Posthemoraginių mažakraujysčių grupėje išskiriamos dvi pagrindinės klinikinės formos: a) ūminė posthemoraginė mažakraujystė, b) lėtinė posthemoraginė mažakraujystė.
Ūmine posthemoragine vadinama mažakraujystė, išsivysčiusi dėl ūmaus vidinio ar išorinio kraujavimo.
Etiologija ir patogenezė. Ūminės posthemoraginės mažakraujystės priežastimi gali būti šie veiksniai: a) traumos, b) su nėštumu ir gimdymu susiję kraujavimai (dėl negimdinio nėštumo, aborto, gimdymo), c) su plaučių ligomis susiję kraujavimai (dėl tuberkuliozės, bronchektatinės ligos, vėžio, absceso), d) virškinimo sistemos kraujavimai (dėl opinės ligos, vėžio, kepenų cirozės ir kitų portinę hipertoniją sukeliančių susirgimų), e) su kraujo ligomis susiję kraujavimai (esant hemofilijai, Verlhofo ligai ir kt.), f) su infekcinėmis ligomis susiję kraujavimai (sergant vidurių šiltine), g) labai retai — kitos kilmės kraujavimai.
Ūmiai nukraujavus, sumažėja bendras cirkuliuojančio kraujo kiekis. Dėl to tuoj pat į kraujo apytaką pradeda įsilieti audinių skystis, ir jau pirmosios paros pabaigoje cirkuliuojančio kraujo tūris beveik susinormuoja, o jo sudėtis labai pasikeičia: viename tūrio vienete eritrocitų yra palyginti maža, o plazmos— daug (vadinamoji oligociteminė normovolemija). Tiek pirmomis valandomis po nukraujavimo, tiek ir išsivysčius oligocitemijai, audiniai, jų tarpe smegenys ir širdies raumuo, blogai aprūpinami deguonimi, dėl to gali atsirasti jų veiklos sutrikimo požymių. Esanti hipoksija refleksiškai skatina eritrocitų, trombocitų ir leukocitų gamybą, kuri pasidaro intensyvi.
Klinika. Ūminei mažakraujystei būdingi požymiai išsivysto per keletą minučių. Sergantieji skundžiasi: a) reiškiniais, susijusiais su pagrindine liga ar būkle (pvz., kosuliu, skrepliavimu ir karščiavimu, jeigu serga tuberkulioze ar kita plaučių liga; skrandžio skausmais ir vėmimu, jeigu seiga opine liga ir kt.); b) ūminės mažakraujystės nulemiamais hipoksijos, smegenų ir širdies veiklos sutrikimo požymiais — galvos svaigimu, mirgėjimu akyse, ūžimu ausyse, nerimu, širdies plakimu, dusuliu, silpnumu.
Kūno temperatūra normali arba subnormali. Apžiūrint pastebima, kad ligonis neramus, išsigandęs, dažnai kvėpuoja; jo oda ir gleivinės blyškios; kartais esti ir su pagrindine liga ar būkle susijusių požymių (pvz., būgniniai pirštai, sergant bronchektatine liga, sužalojimo požymiai, buvus traumai).
Tiriant širdies ir kraujagyslių sistemą, nustatoma tachikardija ir hipotonija; ties arterijomis ir širdimi girdėti funkcinis, pagreitėjusios kraujotakos ir kraujo suskystėjimo nulemiamas sistolinis ūžesys; sunkiausiais atvejais būno šoko ar kolapso būklė: šaltos galūnės, siūlinis pulsas, didelė arterinė ir veninė hipotonija.
Ominei posthemoraginei mažakraujystei būdingi šie laboratorinių rodiklių poslinkiai: a) pirmomis ligos valandomis maždaug normalus, o nuo antros paros ryškiai sumažėjęs hemoglobino ir eritrocitų kiekis, esant hipochrominiam spalviniam rodikliui; b) antrąją dieną prasidedanti ir 4—7 dieną pasiekianti maksimumą retikuliocitozė (2—-10%), kuri antrąją savaitę mažėja; c) palaipsniui (3—8 ligos dieną) atsirandanti neutrofilinė leukocitozė (10—15 tūkst. 1 mm3) ir branduolinis neutrofilų poslinkis į kairę; d) jau pirmąją parą prasidedantis trombocitų kiekio didėjimas ir kraujo krešėjimo trukmės sumažėjimas.
