Karščiavimas nėra liga, tai uždegimo, infekcijos, apsinuodijimo ar kokios nors kitos ligos požymis. Karščiuodamas mūsų organizmas mėgina apsiginti nuo ligos. Todėl reikia stengtis gydyti ne karščiavimą, o jį sukėlusią priežastį (išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai temperatūra pakyla tiek, kad kelia grėsmę žmogaus gyvybei).
Karščiuojant krečia šaltis, būna „žąsies oda“, labai prakaituojama. Kai kūno temperatūra pakyla iki 38 – 39 laipsnių, ji vadinama vidutine, kai iki 39 – 40,5 laipsnių – aukšta, o kai pakyla net virš 40,5 laipsnių, ji vadinama hiperpiretine ir yra pavojinga žmogaus gyvybei. Žinoma, vaikai karščiuoja smarkiau nei suaugusieji ir jiems gali prasidėti net febriliniai traukuliai. Šie karščiavimo sukelti traukuliai dažniausiai būna nepavojingi, tačiau jie kartais gali būti ir smegenų uždegimo požymis.
Karščiuojant didelis krūvis tenka širdies ir kraujagyslių sistemai, pradeda daug stipriau plakti širdis. Be to, esant aukštai temperatūrai gali suirti ir ląstelės sudedamosios dalys bei gyvybiškai svarbūs baltymai. Jei smarkiai karščiuojama, svarbu reguliariai matuoti kūno temperatūrą, nes pagal karščiavimo kreivę kartais galima nustatyti vieną ar kitą ligą.
Jei karščiuojantis ligonis pradeda prakaituoti, reiškia, jog kūno temperatūra krenta. Prakaitavimą galima sustiprinti ligonį apklosčius šiltomis antklodėmis ir duodant gerti daug skysčių, geriausia šiltų. Tačau šių priemonių galima imtis tik tuo atveju, jei nesutrikusi ligonio kraujotaka. Aukštą kūno temperatūrą mažinti galima dedant ant blauzdų drėgnus vėsius kompresus. Juos reikia dažnai keisti.
Kūno temperatūra gali būti matuojama pažastyje, burnoje arba išangėje. Matuojant kūno temperatūrą pažastyje, rezultatas būna 0,3 – 0,5 laipsniais mažesnis nei matojant kitose vietose. Gyvsidabriniu termometru temperatūra išmatuojama per 5 – 10 minučių, o skaitmeniniu – per keletą sekundžių.
