiekia 6,6—6,8 m-), kiek padaugėję retikuliocitų (1—2%). Leukocitų ir trombocitų kiekis paprastai normalus, tik sunkesniais atvejais gali būti leukopenija, reliatyvi limfocitozė, neutrofilų polisegmentacija. Tiriant krūtinkaulio čiulpų punktatą, nustatomas regeneracinis normoblastinis kraujo gamybos tipas — eritroblastų ir normoblastų kiekis padidėjęs (30—40%); eritroblastuose pastebimi gyvos mitozės požymiai.

Diagnozė. Vėlyvąją chlorozę iš kitų mažakraujysčuj išskiria šios jos ypatybės: a) akivaizdūs sideropenijos požymiai (hipochrominis spalvinis rodiklis, palyginti blyški eritrocitų spalva kraujo tepinėlyje, sumažėjęs geležies kiekis kraujo serume; iš dalies -— trofiniai ir psichoneurotiniai sutrikimai); b) anamnezės duomenys apie jaunystėje buvusią mažakraujystę (jaunatvinę chlorozę) arba apie mažakraujystę šeimos narių tarpe; c) nebuvimas veiksnių, nulemiančių antrines chloranomijas (achilija, enterokolitas, nėštumas) arba posthemoraginę sideropeninę mažakraujystę (hemorojus, menoragija ir kiti kraujavimo požymiai); d) būdinga recidyvuojanti ligos eiga, paūmėjimai pavasarį ir rudenį.

Gydymas. Svarbią gydomąją reikšmę turi režimas, dieta, vaistai ir kraujo perpylimai.

Režimas paprastai ambulatorinis, paūmėjimų metu — stacionarinis. Visais atvejais rekomenduojama aeroterapija (pasivaikščiojimai ore, geras patalpų vėdinimas, gulėjimas ir miegojimas lauke), fizinės kultūros pratimai, slidinėjimas ir vandens sportas. Naudinga ilsėtis pajūrio kurortuose.

Ligonis turi vartoti daug mėsos, tame tarpe kepenų ir liežuvio, žalumynų, vaisių, riešutų, kiaušinių, grikių kruopų.

Iš vaistų svarbiausi yra geležies preparatai, kaip ir gydant lėtinę posthemoraginę mažakraujystę. Esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, reikia vartoti praskiestą druskos rūgštį.

Kraujo ir jo pakaitalų perpilama tik sunkesniais vėlyvosios (chlorozės atvejais, paprastai nedideliu kiekiu; palyginti gerai veikia eritrocitų masės perpylimas.