Geležies kiekis kraujo serume dažniausiai išlieka normalus (80—100 Y%). Krūtinkaulio čiulpų punktate pastebima eritro- normoblastinės regeneracinės reakcijos požymiai: padidėjęs eritroblastų, o mažesniu laipsniu — ir mielocitų bei megakario- citų kiekis.
Laiku pradėjus gydyti ir sustabdžius kraujavimą, ūminės posthemoraginės mažakraujystės eiga dažniausiai palanki: palaipsniui hemoglobino ir eritrocitų kiekis padidėja, ir ligonis pasveiksta. Kraujavimui tebesitęsiant arba kartojantis (patvariai laikantis retikuliocitozei, mažėjant hemoglobino kiekiui iki 2—4 g% ir esant kitiems kraujavimo reiškiniams), arba esant nepagydomai pagrindinei ligai (vėžys, kepenų cirozė), galima ir nepalanki ligos baigtis.
Diagnozė. Remiantis akivaizdžiais išorinio kraujavimo reiškiniais ir būdingais ūmiai besivystančios mažakraujystės požymiais, ūminę posthemoraginę mažakraujystę atpažinti nesunku. Vidinio kraujavimo atveju diagnozę padeda nustatyti: A) esant virškinimo trakto kraujavimui, išmatų apžiūros duomenys — grynas kraujas, būdingas apatinės žarnyno dalies (pvz., tiesiosios žarnos veninių mazgų) kraujavimui, juodos išmatos— skrandžio arba viršutinės žarnyno dalies kraujavimui (šiuo atveju neretai pagausėja ir šlapalo kiekis kraujo serume iki 50 mg% ir daugiau — vadinamoji alimentinė uremija); b) esant lytinių organų kraujavimui, ginekologinis tyrimas.
Gydymas. Reikia pašalinti kraujavimo priežastis ir jį sustabdyti, padidinti cirkuliuojančio kraujo kiekį, skatinti kraujo gamybą ir palaikyti normalų kraujagyslių tonusą.
Trauminio arterijų pažeidimo atveju perrišamos kraujagyslės; kraujuojant iš skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opos, atliekama skubi operacija; esant nesiliaujančiam plaučių kraujavimui, kartais daromas pneumotoraksas; negimdinio nėštumo ir aborto atveju atliekama ginekologinė intervencija.
Cirkuliuojančio kraujo kiekiui padidinti perpilama kraujof plazmos ar serumo, kurie pasižymi ir hemostatiniu veikimu, arba jų pakaitalų. Perpylimo metodas parenkamas, atsižvelgus į mažakraujystės vystymosi tempą ir pagrindinės ligos pobūdį. Jei mažakraujystė sunki ir progresuojanti, perpilama 400—500 ml kraujo (100 ml lėta srove, o likusi dalis —lašais) arba 250 ml eritrocitų masės. Mažakraujystei vystantis lėčiau ir nepasiekiant kraštutinio laipsnio, lašiniu būdu perpilama 150—200 ml kraujo arba 75— 100 ml plazmos ar serumo. Sunkiausiais atvejais, kai intraveninis perpylimas neefektyvus, indikuojama intraarterinė transfuzija.
Sergant opine liga arba esant stemplės venų išsiplėtimui, kai kurių autorių nuomone, naudingiausia pakartotinai lašiniu būdu perpilti eritrocitų masę; sergant plaučių ar skrandžio vėžiu arba esant sutrikusiai kepenų funkcijai, geriausia perpilti plazmos arba serumo, kurie aktyviau veikia protrombino sintezės procesą; esant bet kurios kilmės plaučių kraujavimui, parankiausias yra lašinis perpylimo būdas, padedąs išvengti hipertonijos mažajame rate.
Kraujo gamybai skatinti, šalia kraujo ir jo pakaitalų perpylimo, duodama ir geležies preparatų.
Normalus kraujagyslių tonusas palaikomas analeptiniais vaistais, pirmiausia tais, kurie mažiau pakelia arterinį kraujo spaudimą.