Posthemoraginių mažakraujysčių grupėje išskiriamos dvi pagrindinės klinikinės formos: a) ūminė posthemoraginė mažakraujystė, b) lėtinė posthemoraginė mažakraujystė.
Lėtine posthemoragine vadinama mažakraujystė, išsivystanti dėl ilgai trunkančio arba dažnai pasikartojančio nedidelio išorinio ar vidinio kraujavimo.
Etiologija ir patogenezė. Lėtinė posthemoragine mažakraujystė išsivysto, sergant opine liga, esant tiesiosios žarnos venų išsiplėtimui ir kraujavimui, menoragijai, sergant skrandžio, plaučių ir kitų organų vėžiu, ankilostomidoze. Normalios mitybos ir skrandžio veiklos sąlygomis hemopoetinė sistema paprastai nesunkiai kompensuoja 10 g ir daugiau per parą prarandamo kraujo. Jei kraujo netenkama daugiau arba sutrinka skrandžio veikla ir dėl to blogai panaudojama su maisto produktais patenkanti geležis, laipsniškai vystosi mažakraujystė.
Klinika. Liga vystosi iš lėto. Sergantieji tam tikru laipsniu prisitaiko prie mažesnio hemoglobino kiekio organizme ir ilgą laiką gerai jaučiasi; ilgainiui atsiranda anemijai būdingi savijautos pakitimai: bendras silpnumas, galvos svaigimas, nuovargis, padidėjęs potraukis miegoti, širdies plakimas, dusimas.
Apžiūrint matyti, kad oda ir gleivinės kiek blyškios. Tiriant širdies ir kraujagyslių sistemą, kaip ir ūminės posthemoraginės mažakraujystės atveju, galima nustatyti nedidelio laipsnio tachikardiją, hipotoniją, padidėjusį kraujotakos greitį, girdėti funkcinį sistolinį ūžesį ties širdimi ir arterijomis; gali būti pastebima ir kitų aneminės miokardo distrofijos požymių, jų tarpe elektrokardiogramos dantelių, nedidelių pakitimų. Tiriant virškinimo organų sistemą, kartais nustatomi aneminio lėtinio hepatito požymiai: kiek padidėjusios kepenys, sumažėjęs albuminų, protrombino ir esterifikuoto cholesterino kiekis kraujo serume.
Periferiniame kraujyje esti šie ligos požymiai: a) vidutinio laipsnio hipochrominė mažakraujystė (dažniausiai maždaug 6—8 g%, arba 40—50 vienetų, hemoglobino, 3—3,5 milijono eritrocitų, 0,7—0,8 spalvinis rodiklis); b) nedidelė anizocitozė ir poikiliocitozė (šalia normocitų kraujo tepinėlyje gali būti makrocitų arba mikrocitų); c) nedidelio laipsnio retikuliocitozė; d) normalus arba kiek padidėjęs leukocitų kiekis, kartais nedidelis neutrofilų branduolinis poslinkis į kairę; e) normalus arba kiek padidėjęs (350—400 tūkst. 1 mm3) trombocitų kiekis; f) sumažėjęs geležies kiekis kraujo serume (50—80 y%).
Krūtinkaulio čiulpų punktatas atspindi regeneracinį normoblastinį kraujo gamybos tipą, pasižymintį gyvu eritropoezės rezervų panaudojimu ir normaliu eritrocitų brendimo procesu: pagausėja eritroblastų ir normoblastų, jų tarpe įsivyrauja hemoglobino turinčios polichromatofilinės ir oksifilinės formos; dar labiau, kaip periferijoje, padaugėja retikuliocitų; esti intensyvaus trombocitų atskilimo iš megakariocitų požymiai. Sunkesniais arba labai ilgai trunkančios ligos atvejais mielogramoje galima pastebėti hiporegeneracinio normoblastinio kraujo gamybos tipo, pasižyminčio sulėtėjusiu eritrocitų brendimu, elementų: bazofilinių ir polichromatofilinių eritroblastų bei normoblastų kiekis prašoka tokių pat oksifilinių ląstelių skaičių.
Diagnozė. Lėtinė posthemoraginė mažakraujystė nustatoma iš sideropeninei mažakraujystei būdingo klinikinio vaizdo (hipochromija, kiek blyškūs eritrocitai kraujo tepinėlyje, sumažėjęs geležies kiekis kraujo serume), išaiškinus kraujavimą organizme (ypač virškinimo trakte, o moterims—rmenoragiją).
Nustačius ligos priežastis ir reikiamu būdu jas paveikus, liga paprastai vystosi palankiai. Nesistemingai gydant, gali atsirasti hemopoetinės sistemos funkcinio išsekimo požymių, kurie nepasiduoda gydomi.
Gydymas. Reikia pašalinti ligos priežastis ir sudaryti sąlygas intensyvesnei kraujo gamybai.
Šalinant priežastis, konservatyviai arba operaciniu būdu gydoma opinė liga, hemorojus, menstruacijų ciklo sutrikimai.
Intensyvesnė kraujo gamyba skatinama dieta, mineraliniais vandenimis ir vaistais. Patariama daug vartoti mėsos ir kitų palyginti gausiai geležies turinčių maisto produktų: kepenų, inkstų, žuvies, kiaušinių, obuolių, grikių košės, hematogeno. Naudingi Birštono, Druskininkų ir kitų kurortų vandenys, turintys geležies.
Sunkiais atvejais, esant hemopoetinės sistemos slopinimo požymių (lėtas raudonojo kraujo atsistatymas, leukopenija), kas 5—10 dienų pakartotinai perpilama kraujo (200—250 ml) arba eritrocitų masės (125—150 ml).
Esant vangiai ligos eigai ir makrocitiniam eritrocitų pobūdžiui, kartais naudinga kelis kartus įšvirkšti ir ciankobalamino, kuris gali paskatinti geležies išsiskyrimą iš depo organų. Ilgai jį naudoti paprastai netikslinga, nes efektyviu veikimu posthemoraginės mažakraujystės atvejais jis nepasižymi.