Nėščiųjų piktybine vadinama mažakraujystė, susijusi su nėštumo laikotarpiu išsivysčiusia endogenine B12 hipovitaminoze.
Patogenezė. Nėštumo metu labai padidėja ciankobalamino ir geležies sunaudojimas, nes daug jų reikia vaisiui. Kai šių medžiagų per maža gaunama su maistu, ypač esant papildomų nepalankių aplinkybių (hiposekrecijai, enterokolitui, nėštuminei toksikozei, infekcinei ligai), vystosi Bi2 hipovitamininė, o kartais sideropeninė mažakraujystė. Geležies ir ciankobalamino kiekis kraujo serume sumažėja.
Klinika. Mažakraujystė paprastai pradeda ryškėti 3— 5 nėštumo mėnesyje. Atsiranda sideropenijos ir B12 hipovitaminozės požymiai. Jiems priklauso adinamija, trofiniai nagų, odos ir plaukų pakitimai, tachikardija, sistolinis ūžesys, vilkelio ūžesys, sumažėjęs hemoglobino ir eritrocitų kiekis, hipochromija (vyraujant sideropenijai) arba hiperchromija (vyraujant B12 hipovitaminozei). Kartais būna normalus leukocitų ir trombocitų kiekis (vyraujant sideropenijai), kartais dėl ciankobalamino stokos — leukopenija ir trombocitopenija.
Gydymas. Ligonės gydomos dieta, geležies ir vitaminų preparatais, kraujo perpylimais.
Dieta nustatoma, atsižvelgiant į ligonės kepenų ir inkstų funkcinę būklę: jei galima, skiriama daug baltymingų ir vitaminingų maisto produktų.
Jei mažakraujystė ryški, indikuojamos grupiniu ir rėzus faktoriaus atžvilgiu tapataus kraujo transfuzijos (100—150 ml kas 3—4 dienos); kai pažeisti inkstai, lašiniu būdu perpilama 100 ml eritrocitų masės; kai pažeistos kepenys arba padidėjusi hemolizė,— 30—100 ml šviežios plazmos.
Jeigu, nepaisant taikomų priemonių, mažakraujystė progresuoja, kartais tenka nutraukti nėštumą.